Group 5 Grįžti

„Mama“: atminties akimirka grimztančiame laike

Jaunos rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesė Mama, parašyta 2016 metais, tapo savotiška autorės vizitine kortele. Jos pastatymai Rusijoje ir Estijoje susilaukė didelio publikos dėmesio. Kitas dramaturgės darbas, pjesė Žmogus iš žuvies (2018), pelnė daugelio teatralų pripažinimą ir išvedė jaunąją autorę į Rusijos naujosios dramaturgų kartos elitą. Pjesės  Mama ir Žmogus iš žuvies įtrauktos į debiutinį Asios Vološinos pjesių rinkinį Miršta choras. Keturios pjesės apie Rusiją (2018). Šiandien A.Vološinos pjesės statomos didžiuosiuose Maskvos, Sankt Peterburgo bei kitų Rusijos miestų teatruose, verčiamos į užsienio kalbas.

Pjesę Žmogus iš žuvies Jaunimo teatre 2020-ųjų pradžioje pristatė dramaturgės bendraamžė režisierė Eglė Švedkauskaitė. Spektaklio kūrėjai paprastomis aktorinėmis priemonėmis perteikė skausmingą jauno žmogaus egzistavimo šiuolaikinėje totalitarinėje valstybėje temą. Pastaruoju metu Baltarusijoje ir Rusijoje vykdomi masiniai valdžios nusikaltimai prieš taikius savo piliečius suteikia Žmogui iš žuvies naują aštrų aktualumą. Anot režisierės E.Švedkauskaitės, – Nevaldomos agresijos, kurią propaguoja šiandieninė Rusija, akivaizdoje įžūlu taip klausti, bet „Žmogus iš žuvies“ leidžia pasvarstyti: kokia prasmė eiti į aikštes, kai eilinio piketo scenarijų žinai atmintinai? Jeigu nuojauta vis garsiau kužda, kad turi reikalą su mirusia šalimi, kurios kūnas atšalo dar iki tau gimstant?

Pjesėje Mama nėra aliuzijų į politinius veikėjus ar visuomeninius įvykius. Joje pirmuoju asmeniu pasakojama asmeninė merginos vardu Olia patirtis. Pjesės herojė, atšventusi 28-ąjį gimtadienį, prisimena svarbiausius savo gyvenimo įvykius ir kalba apie jai adresuotus seniai mirusios mamos laiškus. Per vieną didelį monologą, mergina pasakoja apie savo augimą ir brendimą. Nors pjesė parašyta monologo forma, iš esmės vyksta dukters dialogas su mirusia mama. Per jį Olia stengiasi suprasti save ir išsivaduoti iš priklausomybės nuo su ja sietų mamos iliuzijų. Stengiasi pradėti gyventi savo gyvenimą, atrasdama santarvę su savimi ir supančia aplinka.

Artėjant spektaklio premjerai mintimis dalinasi režisierė ir aktorė Ieva Kaniušaitė.

Kokie jausmai artėjant spektaklio „Mama“ premjerai jus supa?

Daugybė tų jausmų. Kiekvieną dieną vis kitaip. Bet dabar, tiesą sakant, net nelabai kreipiu dėmesį į jausmus, nes šiuo metu didžiausias uždavinys –  tiesiog kiekvieną dieną kiek įmanoma ramiau eiti daryti mažų žygdarbių. Be abejo, šiek tiek nerimo yra, ir noras, kad pavyktų, kad visi komandos nariai jaustųsi daugiau mažiau ramūs ir pasiruošę.

Praėjusiais metais kūrėte vaidmenį spektaklyje pagal Asios Vološinos pjesę „Žmogus iš žuvies“, dabar vėl dirbate su jos kūryba. Kuo skiriasi šių spektaklių kūrybiniai procesai?

Šių spektaklių kūrybiniai procesai – labai skirtingi, nemanau, kad apskritai palyginami.
Kūrybos procesas „Žmoguje iš žuvies” man nebuvo lengvas, tai buvo ganėtinai nauja patirtis ir iššūkis kaip aktorei. Turėjau puikią  galimybę stebėti patyrusius kolegas, mokytis iš jų, bandyti suvokti savo vietą toje komandoje ir apskritai, visame procese. Buvo daug vidinių abejonių, nepasitikėjimo savimi. Tačiau, manau, tas kūrybos procesas man labai padėjo ūgtelėti, paskatino mąstyti ir šį bei tą išsiaiškinti apie save ir aplinką. Kartais gerai, kad yra patirčių, kuriose ne iš karto jauties patogiai ir šiltai – tuomet yra paspirtis ieškoti, stengtis, bandyti ir nepasiduoti. „Mamos” kūrybos procesas – irgi nelengvas, tačiau kitaip. Nelengva yra atsakomybė, kurią prisiimi už darbą, idėjas, už kūrybinę komandą, už save ir savo sprendimus.
Nelengva suderinti režisūrinį ir aktorinį darbus. Kartais ištinka ir idėjų badas, ir stinga entuziazmo. Tačiau, kurdama matau galimybę daug ko išmokti, ir kelti  klausimus apie save pačią ir supančią visatą, matau galimybę dalintis patirtimi, jausmais, mintimis. Ir kol visa tai matau, tol atrodo verta ieškoti  jėgų įveikti abejones, nusivylimus ir sunkumus.

Spektaklyje vaidmenis kuriate pati kartu su aktore Giedre Giedraityte. Kokia tai patirtis?

Labai gera patirtis. Esu labai laiminga visų pirma susipažinusi su Giedre, kaip žmogumi, o vėliau jau ir kaip su aktore, kūrėja. Labai įdomu kartu dirbti, nes jaučiu, kad didžiąją laiko dalį susikalbame, jaučiame viena kitą. Giedrė man atrodo labai jautri ir  kūrybinga, su ja juntu saugumą mokytis – kas yra aktorinė partnerystė, kaip susikalbėti, kaip išgirsti kitą, kaip pačiam būti išgirstam,o taip pat ir koks gali būti santykis tarp aktoriaus ir režisieriaus.  Per visą kūrybos proceso laiką visko būna – ir nesusikalbėjimų, ir konfliktų, ir frustracijos momentų, bet labai gera jausti, kad kažkodėl tavimi pasitiki. Ir kad abi pusės deda pastangas ir kurti, ir sutarti, ir viską išsiaiškinti. Ir, aišku, pasijuokti.

Kas buvo sunkiausia kuriant šį spektaklį?

Turbūt sunkiausia buvo nešiotis šitą medžiagą su savimi dvejus metus ir ieškoti neva grandioziškai genialaus sprendimo.

Galbūt ką nors atradote spektaklio kūrybos procese, kuri jo dalis jums atrodo vertingiausia?

Vertingiausia šio spektaklio kūrybos dalis yra kūrybinė komanda – Giedrė, Aneta, Tauras, Vytautas, Julius ir  Marius. Būti ir dirbti su šiais žmonėmis man labai įdomu, begalinis mokymosi ir žavėjimosi jais jausmas. Didžiulis atradimas ir suvokimas  – kaip svarbu jog žmonės, su kuriais dirbi,  būtų daugiau mažiau pasijungę į tas pačias radijo bangas. Susikalbėjimas  įvyksta labai įvairiais būdais ir tai – nuostabu.  Surasti bendraminčius, bendramatytojus, bendragirdėtojus  yra pats brangiausias dalykas. Tai sukuria primiausia saugumo jausmą ir tikėjimą, kad ir su kokiais sunkumais susidursim, sprendimą rasim, vienas kitą paramstysim ir palaikysim.

Kodėl būtent šiandien svarbu kalbėti apie „žmogaus smulkumą pasaulio ir amžinybės akivaizdoje“, kuo tai svarbu šiandienos žmogui?

Man atrodo, kad šita tema anksčiau ar vėliau ateina į kiekvieno mąstančio ir jaučiančio, keliančio klausimus žmogaus gyvenimą. Manyčiau, kad ji ganėtinai universali visiems laikams. Galbūt mane link jos pastūmėjo apmąstymai apie savo vietą po saule, jausmas, kad kažko nesuspėju, o aplink viskas taip greit keičiasi, visur tokie informacijos sąvartynai kaupiasi, kiekvieną dieną vis kažkas nauja,  o visa, kas jau vakardiena, grimzta po vandeniu. Nespėji net patirčių suvokti, suvirškinti, apmąstyti, kai prieš akis mirga naujiena.  Besikraustant į naujus namus, perkratai visą savo daiktų kapinyną. Visa tai –  tavo istorijos reliktai, bet kam jie daugiau nei tau pačiam svarbūs?  Ilgainiui panirau į abuojumo ir persisotinimo informacija būseną, kurioje pradėjo ryškėti klausimai – o ką daryti su savimi? Su tuo, kas išgyventa ir brangu? Kur dėti savo atmintį, ką su ja daryti, kai suvoki, kad amžinybės kontekste – tai nieko nereiškia, kad viskas grimzta nebūtin? Kaip nedrebėti, kai užgriūna kažkoks egzistencinės vienatvės šuoras? Ir apskritai, – ar tai susireikšminimas, ar tiesiog bandymas išsiaiškinti visatos dėsnius? Aš tikiu, kad panašiai gali jaustis ir dar kas nors. Galbūt todėl ir svarbu man apie tai kalbėti.

Ar jums svarbu, ką žiūrovas išsineš iš spektaklio, kokias mintis, klausimus?

Žinoma, kad svarbu. Be žiūrovo, tikriausiai, nelabai būtų prasmės ir motyvacijos apskritai kažką kurti.

Kalbėjosi Augustė Puteikytė