Yra dvi situacijos, kai žmogus pakyla virš gyvenimo kasdienybės, ir atsiveria jo esmė: kai jis įsimylėjęs ir kai nujaučia artėjančią mirtį. Tada žmogus egzistuoja ant savo galimybių ribos, – sako rašytoja Svetlana Aleksijevič. Jos knygų pasaulis sudėliotas iš tūkstančių balsų, likimų, mūsų buities ir būties fragmentų, kurie liudija ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas. Ir epochos pabaigą…
Į savo jaunystės – Jaunimo teatrą režisierius Eimuntas Nekrošius sugrįžo pastatyti spektaklį, pasakojantį apie tai, kas įvyko prieš tris dešimtmečius. Apie epochą, kuri nugrimzdo į nebūtį, bet jos padarinius jaučiame ir šiandien. Išvaikščiojęs pasaulinės literatūros viršukalnes, šį kartą Nekrošius susitelkė į eilinių žmonių likimus. Ir žvelgė į praeitį iš dabarties perspektyvos.
1986-aisiais įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija, tapusi didžiausia XX a. antros pusės žmonijos katastrofa. 1989-ųjų pradžioje Sovietų pralaimėjimu baigėsi dešimtmetį trukęs karas Afganistane, nusinešęs dešimtis tūkstančių karių ir šimtus tūkstančių civilių gyvybių. Žlunganti valstybė iš paskutiniųjų slėpė ne tik abiejų tragedijų statistiką, bet ir savo agoniją. Epochos pabaigą pranašavo cinko karstai, kuriuose iš Afganistano į tėvynę buvo gabenami žuvę kareiviai. Cheminis elementas cinkas, būtinas žmogaus gyvybei palaikyti, per karą tapo gyvybės pabaigos simboliu. Pradžia ir pabaiga tilpo trumpoje cinko cheminėje formulėje – Zn.
Kelerius metus keliavusi po neaprėpiamą buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, rašytoja Svetlana Aleksijevič rinko paprastų žmonių pasakojimus ir liudijimus apie skaudžiausius įvykius, nutikusius Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu. Iš žmonių pasakojimų gimė ir garsusis autorės ciklas „Utopijos balsai“, kurį sudaro penkios knygos. Dvi iš jų – „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“ tapo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ literatūriniu pagrindu.
Nekrošiaus spektaklio centre – pati Svetlana Aleksijevič. Jos asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai – vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą – išminuoti žmogų kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas. Paradoksali kelionė – rašytojos svajonė išsipildė dėl jos aprašytų suluošintų gyvenimų…
Spektaklis sukurtas kartu su teatru „Meno fortas“.
*Spektaklio metu rūkomos teatrinės cigaretės be tabako ir nikotino.
Spektaklį remia:
