Group 5 Grįžti

Žaidimas veiksmais ir žodžiais pagal Motiejų Ivanauską – pokalbis apie spektaklį Užšalimas


Modesto Endriuškos nuotrauka

Jaunasis aktorius Motiejus Ivanauskas kviečia Jaunimo teatro žiūrovus į eksperimentinį spektaklį Užšalimas. Dramaturgu ir režisieriumi vienam pastatymui tapęs Motiejus teigia, kad šis jo kūrinys – tai sceninis žaidimas, kuriame labai svarbios žodžių vingrybės. Kartu su kurso draugais aktoriaus sukurtas Užšalimas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje organizuojamo konkurso Balkono okupacija laureatas, šiemet parodytas ir tarptautinio teatro festivalio Sirenos metu. Lapkričio 17 ir gruodžio 1 dienomis Jaunimo teatro salėje 99 bus galima susipažinti su jaunajai kartai atstovaujančio Vido Bareikio ir Algirdo Latėno mokinio Motiejaus Ivanausko teatrine vizija. Trumpas pokalbis su autoriumi, kuriame jis dalijasi įžvalgomis apie savo režisūrinį ir dramaturginį debiutą.

Motiejau, „Užšalimo“ pjesę parašei pats. Kas paskatino ją parašyti?

Trečiame kurse iš vadovų gavome užduotį – kiekvienam pabandyti per vasarą parašyti pjesę. Prieš pat atsiskaitymą šovė idėja – kodėl gi neparašius pjesės apie nieką? Kurioje veikėjai tiesiog kalba kas kam. Užšalimas atsirado iš noro padaryti kitaip, negu daro dauguma.

Esi ne tik „Užšalimo“ dramaturgas, bet ir režisierius. Kas nutiko, kad pats ėmeisi režisuoti savo parašytą pjesę?

Akademijoje (LMTA) kiekvienais metais vyksta scenos meno eskizų konkursas Balkono okupacija. Su kursiokais nusprendėme, kad norime pabandyti šį kūrinį pristatyti – neturime ko prarasti. Tuo metu buvau parašęs tiek, kiek konkursui užtenka. Tai ir teko pačiam surežisuoti skaitymus.

Ir kaip jautiesi atsidūręs režisieriaus kėdėje?

Režisūra – labai įdomi sritis, kurią norisi išbandyti. Man labai patinka, jog kai atsiduri režisieriaus kėdėje, visas vaizdas priklauso nuo tavęs. Esi tas, kuris kuria bendrą spektaklio paveikslą, kontroliuoja situaciją. Būdamas aktoriumi esi atsakingas už savo asmeninį vaidmenį. Būna, jog ne visada tai, kaip tu matai vaidmenį, sutampa su tuo, ko iš tavęs reikalauja režisierius. 

Kita vertus, Užšalimo atveju negaliu pasakyti, kad pajaučiau tikrą režisūros skonį – visgi kūriau kartu su kurso draugais. Esame pažįstami ne vienerius metus, vieni kitus puikiai suprantame. Manau, kad dėl to dirbti buvo daug lengviau.  

Minėjai, kad „Balkono okupacijai“ buvai parašęs teksto tiek, kiek užtenka trumpam eskizui. „Jaunimo teatre“ rodomo spektaklio trukmė – valanda, vadinasi, kūrinį papildei. Galbūt po konkurso iš naujo apmąstei pjesę, sugrįžęs prie jos atradai problematiką?

Užšalime labai daug beprasmiškų šnekų. Iš žiūrovų sulaukiau nemažai atsiliepimų, kuriuose jie pastebėjo, kad tai, kas vyksta spektaklyje, labai primena politikus ar kitus svarbius veikėjus, kurie bando spręsti kažkokius reikalus. Lyg sėdėtų tuščiažodžiavimu paremtame posėdyje. Mane tai labai nustebino, nes tokio tikslo neturėjau. Bet ir labai patiko. Supratau, kad reikia kurti taip, jog pačiam būtų įdomu, o žiūrovai po to prasmes susiras patys.  

Kad jau ėmeisi dramaturgo rolės, galbūt pasidalintum, kokią pats mėgsti dramaturgiją, kas galėjo suformuoti tavo braižą?

Asmeniškai mėgstu absurdo dramą arba dramaturgiją, kurioje yra absurdo elementų. Ją skaityti, atrodo, iš karto daug įdomiau negu klasikines pjeses. Šiuolaikinės dramos kūriniai, kuriuose bandoma nagrinėti kokią nors itin konkrečią, siaurą problemą man neatrodo labai įdomūs. Norisi, kad drama apimtų platesnį kontekstą, išeitų už vienos konkrečios problemos rėmų.

Ar galima teigti, kad „Užšalimu“ bandai kviesti žiūrovą į sceninį žaidimą su absurdo elementais?

Taip, iš dalies taip. Noriu, kad žiūrovui būtų smagu, bet ne ta prasme, jog scenoje vyksta kažkas labai juokingo. Smagumas kyla iš kalbos ir veiksmo neatitikimo. Todėl reikia labai atidžiai klausyti teksto. Užšalime labai svarbi pati kalba ir žaidimas ja. Štai, spektaklį per Sirenas rodėme su angliškais subtitrais. Juos skaitydamas atkreipiau dėmesį, kad nebelieka originale jaučiamo žodinio žaismo. Pjesėje nenaudoju jokių veiksminių nuorodų, todėl prie teksto galima derinti kokius tik norisi veiksmus, šitaip sukuriant visiškai atskirą sluoksnį. Atsiranda labai daug pastatymo galimybių – kiekviename rodyme vis ką nors pakeičiame.

Parengė Laura Šimkutė