Kalba „Don Kichoto” kūrėjai
Kovo mėnesį teatre už uždarų durų, be žiūrovų, įvyko režisieriaus Adomo Juškos režisuoto spektaklio pagal Miguelio de Cervanteso to paties pavadinimo kūrinį premjera (buvo numatyta 2020 m. lapkritį, vėliau dėl pandemijos dar porąkart atidėta).
Mintimis, kuo šis darbas svarbus šiuo metu, dalinasi spektaklio kūrėjai – režisierius, dramaturgas ir aktoriai.
Spektaklio kūrybinė grupė: režisierius Adomas Juška, sceninės adaptacijos autoriai – Adomas Juška ir Mindaugas Nastaravičius; kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, scenografas Marius Nekrošius, vaizdo projekcijų režisierius Kornelijus Jaroševičius, kompozitorius Andrius Šiurys, režisieriaus asistentas Lukas Petrauskas.
Vaidina: Aleksas Kazanavičius (Don Kichotas), Andrius Bialobžeskis (Sančas Pansa), Aušra Pukelytė, Matas Dirginčius, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Giedrė Giedraitytė, Arūnas Sakalauskas, Vaidas Vilius.
Mindaugas Nastaravičius
Mąsčiau kaip ir daugelis būsimų spektaklio žiūrovų – „Don Kichotą“ puikiai žinau: Dulsinėja, malūnai, klajoklis riteris ir iš paskos einantis Sančas. Adomui pasiūlius dirbti kartu, kūrinį perskaičiau „iš naujo“, ir supratau, kad kūrinio skaitęs nesu – tik ištraukas, gal sutrumpintą pirmąją dalį, turbūt mokykloje. Tad nuo 2020-ųjų vasaros prisėdau rimčiau – ir prie romano, ir prie jo kontekstų. Tuomet dar niekas nežinojome, kaip ilgai teks grumtis su pandemijos malūnu. Net ne malūnu – mėsmale. Pirmą kartą nukėlus premjerą tarsi džiaugėmės, kad turime daugiau laiko. Atšaukus antrą kartą, trečią, džiugesį keitė nerimas, lengvas (ir vidutinis) sumišimas, o tada tiesiog stengėmės dirbti, nebegalvodami apie datas ir premjeras.
Su Jaunimo teatro aktoriais susitinku ne pirmą kartą – stipri ir geranoriška komanda, žinanti savo vertę, bet ja nesimėgaujanti. Randame bendrą kalbą, išmokome vieni kitiems atleisti už du papildomus ir tris perrašytus sakinius, atsirandančius likus dienai iki premjeros. O su Adomu scenoje susitinku pirmą kartą. Tiesa, neslėpsiu, pradžioje jis man siūlė vaidinti – kurti dramaturgo vaidmenį Pedro Salamankos pjesėje „Mirties skruostas“. Tai XIX amžiaus ispanų autorius, kurį išgarsino toks ketureilis: „Baisi naktis. Ir vėl nėra kas guostų/ Aš paliečiu šią naktį savo skruostu/ Ir kaip gyventi man? Atsukti kitą. / Ir vėl rašyt, nors viskas parašyta.“
Išgarsėjęs kaip poetas, savo dramaturginiais gebėjimais publiką jis nuvylė. Nenorėdamas, kad ją nuvilčiau ir aš, Adomas vaidinti visgi neleido – prašė, kad susikoncentruočiau tik į rašymą. Tad jeigu kiek konkrečiau – susidūriau su režisieriumi, ypač reikliu dramaturgijai, kalbai, jos erdvei. Su žmogumi, jaučiančiu skirtumą tarp „kad“ ir „jog“. Su įdomiu pašnekovu apie literatūrą, kuri, kaip tema, bet jau man „Don Kichote“ yra esminė.
Adomas Juška
Ką Tau reiškia darbas su „Don Kichoto” ir spektaklio komanda šiuo metu?
Kai spektaklis po metų darbo vis dar negali būti parodytas žiūrovui, pradedi labiau kreipti dėmesį į žmogiškus dalykus – ką ši knyga kalba man apie mano gyvenimą? Ką dar, be kūrybinio rezultato, duoda man buvimas ir darbas su šiais žmonėmis? Andrius vis sakydavo, kad mes (komanda) keliaujam lygiai kaip Don Kichotas su Sanču – neaišku kur, kaip, kada tai baigsis. Bet jei toje kelionėje atrandi žmogiškus santykius, kūrybinį džiaugsmą – reiškia keliauji ne veltui.
Kaip pasikeitė Tavo požiūris nuo darbo pradžios iki premjeros, ką aDtradai, ko nenumanei?
Atradau labai daug ir nenumaniau turbūt dar daugiau. Bet tą žinojau nuo pradžių – susidurdamas su tokiu kūriniu negali tikėtis, kad viskas pavyks iš pirmo, ar net iš dešimto karto. Svarbu suprasti ir pripažinti, kiek daug nežinai. Tada lengviau daug dalykų atrasti. Jeigu pasitiki medžiaga, pasitiki aktoriais, kūrybine komanda, galiausiai ateina ir pasitikėjimas savimi, kad anksčiau ar vėliau surasi raktą tai ar kitai scenai.
Kuo svarbus Don Kichotas mums čia, dabar? Kokį turtą iš jo išsinešei ar nujauti, kad dar turi „neišpakuotą”?
Tai neišsemiama medžiaga. Neįmanoma jos „išpakuoti”. Bet ji pilna visokiausių turtų, reikia tik juos saujomis griebti. Todėl į pirmą klausimą atsakinėti būtų absurdas – kiekvienam ta knyga kalba apie skirtingus dalykus. Skaitytojas (tuo pačiu ir spektaklio žiūrovas) turi eiti kartu su Don Kichotu ir Sanču ir toje kelionėje semtis tai, kas jam svarbiausia. Kitų primestos sausos interpretacijos yra bevertės – tikras santykis su bet kokiu kūriniu yra individualus ir gyvas, kintantis.
Keletas turtų, kuriuos gavau būtent iš šios knygos:
1) Tikėjimas. Du žmonės, tikintys skirtingais dalykais, gyvena skirtinguose pasauliuose. Nors jie stovi šalia – vienas iš jų smuklėje, kitas – pilyje. Joks vienas žmogus niekada neturės teisingo pasaulio matymo, jei toks išvis yra. Tikėjimas nulemia pasaulį, kuriame pats gyvensi. Gali gyventi pasaulyje su dievu arba be dievo, pragmatiškame arba romantiškame pasaulyje, paslapčių kupiname pasaulyje, arba pasaulyje, kuriame viskas aišku.
2) Drąsa. Anksčiau man šis žodis nelabai turėjo prasmės. Galvojau – juk ką nori daryti, tą ir darai. Pradėjau suprasti, kad nėra taip paprasta. Drąsus žmogus skiriasi nuo bailaus kaip milžinas nuo nykštuko. Drąsa be tikėjimo yra neįmanoma, o tikėjimas be drąsos gali virsti solipsizmu. Tik pavojaus akivaizdoje patikrinamas žmogaus tikėjimas. Toks Don Kichotas, kuris „tiki”, jog yra milžinai, burtininkai ir princesė Dulsinėja, bet neišjoja į pasaulį su jais susidurti, yra ne kilnus žmogus, bet apsimetėlis.
3) Veiksmas. Žmogus gali kurti save patį. Man tai labai svarbu, nes kartais atrodo, kad valdai savo gyvenimą tiek, kiek vėjo malūnas valdo savo sparnus. Don Kichotas man yra pavyzdys žmogaus, kuris imasi veiksmo, kuris pasipriešina natūraliai savo gyvenimo tėkmei ir sukuria save iš naujo – nuo vardo iki sielos gilumos. Nors galiausiai jis pralaimi ir atvirsta Alonsu Kichana, sveiko proto žmogumi, tačiau mane įkvepia jo beprotystė ir valia keisti patį save.
Čia tik keletas iš dalykų, kuriuos radau sau šioje knygoje. Manau, kad po penkerių metų ją skaitydamas galvosiu apie visai kitus dalykus, kurie rūpės jau kitokiam man. Bet dėl vieno esu tikras – kol yra gyvų žmonių su degančiais klausimais galvoje, tol ši knyga su jais kalbėsis.
Matas Dirginčius
Sunku kažką pasakyti apie visumą, kai esi tik labai nedidelis spektaklio sraigtelis, bet pabandysiu.
Premjera įvyko salei esant tuščiai, atėjo tik keli teatro darbuotojai, griežtu režisieriaus sprendimu spektaklis nebuvo transliuojamas, nes jis absoliučiai nepritaikytas transliacijai (kaip ir teatras apskritai). Tad „Don Kichoto“ premjera stipriai rezonavo – buvo kaip lakmuso popierėlis, parodantis, kad teatras be žiūrovo yra absoliučiai bejėgis.
Tematiškai spektaklis svarbus tuo, kad kelia labai daug klausimų apie „beprotybę“ ir apie „beprotystės“ reliatyvumą. Kaip stipriai gali skirtis požiūris į žmogaus veiksmus skiriantis istoriniam, kultūriniam, politiniam kontekstui.
Aleksas Kazanavičius
Sunku trumpai, jei bandyti vienu sakiniu, tai gal:
„…vieni jų tikro aukso, kiti dirbtinio. Reikia šviesaus proto atskirti šias dvi riterių rūšis, tokias panašias savo spindesiu ir tokias skirtingas savo darbais“.
Dovilė Šilkaitytė
Šiuo nelengvu izoliaciacijos laikotarpiu spektaklio „Don Kichotas“ premjera man yra atgaiva sielai. Tai, apie ką kalba režisierius Adomas Juška – amžina ir vertinga, kūrybinga ir nuoširdu! Tikiu, kad tą pajus ir žiūrovai.
Arūnas Sakalauskas
„Don Kichotas“ – tai iššūkis bet kam. Ir aktoriams, ir ypač režisieriui. Tai kelionė, kuri niekada nesibaigia. Visada smagu dirbti su tokia grupe talentingų ir ieškančių žmonių.
Giedrė Giedraitytė
Svarbus šitas darbas tokiu aspektu: dirbi ir nežinai, kada tai išvys dienos šviesą, bet vistiek randi prasmę dirbti, nors ir reikia pervertinti visą savo vertybių skalę profesiniame lygmenyje, nors tai ir primena kovą su vėjo malūnais… ir vidiniais, ir išoriniais. Man šitas darbas – apie drąsą būti savimi, nors ir nėra lengva. Ir būk savimi tol, kol nebematysi vėjo malūnų nei išorėje, nei viduje ir tiesiog leisi sau ramiai būti.
Andrius Bialobžeskis
Sančas antros dalies pradžioje sako Mindaugo Nastaravičiaus parašytą tekstą: „…iš tiesų, joks kelias neveda tiesiai – nebent į prarają. Tokia Sančo išmintis – aš niekada keliu neinu, bet niekada neinu ir šalia kelio. O tai kur aš einu, velniai rautų? Einu paskui kelią – ne juo, ne per jį, o paskui.”
Adomo režisuotas „Don Kichotas” – būtent tokia kelionė. Paskui Cervanteso begalybę, paskui nubėgusius gyvenimus, nežinomybę, marą, badą ir begalinius nuotykius, džiaugsmus, praradimus, lūkesčius, taip lauktą išsipildymą… Ilgainiui ėmė atrodyti, kad tai mūsų – Alekso ir mano – kelionės Jaunimo teatro sodais ir grioviais vizualizacija, nes kaip prieš tūkstantį metų kartu, taip kartu ir keliaujam. Aleksas – tauriai, aš vis patikrindamas pragaro ratų balansus ir sukibimą…
Neabejoju, kad kelionė visada bus gyvybinga, nes Adomas, kaip ir priklauso jaunam padaužai ir ypatingai darbščiam kūrėjui, mums nubodžiauti neleis. Ras naujų sprendimų, kartu su Mindaugu atneš naujų tekstų, gali būti, kad ateityje vaidinsime ir ispanų kalba (jau padėjome pamatą), net gali būti, kad vaidinsime žiūrovams. Mes, senstantys teatro Rosinantai, ir toliau darbuosimės, tyliai parupšnodami vystančių iliuzijų šienelį.
Tai buvo nepaprastai nuostabus laikas. Stebuklas, pandemijai maskatuojantis virš gyvenimo.
Vaidas Vilius
Šis darbas, pirmiausia, – tai nuostabus Jaunimo teatro kolektyvas: draugiški, linksmi, geranoriški ir darbštūs žmonės. Tai mano pirma pažintis ir darbas su jais – patirtis, suteikusi daug džiaugsmo šiuo visiems sudėtingu metu. Su tokia komanda, taip kantriai ir atkakliai siekiančia užsibrėžto tikslo, atrodytų, nieko nėra neįmanoma. Netgi tokio sudėtingo, painaus, daugiabriaunio kūrinio kaip Cervanteso „Don Kichotas“ repetavimą nuolat lydėjo ta ypatinga šiam kolektyvui būdinga linksmumo, šmaikštumo, kūrybinio lengvumo atmosfera, kuri, manau, atsispindi ir spektaklyje. „Don Kichotas“, tas didžiulis klasikinis dviejų tomų veikalas, man tapo daug lengvesnis, jaukesnis ir artimesnis, negu buvo iki šiol.
Simonas Storpirštis
Šitas darbas aktualus bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokiu metu. Man visi darbai svarbūs ne dėl literatūrinės pusės, o dėl pakeleivių, su kuriais tą literatūrą bandome atgaivinti. Tai buvo vienas ilgiausių, techniškai sudėtingiausių darbų, ir dabar, kai premjera įvyko, galiu tik pasidžiaugti, kad esu to dalimi. Tokių spektaklių daugiau nebestato. Jis visai kitoks. Savo estetika, tikrumu, jausmu.
Lauros Vansevičienės ir Irmanto Gelūno nuotraukos.