Birželio 21 ir 22 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyks paskutinioji šio sezono premjera – spektaklį Holokausto tema pagal vilniečio žurnalisto Kazimierzo Sakowicziaus knygą „Panerių dienoraštis 1941–1943“ pristatys jaunas teatro režisierius Justinas Vinciūnas. Šįmet, kai minime 80-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines, vieną pirmųjų savo darbų profesionalioje scenoje pristatantis talentingas kūrėjas J. Vinciūnas svarsto apie atmintį ir užmarštį, žmogaus vietą laiko tėkmėje ir apie ribų, skiriančių praeities bei dabarties žmogų sąlygiškumą. Režisierių kalbina teatro kritikas Andrius Jevsejevas.
Papasakok, kaip tu, neseniai į trečią dešimtį įkopęs jaunuolis, atradai K. Sakowicziaus „Panerių dienoraštį“ ir kaip dirbi su tekstu, kuris savo forma nėra palanki medžiaga spektaklio dramaturgijai?
Studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metu gavome kūrybinę užduotį Holokausto tema. Mūsų dėstytojas Gintaras Varnas, kuris šia tema labai domisi ir puikiai ją išmano, atnešė krūvą literatūros, kurią turėjome perskaityti. Aš net suglumau: juk apie Holokaustą sukurta šitiek rimtų spektaklių – kas čia per užduotis? Ir turbūt maištaudamas sugalvojau sukurti satyrą, pašmaikštauti. Ir nors repetuoti buvo be galo linksma, bet greitai supratome, kaip tai lengvabūdiška, ir kad tai neturi nieko bendro su šita sunkia tema.
Tarp tų G. Varno atneštų knygų buvo ir K. Sakowicziaus dienoraščio fragmentai, kuriuos galiausiai perskaitęs net nutirpau. Ne dėl to, kad supratau ar atjaučiau kiekvieną autoriaus parašytą žodį. Mane tiesiog pribloškė faktas, kad čia užrašyti įvykiai, kuriuos žmogus galėjo matyti pro langą. Surašyti su lengva ironija, rašytojui būdingu stiliumi. Bet tas kraštutinumas mane tarsi prirėmė prie sienos. Supratau, kad turiu mesti tai, ką dariau iki tol, ir prisiliesti prie šitų dienoraščių.
Iš užrašų nuotrupų sukūrėme monologą, sakomą iš aukos pozicijos, pirmuoju asmeniu. Visaip bandžiau įtikinti aktorius, kerėti, medituoti, bet viskas buvo kažkaip pro šalį… Supratome, kad skaitydamas šį tekstą aktorius negali demonstruoti savęs, turi vengti gaivališkos ekspresijos ir palikti tekstui erdvės nuskambėti. Pajutau, kad šiuo metu prie šios temos galiu prisiliesti šitiek, nes ją lydintys vaizdiniai yra per stiprūs, kad galėčiau į juos kištis su savo režisūrinėmis ambicijomis.
Jei teisingai suprantu, ieškote tam tikros distancijos tarp aktoriaus ir K. Sakowicziaus teksto tikrovės? Ar dėl tos pačios priežasties spektaklyje atsiranda ir lėlių teatro elementų?
Spektaklyje veiks viena lėlė. Tai beveik nebylus personažas, per visą spektaklį, bent jau dabartinėje jo kūrimo stadijoje, pratarianti vos vieną žodį: „Paneriai“. Mano tikslas buvo pagauti jos žvilgsnį ir atrasti tokį manipuliavimo ja paprastumą, kad atrodytų, jog jos tyla nėra tyla. Aš suprantu, kad esu labai toli nuo Holokausto temos, kad suvokiu šią tragediją per miglą, todėl negaliu būti tiesmukas ir turiu pasikliauti sąlygiška lėlės prigimtimi. O lėlė man visada reiškė neišsakytą mintį, savotišką daugtaškį. Ji spektaklyje atsirado tam, kad tarnautų netyliai tylai.
O koks teatras tave labiau domina? Sąlygiškas ar toks, kuriame skirtis tarp gyvenimo ir spektaklio tikrovės išsitrina, o atstumo tarp aktoriaus ir jo kuriamo personažo beveik nelieka?
Turbūt savo teatro aš dar ieškau. Anksčiau labai nemėgau, kai teatre laužoma „ketvirtoji siena“, galvodavau, kad žiūrovą reikia palikti ramybėje, o scenoje pasakojama istorija yra visai kita realybė. Bet ilgainiui pats pradėjau šį savo įsitikinimą laužyti. Turbūt šiuo metu mane teatre labiau žavi simboliai ir sąlygiškumas, nors štai visai neseniai Kauno miesto kameriniame teatre pastačiau spektaklį „Nepalaidoti mirusieji“, kuris, manau, tam tikra prasme priartėja prie natūralizmo estetikos… Turbūt dėl to, kad tiesiog mėgstu tyrinėti sau naujus dalykus.
Kokios mintys ir jausmai apima tave ir tavo kartos žmones, kai šiandien viešojoje erdvėje susiduri su visiškai atviromis antisemitizmo, ksenofobijos ir šovinizmo apraiškomis?
Antisemitizmas ir jo ženklai dabartyje man kelia nerimą. Holokaustas, nekaltų civilių žudymas, vyksta visai čia pat. Šita tema tuo pat metu yra ir labai artima, ir labai nutolusi. Aišku, tikrai kitaip galvočiau, jei kas nors mane nuvežtų pažiūrėti į bombarduojamus miestus. Kai galvoju apie Holokaustą, vaizduotėje, išprovokuotoje visko, ką perskaičiau, taip pat ir Sakowicziaus prisiminimų, gimsta šiurpius vaizdiniai, norisi galvoti apie kraštutinumus, apima baimė, pyktis ir noras kaip nors įsikišti į tą vaizdinį, kažkaip jį pakeisti. Bet stebėtoju būti lengva. O jei įsivaizduoti save aukos kailyje? O jei – budelio? Čia vaizduotė ir „užtrumpina“.
Kurdamas spektaklį daug mąsčiau ir apie žydų gelbėtojus. Įsivaizduoju: iš duobės išlipa kruvinas vaikas, apipiltas kalkėmis, ir ateina prie mano durų – tikrai jį priimčiau. Tada prisimenu: šiandien sėdėjau kavinėje ir pro šalį ėjo kuprota benamė močiutė, kuriai akivaizdžiai reikia pagalbos, o aš ją tik palydėjau žvilgsniu ir tiek.
Pastebėjau, kad kur kas paprasčiau yra save įsivaizduoti kaip gerą, drąsų žmogų. Ir vaizduotė mums suteikia galimybę bent dalinai save kaip tokį ir realizuoti.
Beje, sapnavau Holokaustą. Sapne buvau smalsus lenkų žurnalistas, kuris, nors niekas nieko nežinojo, pradėjo smalsauti, kur vežami visi tie žmonės. Nusprendžiau nuvažiuoti ir išsiaiškinti. Įlipau į visiškai šiuolaikinį mikroautobusą, atveža į aikštelę, primenančią Muzikos ir teatro akademijos kiemą, kuriame viršų paima iš knygų ir filmų perimtas koncentracijos stovyklos vaizdinys. Pilki žmonės, slenka, dumblas, elektrinė viela, pusiau gyvi pusiau mirę… Pasižiūriu į tą pusę, prieinu prie vairuotojo ir sakau: „man rodos, čia kažkas negerai“. Vairuotojas nesupranta. Ir aš leidžiuosi bėgti, sprunku į kapines, o mane labai entuziastingai gaudo stereotipiniai raudonskruosčiai vokiečiai su alaus bokalais.
Noriu pasakyti, kad mano vaizduotėje viskas persipina ir lieka tik to įvykio nuorodos, susimaišiusios su dabarties ženklais. Galbūt dėl to man labai įdomi užmaršties tema. Kažin kaip kiti sapnuos tokius sapnus?
Ar spręsdamas dramaturginius ir režisūrinius iššūkius kėlei sau ir kokių nors „viršuždavinių“?
Šiuo metu dar vyksta spektaklio repeticijos ir iki premjeros šis tas gali kisti, bet mūsų kūrybinės komandos tikslas realizuoti su emocijomis ir intuicija sumišusią idėją, kad nėra jokios atskirties tarp praeities žmogaus ir mūsų. Spektaklyje norėčiau bent trumpam tą menamą ribą išsklaidyti.
Dar daug galvojame apie laiko ir laikinumo temą, ieškojome žmogaus vietos laiko tėkmėje ir užuomazgos herojaus, kuris priima faktą, kad yra pakeliui į dulkes, bet iš paskutiniųjų stengiasi šitą temą vis dar kelti ir ieškoti naujų jos briaunų. Žmogus įveikti užmaršties negali, bet atitolinti – galbūt.
Kuri spektaklį Jaunimo teatre, kurio repertuare yra bent du ryškūs spektakliai, skirtingais kampais – iš aukos ir iš budelio perspektyvos – Holokausto kontekste analizuojantys žmogaus ir laiko bei istorijos ryšį. Kalbu apie spektaklius „Austerlicas“ ir „Erinijos“. Ar statydamas vieną pirmųjų savo darbų galvojai apie tai, kokiame kontekste gimsta tavo spektaklis?
Tiesą sakant, sąmoningai apie tai negalvoju ir koncentruojuosi į tai, kas priklauso nuo manęs. Man svarbu, kad spektaklyje vaidina vien jauni aktoriai. Aš ir pats toks „pavasarinis“, besidžiaugiantis gyvenimu, apsėstas visokių ambicijų…
Sąmoningai rinkausi šešis jaunus aktorius, kurių dabar, tikriausiai, per daug nejaudina mirtis ir likimas. Noriu, kad šios sunkios temos kontrastuotų su jaunų žmonių noru gyventi. Kad monologas būtų ne apie mirtį, o apie gyvenimo pabaigą vidury visų tų perspektyvų, kurių kupinas jaunas žmogus.
Ačiū už pokalbį ir sėkmingos premjeros!