Group 5 Grįžti

Žvilgsnis atgal: mintys prieš spektaklio „Austerlicas“ premjerą

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Įspūdžiais iš režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio „Austerlicas“ (pagal W. G. Sebaldo knygą) kūrybos proceso dalijosi aktoriai Jovita Jankelaitytė (Agata Austerlic), Danutė Kuodytė (Vera), Matas Dirginčius (Maksimilianas Austerlicas).

Jovita Jankelaitytė, spektaklyje – Austerlico motina Agata Austerlic

Ar galėtumėt papasakoti apie savo darbą su režisierium Krystianu Lupa?

Darbas su Krystianu Lupa man yra visiškai nauja teatrinė patirtis. Tai beprotiškai intelektualus, atviras režisierius ir labai įdomi asmenybė. Atrodo, kad visas procesas (kuris tebesitęsia) yra kaip kelionė aplink dar nepažintą pasaulį. Kelionė, kurioje daugiau klausimų nei atsakymų. Kelionė, kurioje turi pasikliauti savo bei scenos partnerių intuicija. Kelionė, kurioje begalė netikėtumų. Todėl procese turi būti atviras ir budrus, nes niekada nežinai, ką surasi, ieškodamas savo vaidmens.

Minėjote, kad tai yra procesas, kurio nėra su kuo palyginti. Kodėl?

Todėl, kad viskas yra kitaip. Tai yra mano pirmas darbas su Krystianu Lupa, tuo pat metu vyksta ne tik meninis aktoriaus ir režisieriaus susitikimas, bet taip pat aš, Jovita, pradedu pažinti jį kaip žmogų, o tuo pačiu – ir jis mane. Labai žavi, kad šis režisierius yra toks atviras visose repeticijose, labai daug pasakoja apie savo asmeninį gyvenimą, vaikystę, ypač tose vietose, kur kyla sąsajų su romane aprašytais įvykiais. Be galo vertinu, kad Krystianas Lupa mums taip atsiveria. Visi mes, šio proceso dalyviai, jautėmės tarsi išrinktieji, su kuriais jis nusprendė dalytis savastimi. Tokiu būdu labai lengvai gimsta pasitikėjimas – kai žmogus tau patiki kažką svarbaus, tada tu jam gali patikėti kažką svarbaus iš savęs. Ir kūrybinis procesas visai gražiai, natūraliai vystosi. Nors, prisipažinsiu, nėra lengva – ir dėl temų sunkumo, ir dėl analizės gylio.

Tarsi režisierius, pats atsiverdamas, atveria ir aktorius?

Kartais atrodo, kad Krystianas Lupa tiesiog hipnotizuoja, pusvalandį analizuodamas vieną detalę, ir tave panardina į tą gylį: staiga „atsirandi“ ten, kur jam reikia. Labai keista patirtis. Kartais net nesupranti, kaip gimsta koks nors dalykas – ateina, kai nelauki, arba atvirkščiai. Su šiuo režisieriumi esi nuolatinėje paieškoje – viskas turi gimti būtent tą sekundę, kai esi scenoje. Gimti ir vystytis. Tai yra minčių kelionė. Tavo galvoje kyla mintys, jos transformuojasi, viena mintis veda prie kitos arba kaip tik neveda. Kas kartą turi prisišaukti tą naujumą, kad atsidurtum tose pačiose aplinkybėse, bet truputį kitose nei visada. Vyksta labai įdomūs žmogiški ir kūrybiniai virsmai, kuriuos sudėtinga įvardyti.

Kalbant apie virsmus, kaip sekasi kurti savo personažą?

Agata yra moteris, kuri prarado vyrą, sūnų, pati buvo išvežta į koncentracijos stovyklą ir ten mirė – romane tai iki galo nepasakyta, bet greičiausiai būtent taip ir atsitiko. To neįmanoma suvokti, aprėpti, suvaidinti. Šiame spektaklyje mes ir nebandom to daryti, nemėginam atkurti asmenybių. Tiesiog stengiamės paliesti Holokausto temą kaip visiškai nesuvokiamą mūsų protui, eiti į ją tyrinėdami, kaip viskas vystosi per vieno žmogaus asmenybę – per Austerlico mintis, jo sielą, jo kažkur pamestą, sudužusį gyvenimą, kurio daugelio sudedamųjų dalių net jis pats nežino. Neįtikėtina stebėti Sergejaus (Ivanovo) darbą – tai yra meistrystė, aukščiausias aktorinis lygmuo. Bet kiekvieno iš mūsų vaidmenys sudėtingi, daug reikalaujantys. Tai yra spektaklis, kuriame net mažiausias perėjimas, trunkantis kelias sekundes, negali būti bet koks – jis turi savo spalvą, prasmę, esmę, kurią privalai labai gerai žinoti.

Krystianas Lupa garsėja tuo, kad jam svarbi kiekviena sekundė, kiekviena detalė.

Tai vienas iš atvejų, kai ir muzika, ir šviesa, ir vaizdo projekcijos yra lygiaverčiai spektaklio dalyviai, sakyčiau, net personažai. Mes esame šeši aktoriai, ir prie mūsų galima pridėti dar tris. Tai yra lygiaverčiai partneriai, ir mes visi turime veikti kaip vienas. Labai svarbi visuma, kurios mes dar ir patys iki galo neaprėpiam. Manau, bus labai įdomus susitikimas su žiūrovais, tik labai norėčiau, kad jie neišsigąstų spektaklio trukmės. Esu tikra, kad premjera nebus ,,finišo tiesioji“, tai bus tik nauja pradžia, kitas kelionės etapas.

*

Danutė Kuodytė, spektaklyje – Austerlico auklė Vera

Kokie įspūdžiai dirbant su režisierium Krystianu Lupa?

Dirbu su šiuo režisieriumi pirmą kartą, esu labai dėkinga likimui, kad praėjau atranką ir patekau į šį kūrybinį procesą. Kartu vaidmenis kuria labai geri aktoriai, nuostabūs partneriai. O darbo su Krystianu Lupa įspūdis toks: labai įdomu, nauja ir tikrai nelengva. Manau, šis režisierius puikiai žino, ko nori, kaip visa tai turi vykti, kaip galiausiai viskas turi atrodyti. Tarkim, paprasčiausias pavyzdys, kuris mane tiesiog sužavėjo. Girdime įspėjimą: „Šviesos keisis po septynių sekundžių“, o režisierius pertraukia: „Ne, šviesos turi pasikeisti po penkių sekundžių.“ Tarp septynių ir penkių yra tik dviejų sekundžių skirtumas. Jam tos dvi sekundės yra labai svarbios. Tad ką galima pasakyti apie sceną, trunkančią trisdešimt minučių? Tai be galo kruopštus, atsakingas, nevienareikšmiškas darbas.

Kokie svarbiausi atradimai? Kas nustebino ir kas nėra lengva?

Tarkime, kai režisierius prašo visiškai nieko nevaidinti – tarsi tai būtų dokumentika, minties teatras. Man atrodo, kad aš taip ir darau, nieko nevaidinu, o režisierius sako, kad vis tiek kažką „rodau“. Čia ir yra pats sudėtingiausias momentas ir galbūt prieštaravimas – kartais nebesuprantu, kaip dar man „nevaidinti“. Nes, būdamas scenoje, net jei nevaidini, vis tiek šiek tiek vaidini, kad nevaidini. Išeina toks dvigubas žaidimas. Aš to labai bijojau pačioje pirmoje scenoje – visgi pamatau žmogų po daugybės metų, tai mūsų pirmas susitikimas, didžiulė emocija, tačiau Krystianas Lupa taip sudėstė visą veiksmą, situaciją, kad, žvelgiant iš aktoriaus pozicijos, tai tapo labai patogu, priimtina. Aš suprantu, suvokiu, ką daro režisierius ir kaip aktorei man tai yra kažkas nuostabaus. Pabandyti viską išreikšti truputį kitaip, nei būtų vadinamajame „tradiciniame“ teatre, – ne per vaidybą, charakterį, o per mintį, – tai „maksimali“ situacija. O priemonės – minimalios, bet ekstremalios.

Ir pati spektaklio medžiaga ganėtinai ekstremali, ar nebuvo sunku su ja dirbti?

Pirmiausia tai nėra pjesė, kur viskas labai aišku nuo A iki Z. Šį romaną skaičiau ne sykį ir galvojau, ką režisierius iš viso to padarys, nes ten net dialogų, toks įspūdis, nėra. Pats romanas mane sukrėtė, ši medžiaga man įdomi. Tikriausiai niekada tiek daug neskaičiau apie tą laikotarpį, apie žydus, vokiečius, daug kas man labai aišku pasidarė. Iš kitos pusės, esama paralelių su paties režisieriaus, jo tėvų gyvenimu. Matyti, kad jam tai – itin skausmingas kūrinys. Režisierius psichologiškai labai tiksliai paaiškina kiekvieną sceną, atrodo, jį patį ten randi. Aš taip pat prisimenu savo tėvus per karą ir visa tai, ką jiems teko išgyventi. Iš visų šių fragmentų, iš tokio intuityvaus medžiagos čiupinėjimo ir kuriamas mano personažas. Lipdau jį scenoje, kartu su partneriu, vedžiodama šunį. Tai – ne vaidybinis, ne charakterinis, o minties teatras. Svarbiausia čia yra mintis: turi sekti, kur ji veda, apie ką galvoji, kaip šneki. Tau tai neturi būti tarsi išmokta pamoka, iškaltas tekstas. Viskas vyksta, gimsta ir transformuojasi čia ir dabar.

Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie savo personažą?

Mano personažas sudėtingas tuo, kad jo esmė slypi vien prisiminimuose. Vera buvo Austerlico auklė, jį mylėjo, globojo, kai jis buvo kūdikis. Vėliau, kai nepilnų ketverių metukų berniukas buvo išsiųstas gyvybės traukiniu, ji daugiau nieko apie jį nežinojo, tas vaikas jai buvo miręs. Jos draugė Agata, Austerlico motina, mirusi. Maksimilianas – tėvas, kuriam ji galbūt kažką jautė, – irgi miręs. Tos trys mirtys slegia Verą, „spaudžia jai smegenis“, todėl ji visiškai save apleidžia ir tarsi iškrinta iš gyvenimo, pavyzdžiui, savo bute niekuomet nedaro remonto. Iš esmės, ji – gyvas, tačiau save palaidojęs žmogus. Ir po šitiek metų pamatyti savo augintą vaiką, iš kūdikio tapusį vyru, – vien tai moteriai sukelia didžiules emocijas ir reiškia tikrai labai daug. Gali arba išprotėti, arba viską paleisti ir tik priimti faktus. Ji manė, kad jo nėra gyvo. Bet jis gyvas, o ji – paskutinė jo pamirštos praeities liudininkė. Dėl šių priežasčių antro veiksmo scena man tokia sudėtinga, nes viskas paremta emocijomis ir viskas yra apie tai, kad Vera, būdama paskutinė gyva liudininkė, turi atsirinkti, ką tam jau suaugusiam vyrui galima sakyti, o ko verčiau nereikia. Tam tikrų smulkmenų, negerų dalykų jam nereikia žinoti. Atrinkti ir atsirinkti – apie tai sukasi jos mintys, ir tai perteikti tikrai nėra lengva. Bet tuo Vera man ir yra įdomi.

Kokiomis mintimis ir emocijomis gyvenate prieš premjerą?

Aišku, paskutinė savaitė yra lemiama. Net naktį miegodama sapnuose kartoju tekstą, scenas. Atrodo, visai to nenoriu, trokštu tik išsimiegoti, bet vidinis darbas vyksta nuolatos. Kol kas negaliu pasakyti, kaip bus per premjerą. O gal tik vaidindama dešimtą spektaklį pagaliau visiškai atsipalaiduosiu, kai jau žinosiu, ką, dėl ko, kaip turiu daryti. Atrodo, žinau jau dabar, bet tam tikras laiko atstumas padeda viską suvokti kitaip, regis, net tekstas suskamba kitaip. Vidinis pokalbis su režisieriumi, su partneriais ar pačios su savimi vyksta nuolat – ir skutant bulves, ir einant pasivaikščioti. Žinau, kad šis dialogas tęsis ir po premjeros, taškas dar ilgai nebus padėtas – nieko daugiau ir nenoriu. Tai vienas iš spektaklių, prie kurių, jaučiu, nuolat sugrįšiu – ar žiūrėdama televizorių, ar skaitydama knygą, ar klausydama muzikos. Vis nesiliaus ir atsivers nauji dalykai. Pasikartosiu – esu be galo laiminga, kad dalyvauju šiame spektaklyje, kad mano partneriai yra būtent tie žmonės, aukščiausio lygio aktoriai.

Matas Dirginčius, spektaklyje – Austerlico tėvas Maksimilianas Austerlicas

Kokie įspūdžiai pirmą kartą dirbant su Krystianu Lupa?

Labai sunku įvardyti įspūdžius, nes šis procesas tęsiasi jau devynis mėnesius. Pradėjom repeticijas sausio viduryje, repetavom mėnesį, o paskui prasidėjo karantinas. Tačiau medžiaga vis tiek nepaleido, žinojom, kad ji grįš – vienokiu ar kitokiu pandemijos nulemtu scenarijumi. Tad įspūdžiai labai skirtingi. Kalbant apie pirmąją repeticijų dalį, reikia pasakyti, kad jos mane sužavėjo, mėgavausi procesu labiausiai ne kaip aktorius, o kaip žmogus. Krystianas Lupa yra asmenybė, per savo gyvenimą sukaupusi neįtikėtinai daug išminties – ne vien iš knygų, o ir iš autentiškos patirties, kuria su mumis dalijasi. Kartais dėl to net susinervinu – girdžiu, ką jis pasakoja, jaučiu, kad tai svarbu ir gali padėti perprasti aplinkui vykstančius dalykus, bet žinau, kad dar negaliu iki galo to suvokti, dar reikia pagyventi dvidešimt ar trisdešimt metų, perskaityti krūvą knygų ir patirti daugybę dalykų, kad suprasčiau tai, ką jis sako. Džiaugiuosi, kad vedu šių repeticijų užrašus, lyg ir dienoraštį. Manau, po kokių dešimties metų bus įdomu paskaityti, ir gal tik tada suvoksiu tam tikrus dalykus, apie kuriuos režisierius kalba per repeticijas.

Ar šio režisieriaus darbo metodas pasirodė tau kuo nors išskirtinis, neįprastas?

Kiekvieno režisieriaus metodas yra kažkas neįprasta, su kuo nėra tekę susidurti, jeigu įsiklausai, ką jis sako. Man atrodo, kad dirbant su nauju režisierium, labai svarbu ištrinti anksčiau prirašytą lapą apie tai, ką moki, ir iš naujo pradėti mokytis. Bet dirbti su Krystianu Lupa man buvo neįtikėtinai įdomu. Grįžtant prie jo asmenybės, – nepaprastai aštri analizė ir toks gilus žmonių poelgių suvokimas. Labai tikslus kiekvieno, mažo ar didelio, žmogaus poelgio skerspjūvis. Labai įdomu, kad šiame procese vaidyba yra „kažkelintoje“ vietoje – režisierius pirmiausia beldžiasi į aktoriaus intelektą.

Žvelgiant iš aktorinės pusės, kaip sekasi kurti santykį su savo personažu?

Iš esmės šiame spektaklyje turiu vieną sceną, finalinę. Joje Austerlicas sapnuoja savo tėvus Aušvico koncentracijos stovykloje – juos vaidiname mudu su Jovita Jankelaityte. Man, kaip aktoriui, ši scena, jos medžiaga, į kurią jau ilgai gilinuosi, neįtikėtinai sunki. Kaip tik baigiau skaityti amerikiečių istoriko Timothy Snyderio knygą ,,Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“. Joje nušviestas kontekstas to, kas vyko ne visoje Europoje, bet rytinėje jos dalyje: Lenkijoje, Baltijos šalyse, Sovietų Sąjungoje ir šiek tiek Vokietijoje. Aš bandau suprasti bent du ar tris procentus to, ką šie žmonės galėjo patirti, ką reiškė būti žydu Antrojo pasaulinio karo metu, ką reiškė būti lenku, nes ir lenkų buvo išžudyta tūkstančiai ir milijonai, tai darė ne tik vokiečių, bet ir Sovietų Sąjungos teroro organai. Beje, perskaičiau labai įdomią mintį: šiuo atveju svarbiau suprasti ne auką, o budelį. Kaip rašė autorius, galima tiesiog nuspręsti, kad tie žmonės – tarkim, esesininkai ar vykdytojai – dujų kamerų „operatoriai“, – absoliučiai nebeturėjo žmogiškumo. Daryti tokias išvadas būtų lengva, bet, tam tikra prasme, taip ir pats priartėji prie nacių ideologijos, teigiančios, kad kai kurios žmonių grupės yra „nevisžmogiai“, neverti gyventi. Tada atrodo, kad moralė ar etika tampa nebeįmanomos, nes vis tiek tai buvo žmogaus, turėjusio tam tikrų motyvų, poelgiai. Tie motyvai gali būti nesuvokiami, bet jie buvo žmogiški. Šiek tiek nukrypstant nuo temos ir grįžtant į dabartį, man atrodo, kad ir dabar daug kur vyksta (galbūt tai susiję su žmonėms prieinamais žinių šaltiniais) radikali visuomenės nuomonių poliarizacija, net kalbant apie kasdienius dalykus. Nebėra bandymo suprasti ir susikalbėjimo. Yra dvi pusės, ir kitas „nurašomas“ kaip nevisavertis, nes „kaip jis gali taip galvoti?“, o kitoje pusėje – lygiai tas pats. Tai yra baisu. Baisu, skaitant apie dalykus, kurie vyko prieš aštuoniasdešimt metų, pastebėti, kad tie patys scenarijai pasikartoja Baltarusijoje, Amerikoje, Mianmare ir dar daug kur. Atrodo, kad žmonija, Europa, turėjo pasimokyti iš baisiausių istorijoje padarytų nusikaltimų, bet vis nepasimoko.

Tokios mintys ir lydi paskutinę savaitę prieš premjerą?

Prieš premjerą, kai labai koncentruotai giliniesi į medžiagą ir daug laiko joje praleidi, tampa labai sunku persiorientuoti. Vakar žiūrėjau Netflix’o dokumentiką „Nacis’ concentration camps“ („Nacių koncentracijos stovyklos“) – tai amerikiečių nufilmuoti dokumentiniai kadrai apie tai, kaip jie atvyksta į Europą, įžengia į koncentracijos stovyklas ir ką ten randa. Neįtikėtinai siaubinga medžiaga, o tada staiga vidury filmo paskambina mama ir klausia: „Kaip gyveni?..“ Ir pasakoja apie tai, kaip prisirinko daug baravykų, sode dar yra pomidorų, o man taip sunku bendrauti, – atrodo, tūkstančiai kilogramų svorio ant pečių ir galvos, ir labai sunku palaikyti normalų, paprastą dialogą, kai visą laiką smegenyse „sėdi“ šios mintys. Tad, tam tikra prasme, laukiu, kol baigsis kūrybinis procesas ir, galvoju, reikės reabilitacijai padaryti paprastų gražių dalykų – kad ir ,,Mikę Pūkuotuką“ paskaityti.

Kaip, tavo manymu, žiūrovai priims šį spektaklį?

Įdomu, kiek supras žiūrovai, neskaitę šio romano. Manau, kad jį perskaityti būtina – tai genialiai parašytas kūrinys. Aišku, sunkus, „apkraunantis“, bet tai – šedevras. O kaip šią medžiagą priims žiūrovas? Bus pagal kiekvieno sąžinę, pagal kiekvieno gyvenimą. Šių temų vieni nusprendžia neliesti ir į jas nesigilinti, ir tai visiškai suprantama, o kiti žmonės jų nepaleidžia. Net nežinau, įdomus klausimas, kodėl žmonės to ieško. Mano minėta Timothy Snyderio knyga, kurią ką tik baigiau skaityti, – didžiulė, penkių šimtų puslapių, labai platus tyrimas. Vien bibliografija ir šaltiniai užima aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt puslapių. Šis žmogus daug metų nagrinėjo tokias temas kaip koncentracijos ir naikinimo stovyklos, mirties infrastruktūros, dujų vagonai, badas Ukrainoje ir dar daugybė siaubingų dalykų – kodėl? Kodėl jis, kaip žmogus, nesirenka kalbėti apie šviesiąją žmonijos pusę?

Daug mąstytojų ir kūrėjų gilinosi į šią temą. Pavyzdžiui, Hannah Arendt teigė, kad blogis savo prigimtimi yra banalus – jos nuomone, jis slypi „paprastame“ žmoguje, kuris mato, kas vyksta, bet pasirenka būti tyliu liudininku ir nieko nedaro, kad tai pakeistų. Ačiū už pokalbį.

Kalbino Giedrė Bagdžiūnaitė