Gruodžio 14 ir 15 d. Jaunimo teatre įvyks spektaklio „Erinijos“ pagal prancūzų rašytojo Jonathano Littello bestselerį premjera. Spektaklį kuria pasaulinio garso ukrainiečių dokumentinio ir vaidybinio kino režisierius Sergejus Loznica, kuriam šis pastatymas – pirmasis darbas profesionalaus teatro scenoje. Apie spektaklio sumanymą, repeticijų procesą ir darbo teatro scenoje ypatumus S. Loznicą kalbina teatro kritikas Andrius Jevsejevas.
Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis, perskaičius Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“, ir ar pasikeitė jis po vasario 24 d., kai Rusija įsiveržė į nepriklausomos Ukrainos teritoriją?
Tai du skirtingi klausimai. Visų pirma, perskaitęs romaną supratau, kad noriu pagal jį sukurti filmą. Tačiau Jonathanas nenorėjo, kad pagal šį romaną būtų kuriamas kino filmas. Tokia jo principinė pozicija. Todėl nieko ir neįvyko. Reikalas tas, kad mes abu naudojome tuos pačius šaltinius, o romane gausu enciklopedinio pobūdžio informacijos apie tai, kas vyko vienoje ar kitoje vietoje. Skaitydamas aš atpažinau tam tikras vietas ir šaltinius bei dokumentus, su kuriais jau buvau susipažinęs. Ir galiu patvirtinti, kad, nors romane veikia išgalvotas personažas (vis dėlto tai juk romanas), knygoje yra ir labai rimtas dokumentinis klodas. Ši medžiaga labai svarbi, norint suprasti, kas vyko okupuotose teritorijose (ir ne tik jose), kai buvo kuriama ši masinio žmonių žudymo technologija, kai buvo vykdomas genocidas – ne tik žydų, bet ir kitų taikių civilių gyventojų, skirtingų tautybių žmonių. Juk po žydų buvo lenkai, rusai, ukrainiečiai ir taip toliau. Nes pati vienos žmonių grupės naikinimo kitos žmonių grupės rankomis idėja jau buvo tam tikru lygiu plėtojama ir kultivuojama visų tų filosofijos, teisėtyros, medicinos, biologijos daktarų, kurie vadovavo žmonių šaudymus vykdžiusioms žinyboms. Turiu omenyje tuos SS padalinius, kurių užduotis buvo naikinti žmones, t. y. Einsatzgruppęn, ir jų vadovybę.
Aš jau esu daug dirbęs su šia medžiaga, 2012 m. sukūriau scenarijų filmui „Babij Jar“, tad ši tema man labai artima, į ją aš ilgą laiką gilinuosi ir iki šiol su ja dirbu, todėl nieko keisto, kad priėmiau Jaunimo teatro pasiūlymą sukurti pagal J. Littello romaną spektaklį. Bet tai įvyko dar pačiame pandemijos įkarštyje, kai montavau filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ ir tuo pat metu kūriau filmą „Babij Jar. Kontekstas“. Daugiau nei metus mes susitikinėjome ir diskutavome su teatro vadovu Audroniu Liuga, ir jam pavyko mane įkalbėti, kad išmėginčiau naują žanrą. Aš ir pabandžiau.
O kaip jūs apibrėžtumėte spektaklio temą? Ką norėtumėte pasakyti žiūrovui? Ką norėtumėte, kad žiūrovas, pažiūrėjęs spektaklį, suprastų?
Spektaklyje pasakojama, kaip kuriamas mechanizmas, įgalinantis vieną grupę žmonių žudyti kitas žmonių grupes. Ir kokiais būdais tas mechanizmas įtvirtinamas. Tai svarbūs dalykai, tai – technologijos. Iš dalies apie tai svarsto šio pasakojimo pagrindinis veikėjas – teisėtyros mokslų daktaras Maksimilienas Aue. Jis pašaukiamas dalyvauti masinėse egzekucijose ir lydėti Einsatzgruppe, kuri šaudė žmones Lucke, Žytomyre, Biloje Cerkvoje, Babin Jare ir Charkive. Aue mėgina suprasti, kas vyksta. Jis stebi situaciją iš vidaus ir mums ją nusako, kad visą tą siaubą, visa tai, kas įvyko, galėtume išgyventi būdami paties proceso viduje.
Nežinau, ką turėtų išgyventi žiūrovas žiūrėdamas spektaklį. Ši formulė man apskritai svetima. Turbūt kiekvienas laisvas išgyventi tai, ką gali ir sugeba, atsižvelgiant į išsilavinimą, apsiskaitymą ir panašiai. Bet norėčiau pasidalyti patirtimi, nes tai labai svarbu, siekiant suprasti, kas su mumis vyksta dabar. Nes patys mechanizmai nepasikeitė, kaip ne itin pasikeitė ir žmogus: 80 metų patirtis nelabai padeda pakeisti požiūrį į tas problemas ir tragedijas, su kuriomis dabar vėl susiduriame. Jos labai arti mūsų, jas labai sunku suvaldyti, o viskas vėl radikalizuojasi, neapykanta ima viršų. Mane ši tema labai domina. Spektaklyje yra nemažai labai svarbios, tačiau mažai kam žinomos informacijos, apstu dramatiškų, kvapą gniaužiančių situacijų. Kol kas tebevyksta repeticijos, ir sunku kažką daugiau pasakyti. Bet tikiuosi, kad pavyks viską sujungti į darnią visumą.
Littello „Gero linkinčiosios“ – istorinis romanas, kuriame susipina istoriniai faktai ir fikcija. Be to, šį kūrinį statote teatro scenoje, kurioje meninė tiesa dažniausiai yra vertingesnė už dokumentinį tikslumą. Kaip jūsų darbe veikia ši tikrovės ir fikcijos, meninės tiesos ir dokumentinės tiesos dinamika?
Littello romanas – tai literatūros kūrinys, paklūstantis ne istoriografijos, o savo vidiniams dėsniams. Dėsniams, gimusiems iš paties kūrinio vidaus. Jei norite sužinoti faktinę tiesą ir mokytis istorijos, tai reikia eiti ne į teatrą. Nes meno kūrinys daugiau pasakoja apie kitus dalykus, tokius kaip pasaulėžiūra, estetika ir išgyvenimas. Kalbu ir apie emocinį, ir apie estetinį išgyvenimą. Nei faktai, nei mokslas nesuteikia galimybės patirti tokio išgyvenimo ir neatsako į klausimus, kodėl atėjau į šį pasaulį ir ką šiame pasaulyje veikiu.
Teatre viskas dar šiek tiek kitaip, nes čia gerokai daugiau sąlygiškumo: prieš žiūrovų akis stovi ne namai, o scena. Ir čia, kaip kine, niekas nieko nežudo. Bet stiprus išgyvenimas, patirtas teatre, išlieka. Ir pats išgyvenimas jau yra gyvenimiškas faktas, kuris, kūrybinės sėkmės atveju, niekur nedingsta spektakliui pasibaigus ir kaip rakštis neduoda ramybės. Kartais žmonės daro klaidą ir tai, kas panašu į gyvenimą, laiko tiesa. Dar kebliau su dokumentiniu kinu, kuris yra dar panašesnis į gyvenimą. Tačiau bent jau visi mano sukurti filmai paklūsta visiškai kitokiems dėsniams. Tuo dokumentika ir kebli, nes ji apsimeta kažkuo tikru, tačiau niekada tokia iki galo nėra. Nes kinas, kaip instrumentas ir kaip pats reiškinys, negali egzistuoti, nepaklusdamas kitiems dėsniams: tai – reginys, kuriame ir veikia reginio, dramaturgijos taisyklės. Ir viskas priklauso nuo užsibrėžtos kūrinio idėjos, kuria nuosekliai sekama viso proceso metu. Čia neturėtų būti jokios painiavos: statydamas spektaklį, naudoju tai, kas po ranka, kūrybai pasitelkiu istorinius įvykius. Kaip sakė Pablo Picasso, „Menas – tai melas, kuris padeda suvokti tiesą“.
Pagrindinis romano veikėjas pačioje knygos pradžioje kreipiasi į skaitytoją ir sako, kad jis yra toks pat žmogus, kaip ir mes visi, ir kad nė vienas, patekęs į karo mėsmalę, negali ryžtingai pasakyti, kad niekada nežudys. Žmogus gali tik viltis, kad jam neteks žudyti…
Aue sako, kad jis atsidūrė tokiose aplinkybėse ir turėjo pasirinkti. Kaip ir kiekvienas žmogus. Galima tik užjausti žmogų, kuris susiduria su tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis, paverčiančiomis jį laukiniu žvėrimi. Deja, jo gyvenime neatsirado nieko, kas priverstų jį pasielgti kitaip. Žinote, ne visose kultūrose egzistuoja harakiri tradicija. Iš tikrųjų šis personažas kažkiek primena Faustą. Jo gyvenimo kelias įdomus, jo istorija skatina mus mąstyti apie žmogų. Apie žmogų ir jo padėtį mus skatina mąstyti ir bet kuris karas. Tai baisi ir atgrasi patirtis, bet tam, kad ši patirtis nesugrįžtų, mums būtina ją permąstyti. Labai tikiu, kad žmonija išgyvens šį laikotarpį, nes karai vyksta ne visur ir ne visais laikais. Karus nulemia daugybė faktorių. Įskaitant ir civilizacinio pobūdžio priežastis. Bet aš tikiu, kad žmonės vis dėlto turi potencijos laikui bėgant augti ir keistis. Mane guodžia mintis, kad šiandien bent jau kanibalizmo problema nebeaktuali. Nors kadaise, ne taip jau seniai, buvo kitaip. Todėl reikia apsišarvuoti kantrybe ir kažką daryti. Tik nereikia kentėti. Reikia veikti.
Bet šių principų laikytis mums leistų tik geresnis auklėjimas ir išsilavinimas. Nes suprasdami, kad kito žmogaus nužudymas žudo mus pačius, žudyti nebegalėsime. O tai, kas vyksta dabar, yra klaiku. Klaiku, kai vienas žmogus žudo kitą.
Lietuvos teatro kultūroje įprasta, kad pirminiame repeticijų etape dirbama beveik vien tik su spektaklio tekstu. Jūs Jaunimo teatro repeticijų erdvę pavertėte savotiška vizualinių nuorodų, inspiracijų ir dokumentų instaliacija. Papasakokite plačiau, ką darbas su tokia gausybe vizualinių ženklų duoda jums, kaip režisieriui, ir kuo jis, jūsų galva, naudingas aktoriams?
Visada kurdamas vaidybinį filmą stengiuosi rasti informacijos užsibrėžta tema. O kiekvienoje temoje yra artimos ir tolimos asociacijos, veidrodžio lūžiai ir atspindžiai. Ne vienas menininkas yra nagrinėjęs šią temą. „Erinijų“ kūrybiniame procese daugiausia naudojau vokiečių, austrų, čekų dailininkų ekspresionistų tapybą iš griūties ir suirutės laikotarpio. Tai Otto Dixas, Egonas Schiele’ė, Alfredas Kubinas ir kiti menininkai, reflektavę savo laiką. Mūsų spektaklyje kalbama ir apie blogį bei jo atspindžius mene, apie tai, kaip menas visais laikais atpažindavo, laužydavo ir atspindėdavo blogį. Dėl to pasitelkiame ir daugiau menininkų nuo pat renesanso laikų, įskaitant ir mano mėgstamiausią dailininką Francisco’ą Goya’ą. Dar mums labai padeda fotografijos iš to laikotarpio, kuriose galima pamatyti, kaip tuomet atrodė žmonės, kokios jų veidų išraiškos, kokius drabužius jie dėvėjo…
Sukurti atmosferą ar būseną yra labai sudėtinga. Ypač žmonėms, kurie anksčiau nieko panašaus nejautė ir neišgyveno – jauniems žmonėms, dar nesulaukusiems 30 metų ir gyvenusiems, galima sakyti, šiltnamio sąlygomis. Net ir palyginti su mano karta, kuri užaugo Tarybų Sąjungoje ir išsiugdė tam tikrą refleksą, leidusį tvarkytis su nuolatiniu ir visuotiniu melu. Galbūt tos vizualinės nuorodos, tie paveikslėliai padės nusiteikti ir surasti reikiamą dermę ir toną. Nežinau. Man tai visada padeda: ateinu į šią vaizdų prisodrintą erdvę, nuolat joje būnu, ir ji savotiškai spinduliuoja, perduoda tą energiją ir man.
Be to, ką suvokiame tiesiogiai ir pažodžiui, dar yra dalykų, kuriuos tarsi suvokiame, tačiau neįsisąmoniname. Tai, ko neįsisąmoniname, glūdi pasąmonėje, o paskui, repetuojant arba stebint repeticiją, ima ir išlenda kokia nors mintis. Ir nežinia, iš kur ji išlindo. Todėl manau, kad kuo tie klodai gausesni, tuo geriau.
Į kokias asmenines ir profesines aktorių savybes kreipėte daugiausia dėmesio per aktorių atranką? Ar svarbi jums buvo aktorių pasaulėžiūra?
Visų pirma, labai sunku visus šiuos tris aspektus atskirti vieną nuo kito. Asmeninės, profesinės savybės ir pasaulėžiūra egzistuoja kartu viename žmoguje. Kaip žinia, mane šiek tiek ribojo ir teatro prioritetai, ir aktorių užimtumas, ir atskirų individų noras arba nenoras dirbti prie šio pastatymo. Keli aktoriai atsisakė dirbti su šia medžiaga, tačiau tai – kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas. O tie, kurie šiuo metu kuria vaidmenis spektaklyje, yra puikūs ir dirbti su jais – vienas malonumas. Jie man labai padeda – tikiuosi, kad ir aš savaip jiems padedu. Sunku pasakyti, kiek atkreipiau dėmesį į atskiras konkretaus aktoriaus asmenybės puses. Įprastai aktorius renkuosi pasikliaudamas nuojauta. Galima sakyti, intuityviai.
Pažvelgus į spektaklyje vaidmenis kuriančių menininkų pavardes, „Erinijose“ vaidina labai įvairi ir spalvinga aktorių komanda, sudaryta iš skirtingų kartų ir daugelio skirtingų teatrinių mokyklų bei pasaulėjautų kūrėjų. Kaip sekasi rasti bendrą kalbą?
Man patinka, kai kūrybiniame darbe yra aktorių ir kūrybinių bendradarbių įvairovė. Kai kuriu kiną, įprastai filmavimo aikštelėje žmonės kalba apie 10–11 skirtingų kalbų. Pavyzdžiui, kai kas nors švenčia gimimo dieną, sveikinimą sudainuojame skirtingomis kalbomis. Ir tai yra nuostabu: manau, kad įvairovė, daugiakalbystė praturtina visus. Dirbant prie „Erinijų“ pastatymo, tokios kalbų ir kultūrų įvairovės nėra, tačiau yra daugybę skirtingų teatrinių mokyklų reprezentuojantys aktoriai. Skirtumas tas, kad vyresnės kartos aktoriai, teatrinius mokslus baigę anksčiau, yra išmokyti scenos kalbos. Jiems svarbu, kad kiekvienas scenoje ištartas žodis būtų išgirstas. Ir čia aš su jais sutinku. O jaunimo, teatrines mokyklas baigusio neseniai, kalbėti scenoje niekas nuosekliai nemokė. Jų kalbėjimo scenoje maniera artima kalbėjimui „kaip gyvenime“. Kartais tai skamba šiek tiek nesklandžiai, todėl per repeticijas reikia atidžiai klausytis, kad nuo scenos skambėtų sklandus žodis ir toje pačioje scenoje veikiantys aktoriai, jų egzistavimo scenoje forma per daug nesiskirtų. O šiaip dirbti su lietuvių aktoriais – vienas malonumas.
Repetuodami su aktoriais daug diskutuojate. Ar po šių diskusijų pjesė keičiasi?
Iš esmės pjesė nesikeičia. Nors kelių pjesės vietų, kurios, atsižvelgiant į šiandienos kontekstą, galėjo suerzinti publiką, vis dėlto atsisakiau. Tačiau tai nėra esminiai tekstai, galintys paveikti spektaklio visumos suvokimą.
Koks teatras jums įdomus? Ir kuo jus domina teatrinė kūryba?
Aš be galo mėgstu dirbti su aktoriais. Tai labai didelė mano, kaip kino režisieriaus, profesijos dalis. Dar man patinka teatro sąlygiškumas, kuris fundamentaliai skiriasi ne tik nuo dokumentinio kino, bet ir nuo kino apskritai. Vaidybiniame kine sąlygiškumo lygis visiškai kitoks. Laiko ir erdvės patyrimas – taip pat. Tad, jei pavyktų dalį savo kine įgytos patirties perduoti teatrui, būčiau labai laimingas. O kol kas man dar sunku aiškiai įvardyti, kuo ypatingas darbas teatre, nes tai mano pirmasis darbas profesionaliame teatre, o kūrybinis procesas tebevyksta. Tačiau bet kokiu atveju ši patirtis man, kaip kūrėjui, davė labai daug. Manau, kad ateityje su malonumu vėl kurčiau teatre. Man tai patinka. Nors apie teatrą niekada negalvojau ir nemaniau, kad kada nors ką nors kursiu teatro scenoje. Svarbiausias veikėjas teatre yra aktorius. O kino reginys į save įsiurbia ir nugali viską. Net ir aktorius. Net ir superžvaigždes. O teatre visada viršų paima aktorius.
Pagrindinį – Maksimilieno Aue – vaidmenį spektaklyje kuria aktorius Donatas Želvys, daugiausia dirbantis Klaipėdoje ir vilniečių auditorijai menkai pažįstamas. Ką įžvelgėte jame? Kodėl šiam vaidmeniui pasirinkote jį?
Atsakysiu paprastai: pamačiau jame Maksimilieną Aue. Visi jį atpažins. Mes visi kažkada buvome jauni ir nežinomi. O vėliau – kaip likimas duos.
Ačiū už pokalbį.