Group 5 Grįžti

Metus pradės jaunųjų premjeros

Po apokaliptinių 2020-ųjų Naujieji verčia naują lapą. Naują pradžią simboliškai atspindi dviejų artimiausių Jaunimo teatro premjerų jaunųjų režisierių vardai – Adomas ir Ieva, pristatysiantys savo darbus iš naujo atsiveriančiame pasaulyje.????

Vasario 27 – 28 d.  numatoma jautraus ir intymaus jaunosios režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklio pagal Asios Vološinos pjesę „Mama“ premjera.

Trisdešimtmetės rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesė „Mama“, parašyta 2016 metais, tapo savotiška autorės vizitine kortele. Jos pastatymai Rusijoje ir Estijoje susilaukė didelio publikos dėmesio. Sekantis Asios darbas, pjesė „Žmogus iš žuvies“ (2018), pelnė daugelio teatralų pripažinimą ir išvedė jaunąją autorę į Rusijos naujosios dramaturgų kartos elitą. Pjesės „Mama“  ir „Žmogus iš žuvies“  įtrauktos į debiutinį Asios Vološinos pjesių rinkinį „Miršta choras“. „Keturios pjesės apie Rusiją“ (2018). Šiandien Asios pjesės statomos didžiuosiuose Maskvos, Sankt Peterburgo bei kitų Rusijos miestų teatruose, verčiamos į užsienio kalbas.

Pjesę „Žmogus iš žuvies“ Jaunimo teatre 2020-ųjų pradžioje savaip interpretavo režisierė Eglė Švedkauskaitė. Spektaklio kūrėjai paprastomis aktorinėmis priemonėmis atvėrė aštrią pjesės temą, susijusią su jauno žmogaus egzistavimu šiuolaikinėje totalitarinėje valstybėje (pačiame pjesės pavadinime užkoduota aliuzija į dabartinį Rusijos prezidentą). Anot režisierės E.Švedkauskaitės: „Nevaldomos agresijos, kurią propaguoja šiandieninė Rusija, akivaizdoje įžūlu taip klausti, bet „Žmogus iš žuvies“ leidžia pasvarstyti: kokia prasmė eiti į aikštes, kai eilinio piketo scenarijų žinai atmintinai? Jeigu nuojauta vis garsiau kužda, kad turi reikalą su mirusia šalimi, kurios kūnas atšalo dar iki tau gimstant? Pjesė ir spektaklis Žmogus iš žuvies ypač aštriai suskambo pastaruoju metu Baltarusijoje ir Rusijoje vykdomų masinių valdžios nusikalstamų prieš taikius savo piliečius kontekste.“

Pjesėje „Mama“ nėra aliuzijų į politinius veikėjus ar visuomeninius įvykius. Joje pirmuoju asmeniu pasakojama asmeninė merginos vardu Olia patirtis. Pjesės herojė, atšventusi 28-ąjį gimtadienį, prisimena svarbiausius savo gyvenimo įvykius ir kalba apie jai adresuotus seniai mirusios mamos laiškus. Per vieną didelį monologą, mergina iš esmės pasakoja apie savo augimą ir brendimą. Sulaukusi septynerių, Olia iš savo senelės gavo dėžutę su mamos laiškais, kuriuos ji parašė prieš savo mirtį. Dukra turi perskaityti po vieną laišką per kiekvieną savo gimtadienį. Laiškų turinio mes nesužinome, bet girdime, kaip jie paveikė pjesės herojės gyvenimą. Nors pjesė parašyta monologo forma, joje iš esmės vyksta dukters dialogas su mirusia mama. Per jį Olia stengiasi suprasti save ir išsivaduoti iš priklausomybės nuo praeities bei su ja susietų mamos iliuzijų. Stengiasi pradėti gyventi savo gyvenimą, atrasdama santarvę su savimi ir supančia aplinka.           

Spektaklį pagal pjesę „Mama“ kuriančiai režisierei I. Kaniušaitei talkina scenografijos dailininkas Marius Nekrošius, kompozitorius Vytautas Leistrumas, vaizdo projekcijų autorė Aneta Bublytė, šviesų dailininkas Julius Kuršys. Spektaklyje vaidmenis kuria aktorės Diana Gancevskaitė ir Giedrė Giedraitytė. Režisierė per savo naują darbą norėtų kalbėti apie: „Universalius, galbūt net banalius dalykus – žmogaus smulkumą pasaulio ir amžinybės akivaizdoje. Apie tai, kad žmogus ir jo individuali istorija – kaip žvaigždės trumpas blyksnis, išnyksiantis be pėdsako, nespėjus sugalvoti noro. Apie tai, kad žmogus vis tiek kamuojasi šioje žemėje su jausmais, mintimis, norais, lūkesčiais, skausmais, klausimais, patirtimis. Apie tai, jog žmogus nori būti išgirstas, išklausytas neaprėpiamame pasaulyje, kuris eina sava vaga nebūtin. Galų gale, apie tai, kad net jei žmogus ir suvokia, jog jo istorija yra viena iš milijono, kaip pjesės „Mama“ pagrindinės veikėjos, jis vis tiek ilgisi kito žmogaus, kad bent akimirkai nebūtų taip žvarbu.“

Kovo 19 – 20 d. planuojama jau seniai laukiama dėl karantino nukelta režisieriaus Adomo Juškos spektaklio „Don Kichotas“  pagal Miguelio de Cervanteso kūrybą premjera. Jaunajam režisieriui talkina dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, scenografijos dailininkas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Andrius Šiurys, video projekcijų režisierius Kornelijus Jaroševičius. Spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai Aleksas Kazanavičius, Andrius Bialobžeskis, Aušra Pukelytė-Kazanavičienė, Arūnas Sakalauskas, Matas Dirginčius, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė-Rimkevičienė, Giedrė Giedraitytė, Vaidas Vilius.

Spektaklio kūrėjai siekia išsklaidyti šablonišką Don Kichoto, kaip realybės nesuvokiančio idealisto, įvaizdį. Ir pasakoti apie individo susidūrimą su jam nenuolaidžiu pasauliu, apie pastangas primesti pasauliui savo įsivaizdavimą, vertybes. Savo tikslą statant šį kūrinį režisierius A.Juška įvardija kaip siekį ieškoti originalios teatrinės raiškos, nebijoti žaisti su įprastom teatrinėm konvencijom – taip, kaip Cervantesas elgėsi su literatūrinėmis tradicijomis. Cervantesas išties nebijojo laisvai elgtis ne tik su literatūrinėmis konvencijomis, bet ir su laikotarpio papročiais. Jis buvo utopistas ir kandus visuomenės kritikas. Gal Don Kichoto pasipriešinimo dvasia sugrįžta į madą?

A. Juška teigia, kad Don Kichotas daug panašesnis į kiekvieną iš mūsų, nei atrodo: „Manau, kad knygoje aprašyta Don Kichoto patirtis yra bendražmogiška. Žmogus šifruoja pasaulį kaip tekstą. Don Kichotas žiūri į vėjo malūnus, o mato milžinus. Jis primeta savo įsivaizdavimą realybei, aplinkai. Tai yra gyvenimas savo susikurtame pasaulyje, ir kiekvienas taip daro. Ne veltui visas savo iliuzijas praradęs Don Kichotas miršta. Galima sakyti, kad labai didele dalimi žmogus gyvas iliuzijom ir tikėjimu, kad jo kažkam reikia, kad gyvenimas turi kažkokį nulemtą paskirtą vaidmenį, kad jo būtis prasminga.“

Nors dabartinė šalies ir pasaulio situacija yra nenuspėjama, tačiau svarbu turėti viltį. Su ja lauksime gyvo teatro išsiilgusių žiūrovų.