Group 5 Grįžti

Adomas Juška: Žmogus gyvas savo iliuzijom ir tikėjimu, kad gyvenimas turi paskirtą vaidmenį, kad tavo būtis prasminga.

Režisierius Adomas Juška. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Lapkričio pabaigoje Jaunimo teatras žiūrovus pakvies į Adomo Juškos premjerą Don Kichotas pagal ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso kūrybą. Jaunasis režisierius rengia jau ketvirtąjį darbą Jaunimo teatre. A. Juška kartu su Don Kichoto vaidmenį kuriančiu aktoriumi Aleksu Kazanavičiumi pasidalijo mintimis apie būsimą spektaklį.

Kodėl Cervantesas? Kokia buvo pradžia?

Adomas Juška: Pradžia susijusi su spektakliu „Fikcijos“. Borgesas daug rašė apie Don Kichotą. Tai buvo jam labai svarbus kūrinys. Cervantesas ir Don Kichotas tapdavo Borgeso apsakymų motyvais. Yra daug jo esė, kurios mane sudomino kuriant „Fikcijas“. Stengiausi jas visas perskaityti. Mane labai sudomino jo požiūris į šitą knygą. Jau tada kilo idėja statyti spektaklį pagal „Don Kichotą“. „Fikcijose“ kaip tik vaidino Aleksas (Kazanavičius), Andrius (Bialobžeskis) ir Arūnas (Sakalauskas). Visi trys galėtų suvaidinti Don Kichotą, aišku,  skirtingai…  Po „Fikcijų“ stačiau „Miego brolį“. Ir jau žinojau, kad po jo imsiuosi „Don Kichoto“. Visi žino šios knygos esmę, nusakomą vienu sakiniu. Jame yra pasakyta kažkas esminio apie žmogaus būtį. Sakytum, archetipas, nors tai visai nėra archetipas. Don Kichotas nėra Faustas, jis tarsi sukurtas iš nieko, iš paties Cervanteso. Dabar Don Kichotą žino visi. Tada nebuvo nieko panašaus. Cervantesas pasižymėjo genialia inuiticija.  

Aleksas Kazanavičius: Mane tai Adomas sudomino. Aš tiek nesigilinau į patį kūrinį. Adomas mane visada stebina savo pasiūlymais. Kai jis atneša medžiagą, galvoji: „Na, ir nuo ko čia pradėsim?..“ Visada būna toks klaustukas. Taip buvo su Borgesu ir su „Miego broliu“. Tai sunkiai statomi kūriniai. Dabar štai ir „Don Kichotą“ ištraukė. Neįsivaizduoju, kaip jį perkelti į sceną. Bet, tikriausiai, tai yra didelis darbo privalumas. Nėra jokių garantijų, kad viskas pavyks. Gali nieko nepavykti, bet intriguoja pats kelias, jis įdomesnis, negu statant kažkokią pjesę.

Kartu kūrėte spektaklius „Miego brolis“ ir „Fikcijos“. Ar kas pasikeitė vėl dirbant kartu?

Adomas Juška: Sausį baigėm „Miego brolį“, o kovą jau pradėjom kalbėtis apie „Don Kichotą“. Trumpa buvo pertrauka. Viskas toliau tęsiasi. Nuo „Fikcijų“ taip ir dirbam. Smagu su šiais aktoriais dirbt, su Aleksu (Kazanavičium), Andrium (Bialobžeskiu), Aušra (Pukelyte)… Nesitikėjau rasti bendrą kalbą su vyresnės kartos aktoriais. Kartų skirtumo nesijaučia, gal čia aš toks pasenęs viduje, arba jie jaunatviški. Laukiau tos hierarchijos tarp nepatyrusio režisieriaus ir dvigubai vyresnių aktorių, bet taip jos ir nepajutau. Pirmose repeticijose pristatau vienokią idėją, o po savaitės – jau kitokią. Iš pat pradžių nežinau, pasilieku klaustukus sau, ir aktorius, jei norėtų, tikrai galėtų mane sukirsti, ypač pirmuose darbuose. Nežinau, kodėl jie manimi pasitikėjo. Jų požiūrį supratau taip: ateina jaunas žmogus, šiek tiek nežino, ką daro, bet gal duokim jam pabandyt ir pažiūrėkim… Man tai labai padėjo.

Adomai, sakėte, kad Don Kichotas daug panašesnis į kiekvieną iš mūsų, nei atrodo?..

Adomas Juška: Taip, aš manau, kad knygoje aprašyta Don Kichoto patirtis yra bendražmogiška. Tiesiog skaitai ir šifruoji pasaulį. Don Kichotas pamato malūnus kaip milžinus. Jis primeta savo įsivaizdavimą realybei, aplinkai. Tai yra gyvenimas savo susikurtame pasaulyje, ir kiekvienas taip daro. Ne veltui visas savo iliuzijas praradęs Don Kichotas miršta. Galima sakyti, kad labai didele dalimi žmogus gyvas savo iliuzijom ir tikėjimu, kad tavęs kažkam reikia, kad gyvenimas turi kažkokį nulemtą paskirtą vaidmenį, kad tavo būtis prasminga. Visa tai yra mūsų pačių susikurta, o pasaulis, mano galva, tiesiog šaltas ir nesuinteresuotas tavo reikmėmis. Todėl manau, kad Don Kichote apčiuoptas kažkoks žmogiško buvimo pradas.  

Aleksai, kuo jums svarbus šis veikėjas, galbūt matote kažkokius ryšius su savim pačiu?

Aleksas Kazanavičius: Nepavadinčiau to ryšiu. Mane žavi Don Kichoto beprotystė. Turėti drąsos gyventi be jokio kompromiso. Dabar iš esmės gyvename tarp kompromisų, demokratinė visuomenė paremta kompormisais. Tačiau kompromisai suniveliuoja absoliučiai viską. Nebelieka kriterijų, į kuriuos būtų galima remtis. Tai tokia drąsa gyventi su labai aiškia nuostata, beprotiška drąsa be jokio pragmatiško veiksmo ar sprendimo. Absoliuti vidinė laisvė. Don Kichotas yra maištininkas. Jis kuria aplink save pasaulį tokį, kokį pats nori matyti, o ne koks jam primetamas. Gyvena pagal aiškius principus. Matau sąsajas su šiom dienom tarp kompromisinio pasaulio ir Don Kichoto bandymo jame išlikti.

Adomas Juška: Žavus jo beatodairiškumas. Niekada nepasakysi, kad žmoguje žavi jo pragmatizmas. Yra sąvybės, kurios tiesiog kažkaip traukia. Don Kichotas labai šiltas, beskaitydami mes jį pamilstam. Kitaip negu, pavydžiui, Hamletą, jo gi nepamilsi. Bet Don Kichotą pamilsti, nors ir gali su juo nesutikti, kai jis visiškai dėl nieko sudaužo žmogui kaukolę. Iš esmės tai yra knyga apie tikėjimą. Ne Dievu, bet apskritai. Nes tikėjimas nėra nuostata, tai yra, kaip tu gyveni. Savo tikėjimą Don Kichotas galiausiai praranda. Tai – baisiai juokingas ir be galo liūdnas kūrinys, jam būdingi kraštutinumai. Tikėjimo praradimo momentas yra labai liūdnas, bet jis yra ir praregėjimas, kad iš tikrųjų nėra kuo tikėti. Man labai artima, kaip knygoje kalbama apie šiuos bendražmogiškus dalykus. Apie tikėjimą, meilę. Amžini dalykai banaliai skamba, juos sunku įvardyti žodžiais.

Gal knyga kalba apie tuos dalykus, kurie žmoguje nesikeičia?

Adomas Juška: Anais laikais Don Kichotas pamatė vėjo malūną ir pagalvojo, kad čia milžinas. Jei dabar mes scenoje rodytume vėjo malūną ir sakytume, kad jis milžinas, būtų keista. Reikia apčiuopti, kokie dalykai keičiasi, o kokie ne. Tas malūnas dabar mums yra svetimas, tada taip nebuvo. Tarsi norisi ieškoti, kas pasikeitė per tuos keturis šimtus metų. Bet pasikeitė ne tik išorė. Atsirado daug naujos filosofijos, naujų literatūros kūrinių, keitėsi pasaulio suvokimas, požiūris į valstybę, į pasaulį, šimtai dalykų pasikeitė. Ir norisi apčiuopti, kaip pasikeitė tų laikų Ispanija, apie kurią rašė Cervantesas. Mes, aišku, nesikelsim į aną Ispaniją, kalbame apie žmogaus būties suvokimą. O išties žmogus gimsta ir miršta taip pat, kaip prieš keturis šimtus metų.

Ar yra kokia nors žinutė, kurią norite, kad žiūrovas gautų?

Adomas Juška: perskaitęs abi „Don Kichoto“ knygas, ne žinutę išsinešu. Noriu, kad į spektaklį žmonės eitų kaip į kelionę. Per kelionę negauni kažkokio moralo, o ieškai patirties, stengiesi pamatyti vieną ar kitą vietą, susipažinti. Todėl suvesti spektaklį į žinutę būtų klaida. Yra daug puikių kino ir teatro režisierių, siunčiančių savotišką telegramą žiūrovui, bet aš kitaip galvoju. Noriu papasakoti istoriją, ji kažkiek skirsis nuo knygų, kažkiek nesiskirs. Ir noriu, kad ta istorija kalbėtų žmogui.

Aleksas Kazanavičius: Panašiai, kaip ir Adomui, man kūrinio apibendrinimas iššaukia atmetimą. Kūrinys skatina matyti savaip. Labai nemėgstu po spektaklio pasakoti, apie ką jis buvo. Tai tas pats, kaip pasakyti, apie ką anekdotas. Įdomiau yra ne tai, ką tu sakei, o ką žmogus sugebėjo pamatyti. Jeigu spektakliui asociatyviai pavyksta sužadinti savas mintis, savus pamąstymus, tai yra žymiai brangiau, nei tai, ką stengeisi pasakyti per savo spektaklį ar vaidmenį. Sužadintos mintys dažnai būna netikėtos. Todėl įdomiau žiūrovą užvesti ant tako, atveriančio jam galimybę fantazuoti. Man įdomus toks teatras.

Adomas Juška: Menas labai dažnai kelia klausimus, užvesdamas ant kelio. Jeigu galvotume apie vieną kelią, žiūrovui būtų ne taip įdomu. Man įdomu sukurti mišką su dešimt kelių, gal kažkas jais nueis… Ir nesitikėkit, kad čia bus tiesiog „Don Kichoto“ perskaitymas. Aš pats, kai einu į spektaklį, noriu pamatyti kažką, ko nebūčiau sugalvojęs.