Group 5 Grįžti

Gintaras Varnas: Paprasta ir bauginanti dilema – laimė ar laisvė?

Prieš beveik šimtą metų parašyta Aldouso Huxley’io distopija Puikus naujas pasaulis šiandien įgauna naują aktualumą ir kelia bauginančias dilemas. Apie tai mintimis dalijasi režisierius Gintaras Varnas, rengiantis Huxley’io knygos inscenizaciją Jaunimo teatre.  

Kas yra Aldousas Huxley’is ir kuo jo knyga Puikus naujas pasaulis aktuali šiandien?

Aldousas Huxley’is – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų – poetas, dramaturgas, eseistas, kritikas, romanistas, filosofas. Labiausiai žinomas kaip distopinio romano Puikus naujas pasaulis autorius. Romanas, parašytas prieš beveik 100 metų (1932), tuomet vertintas kaip fantastinė, šiurpinanti, bet nelabai aktuali antiutopija, dabar tapo viena pranašiškiausių ir aktualiausių XX amžiuje sukurtų distopijų. Dauguma šiuolaikinių intelektualų ir filosofų (pvz., Y. N. Harari’is) sako, kad pasaulis vystosi ne George’o Orwello, o būtent Huxley’io nubrėžta, pranašauta kryptimi. 2017 m. britų intelektualų surengtoje dikusijoje – teisme – buvo aptariamos šios dvi garsiausios XX a. distopijos. Kiekviena jų turėjo savo gynėją ir po visų gynybinių kalbų ir įrodinėjimų bei diskusijos salės publika galėjo balsuoti už kurią nors vieną. Klausimas buvo paprastas: pagal kurią – Huxley’io ar Orwello – utopiją vystosi dabartinis pasaulis? Orwellas gavo apie 35 proc. balsų, o A. Huxley’is – 65 proc. Kodėl? Orwellas kuria totalitarinio žiaurios priespaudos valdomo pasaulio viziją. Huxley’io Puikus naujas pasaulis – irgi totalitarinis, bet valdomas švelniai. Tai – Laimės, Malonumų, Gerovės (sic!), Vartojimo pasaulis. Jame nėra karų, ligų, nebėra netgi senatvės, ir mirtis nekelia jokių egzistencinių minčių! Beveik rojus žemėje. O kurti laimę naujajame pasaulyje padeda Soma-narkotikas, kuriuo Valdžia savo piliečius maitina nuolat. Naujajame pasaulyje nebėra vietos Dievui ir Shakespeare’ui. Abu pastarieji ne tik nebereikalingi, bet dargi ir nebežinomi. Tai pasaulis be meilės, šeimos, tėvynės, praeities, menų, kur žmonės, tiksliau – jų kastos (Alfos, Betos, Gamos, Epsilonai), veisiami dirbtinio klonavimo būdu, kur visa visuomenė tobulai apskaičiuota, sustyguota, sureguliuota ir yra laiminga. Ne apsimeta, o iš tikrųjų yra. Tai šiurpus laimės režimo vaizdinys. Tokia beskausmė koncentracijos stovykla, kur visi (ar beveik visi) jaučiasi puikiai. Kiekvienas priklauso visiems kitiems – pagrindinis valstybės šūkis, kiekvienam gyventojui įkalamas į galvą nuo kūdikystės, ir visi juo tiki kaip nepajudinama konstanta.  Žinoma, mums dar toloka iki totalaus žmonių veisimo mėgintuvėliuose, iki Dievo panaikinimo, klonuotų kastų ir visuotinio menų išnykimo, kaip ir iki visuotinės laimės. Bet, bet… ar taip jau toli iki bendros visuomenės vystymosi krypties – Gerovės, Vartojimo, Laimės pasaulio? Daugybė ženklų rodo, kad mes pakeliui ir sparčiai artėjame į tą Puikų naują pasaulį.

Knygos epigrafu Huxley’is pasirinko Nikolajaus Berdiajevo mintį apie įgyvendintų utopijų pavojus. Berdiajevas teigia, kad galbūt naujajame amžiuje išprusę žmonės sugalvos būdų, kaip sugrįžti į neutopinę visuomenę, ne tokią tobulą, bet laisvesnę…

Visais laikais žmonijoje atsirasdavo vienas kitas mąstytojas – vizionierius (juos vadino įvairiai – žyniais, išminčiais, filosofais, rašytojais ir t. t.), – kuris imdavo kurti vienokį ar kitokį žmonijos vystymosi scenarijų ar viziją. Pirmasis toks mums žinomas darbas – Platono Valstybė. Ypač vizijų kūrimas padažnėjo Renesanso–Baroko laikais (XVI–XVII a.). Tomo Moro Utopija – garsiausias to laiko kūrinys, fantazija apie tobulą visuomenę – vėliau tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu tam tikrą literatūros žanrą – kūrinius-fantazijas apie naują sociumo organizavimą. Bet yra ir blogosios utopijos, vadinamos antiutopijomis arba Distopijomis. Tai dažniausiai fantazijos-perspėjimai apie žmonijos laukiančius klystkelius. Tiesą sakant, to Berdiajevo epigrafo nesureikšminčiau. Aišku, apie kokią utopiją jis rašė, ir dar aiškiau, kodėl Huxley’is tą jo perspėjimą pavertė savos distopijos epigrafu. Atseit – saugokitės. Berdiajevo nostalgiškas ilgesys sugrįžti į neutopinę visuomenę jau seniai įvykęs, mes gyvename tokioje visuomenėje. Todėl tas epigrafas, mano manymu, pasenęs. O pats Huxley’io kūrinys, atvirkščiai, tik aktualėja kasdien, nes jis – apie neutopinės visuomenės ateitį. Beje, pats utopijų ar distopijų kūrimo fenomenas visai nepriklauso nuo to, ar kas įsigeis tą ar kitą utopiją įgyvendinti, ar ne. Aš vadinu tai minties ir fantazijos kūdikiu, o tai reiškia – grynąja kūryba. Juolab kad svarbiausias utopijos sąvokos dėmuo  fantazija, o ne siekis žūtbūt ją įgyvendinti. Tai susiję su žmogaus svajone pagerinti šį nevykusį pasaulį, tą netobulą visuomenę ir valstybę. Arba perspėti apie galimą vienokią ar kitokią žmonijos ateities kryptį. Taip, sakoma, kad toji minties fantazija, tas sugalvotas pasaulis kažkada imamas įgyvendinti, bet tai įvyko toli gražu ne su visom utopijom. Greičiau tik su kai kuriom, ir tai nevykusiai. Pasak utopijas tyrinėjusio prof. Leonido Donskio, šiandieniniam pasauliui labiausiai ir trūksta rimtų naujų utopijų. O kitas žymus šiandieninis filosofas Slavojus Žižekas sako, jog utopija nėra laisva fantazija, tai yra vidinės skubos klausimas: Tu esi stumiamas tai įsivaizduoti, tai yra vienintelė išeitis, ir to mums reikia šiandien.

Laisvės klausimą Huxley’is sieja su laisvų, kritiškai mąstančių asmenybių bendruomene, o Puikų naują pasaulį – su socialiniu stabilumu ir visuotine gerove, vedančia link meilės savo vergystei. Ar šis konfliktas Tau svarbus? Ar pastebi jį mūsų visuomenėje? 

Paprasta ir bauginanti dilema – laimė ar laisvė? Būti laimingam ar būti laisvam? Man atrodo, iki Huxley’io niekada tokia priešprieša atskleista nebuvo. Juk bet kokį laisvės siekį ar kovą už laisvę iki šiol žmonija suvokė kaip gėrį, o kartu ir kelią į laimę. Laisvės siekis būdavo suvokiamas kaip būtina būsimos laimės sąlyga. Nesu laimingas, kol nesu laisvas. Naujajame pasaulyje šios sąvokos tampa antagonistinės. O jeigu taip, tai koks žmogus tarp dviejų pasirinkimų – laimės ar laisvės – rinksis pastarąją? Mes nesame taip toli nuo bauginančio Puikaus naujo pasaulio. Vartojimo, Pramogų ir Gerovės visuomenės neišvengiamai ugdo nuo tų dalykų priklausomus žmones. Ir dauguma tokiais tampa. Aišku, formaliai mes laisvi. Nekalbu apie šalies laisvę. Apie žmogaus. Reikšti nuomonę gali? Gali. Balsuoti, už ką nori, gali? Gali. Veikti, ką nori, gali? Gali. Keliauti, kur nori, gali? Gali. Bet kyla įtarimas, kad tomis laisvėmis žmogus toli gražu ne visada naudojasi, nes kai kurie dalykai jam pasirodo nenaudingi, kai kurių jis ima bijoti (gali pakenkti taip puoselėjamai gerovei ir ramybei). Naujoji karta – moksleiviai ir studentai – įtartinai teigiami: visuomeniški, bendruomeniški, tingūs, mėgstantys nepervargti ir gerai gyventi. Pozityvūs. Stengiasi sveikai gyventi ir maitintis. Bijo priklausomybių. O kur ta jų jaunystės aistra ir noras tėkšti visą pasaulį aukštyn kojom? Nematyti. Ar tai jūs vadinate laisve? Laisvės klausimas paprastai kyla ekstremaliose situacijose. Tuomet ir pasimato, ar laisvė žmogui yra vertybė, ar jis apskritai suvokia save kaip laisvą? Laisvė – kaip oras: kai kvėpuoji, apie tai negalvoji, bet kai nėra kuo kvėpuoti, tada prisimeni. Taip, mes gyvename laisvame pasaulyje, laisvoje šalyje (ar laisvų šalių bendrijoje), bet ar esame laisvi – klausimas labai individualus. Daugumai, manau (įtariu), laisvė nebėra labai reikalinga. Na, jei šalies prezidento pagrindinė idėja – Gerovės valstybė, pagalvokim, ar tai nėra Puikaus naujo pasaulio vienas kertinių akmenų? Ne Laisvės, ne Idėjų, ne Laisvų kūrybiškų asmenybių, o Gerovės… Liūdnoka. Apie kokią laisvę mes kalbam? Na, o filosafas Gintautas Mažeikis Huxley’io utopijos atžvilgiu dar tiesesnis – Mes jau esame Puikiame naujame pasaulyje, tik to dar nesuvokiam

Kodėl Huxley’is renkasi Shakespeare’ą į sąjungininkus kovai prieš Puikų naują pasaulį?

Man ypač brangus tas Huxley’io pasirinkimas. Jis Shakespeare’ą padaro savo sąjungininku ir senojo, humanistinio – žmogiškojo – pasaulio advokatu. Galėjo būti kas kitas – kas nors iš graikų, koks Geothe’ė, Cervantesas ar dar kas. Bet ne – Shakespeare’as. Didysis žmogaus sielos alchemikas ir didysis žmogaus prigimties kritikas bei pesimistas. Gal Shakespeare’ą ir Huxley’į  siejo požiūrio į žmogaus prigimtį panašumas? Shakespeare’as – tai visa žmonija, tilpusi 37-iose pjesėse. Nuo gražiausių ir kilniausių proveržių iki bjauriausių niekšybių ir išdavysčių. Shakespeare’as – tai laisvi žmonės, jų aistros, kančios, kovos, troškimai ir jų žlugimas. Tas pasaulis toks įtraukiantis ir magiškas, kad juo tikrai galima užsikrėsti, jį pamilti ir jame gyventi. Mylėti, kentėti, mąstyti ir verkti. O Puikiame naujame pasaulyje – ne. Ten visi patenkinti ir laimingi. Drungni. Tai baisus ir genialus kontrastas. Ir, žinoma, pats romano pavadinimas – Puikus naujas pasaulis – irgi iš Shakespeare’o. Tai Mirandos iš Audros žodžiai, ištarti, pirmą kartą pamačius žmoniją. Savo paskutinėje pjesėje jis tarsi numatė ateitį, tolimą ateitį, kurią dar kartą pajuto A. Huxley’is. Paklauskit savęs, ar tikrai šiandienos teatro žiūrovui labai reikalingas Shakespeare’as? Kaip ir bet koks kitas aukštasis menas? Tokių žiūrovų mažėja, jie nyksta, kaip ir dauguma paukščių. Greit išnyks visai. Kaip sako Puikaus naujo pasaulio valdytojas Mondas – Mes paaukojome didįjį meną...

Tavo spektaklyje kartu su vyresniųjų kartų aktoriais pasirodys nemažai jaunųjų, dar studijuojančių būsimų aktorių. Kaip jie priėmė Huxley’io kūrybą? Ką, kaip pedagogas, stengiesi jiems per šį darbą įdiegti?

Na, taip, spektaklis apie jauną visuomenę, kur klesti jaunystės kultas, jame turi vaidinti jauni aktoriai. Paėmiau nemažai LMTA vaidybos kurso studentų, kuriems dėstau. Netgi pagrindinį vaidmenį atlieka studentas Matas Sigliukas, itin talentingas ir daugiaspalvis jaunas aktorius. Stebėtina, kaip Shakespeare’o tekstai jam taip natūraliai tampa gyvi ir skausmingi. Kai yra jaunų aktorių, kurie gali suvaidinti Shakespeare’ą, galvoju, gal dar ne viskas prarasta? Šiaip matau jų norą vaidinti gilias, rimtas medžiagas. Ir už tai juos gerbiu.

Kaip įsivaizduoji savo būsimą spektaklį?

Dinamišką, greitą, lengvą, pozityvų, mielą, popsišką. Stengiuosi nekurti satyros ir nesityčioti iš tų Naujojo pasaulio gyventojų. Tegul žiūrovas pats atsirenka, su kuo jis, – su nepritapėliu Džonu ar su Naujuoju pasauliu. O tai ne visada lengva.