Susirašinėjome laiškais ilgai. ADANIA SHIBLI – rašytoja, kuri atsargiai atsirenka, kam duoti interviu, o dar atsargiau – kas moderuos viešą diskusiją. Todėl paprašė atsiųsti savo knygų ištraukų vertimus į anglų kalbą. Nudžiugau, kai po kurio laiko parašė: sutinku, jei pati moderuosite pokalbį po spektaklio.
Prieš jai atskrendant į Vilnių nusiunčiau savo telefono numerį. Jos pačios numerio negavau. Pirma mintis – oho, kaip saugo privatumą. Bet vėliau Adania juokdamasi paaiškino: „Neturiu telefono!“ Turi tik laidinį, namuose, senoviškai. Jokių socialinių tinklų. Tokiais laikais tai skamba beveik kaip egzotiška išpažintis – bet būtent todėl pokalbis su ja yra visiškai kitoks. Ar galima šiomis dienomis įsivaizduoti pasikalbėjimą, kai pašnekovas nė karto neišsitraukia telefono ir jam niekas nepaskambina? Galima. Jei tas pašnekovas – Adania Shibli.
Kai prieš spektaklį ji atėjo į sutartą susitikimo vietą Aušros Vartų gatvėje, nerimavau – niekada negali žinoti, atspėti iš žmogaus raštų, koks jis yra. Tačiau kalbėjomės iškart kaip seniai pažįstamos. Režisierius Adomas Juška pajuokavo – jei nebūtų su Adania susitikęs anksčiau, jo išvis čia nebūtų buvę: šeštadienio rytą jie kartu praleido Rumšiškėse, ji stebėjo Užgavėnių tradicijas, Morės deginimą, dėvėjo kaukes su visa kompanija. Rodė man nuotrauką – visi su tomis kaukėmis, laimingi. Kažkodėl tai mane nuramino labiau nei bet kokie oficialūs biografijos faktai.
Tokia yra Adania Shibli – rašytoja, gimusi 1974 m. Palestinoje, vėliau gyvenusi ir dirbusi Londone, Berlyne, Jeruzalėje.
2023 m. spalį Frankfurto knygų mugėje buvo atšaukta ceremonija, kurioje Adaniai turėjo būti įteiktas prestižinis vokiečių literatūros apdovanojimas „LiBeraturpreis“ – už romaną „Menka detalė“. Organizacija „LitProm“ priėmė šį sprendimą be jokių konsultacijų su pačia autore, iš pradžių melagingai teigdama, kad tai buvęs bendras susitarimas. Reakcija buvo greita ir triukšminga: daugiau nei 1200 rašytojų, leidėjų ir redaktorių visame pasaulyje – tarp jų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux ir Olga Tokarczuk – pasirašė atvirą laišką smerkdami šį sprendimą.
Adanios romanas „Menka detalė“, išleistas Lietuvoje leidyklos „Rara“, pateko į mano akiratį dar tada, kai nė neįsivaizdavau, jog bus kuriamas spektaklis. Man tai buvo tikras literatūrinis atradimas.
Vasario keturioliktąją, Valentino dienos vakarą, Valstybiniame jaunimo teatre buvo rodomas spektaklis „Menka detalė“. Adania sėdėjo žiūrovų salėje. Po spektaklio vyko pokalbis su žiūrovais: ant scenos krašto susėdome Adania, režisierius Adomas Juška ir idėjos bendraautorė bei scenografė Lauryna Liepaitė. Atmosfera buvo jauki, nors pokalbio temos – visiškai nešventinės. Kalbėjome apie tylą kaip kalbos formą. Apie skausmą, kurio negalima išreikšti žodžiais. Apie tai, ko istorija negali papasakoti ir kodėl būtent literatūra gali tai padaryti.
Viena šio spektaklio aktorių – Viktorija Kuodytė – nominuota Ausinių scenos kryžių apdovanojimui už Palestinietės vaidmenį.
Lietuvoje lankotės pirmą kartą. Spėju, kad lietuvių kalbą išgirdote pirmą sykį tik lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste. Koks įspūdis žiūrėti pagal savo kūrinį sukurtą spektaklį, kuriame lietuviai aktoriai kalba jums visiškai nepažinia kalba?
Nežinau, ar aš, rašanti arabų kalba, galiu kalbėti apie lietuvių kalbą… Grįžtant prie spektaklio: taip, iš tikrųjų galvojau apie vertimą – ne tik kalbos prasme, bet net ir kaip formą. Mano prozos kūrinys pirmą kartą įkvėpė teatro kūrinį. Anksčiau rašiau teatrui ir buvau įsitraukusi į spektaklių pastatymus.
Aš nemėgstu vertimo lyginimo, nes ką reiškia vertimas? Iš tikrųjų tai žodžių suteikimas naujam gyvenimui. Nes tai yra apie jus, kurie kalbate lietuviškai, ir kalba yra jūsų intymumas. Tai, kas kuria jūsų tarpusavio ryšius. Taip pat ir spektaklio adaptacija. Buvau susitikusi su Adomu, ir situacija galbūt atrodė nepatogi – tai jo kūrinys, o jis tikina – kad mano. Šia prasme tai yra vertimas, apimantis rašymo intymumą, arabų kalbos intymumą, o šiandien – lietuvių kalbos ir teatro formos intymumą. Bandžiau suprasti, pajusti žodžius, ir tai buvo asmeniškai jaudinantis momentas.
Manau, vienas jautriausių momentų yra tai, kad vertimas nėra vertimas, – sugriautų kaimų vardai tariami Viktorijos Kuodytės lūpomis. Juose girdėti lietuviška dvasia. Ir stebiuosi – ką šie kaimų pavadinimai galėtų reikšti dabar, kai keliauja iš arabų kalbos į lietuvių? Ar jie tik garsai? Galvojau ir apie jus, lietuviakalbius žiūrovus – kokių minčių jie sukelia jums? Nes arabų kalboje šie kaimai turi ne vien prasmę, bet ir istoriją – kaip jie atgyja. Buvo skausminga žiūrėti. Ar vertimas perteikia skausmą?
Jūsų knygą perskaičiau kaip literatūrinę staigmeną. Ji ypatinga dėl tylos, einančios per visą tekstą. Pirmoji dalis labai kūniška – jaučiau kvapus, tą žaizdos smarvę, prakaitą, muilo, tekančio srovėmis nuo visų akivaizdoje maudomos merginos kūno, kvapą, baisumus, bet negirdėjau riksmo. Vien tylą. Antroji dalia – tarsi už uždangos, viskas vyksta lėtai, lyg per sapną, lyg realus pasaulis būtų likęs anapus. Kaip jums tai pavyko?
Rašyti – tai kaip skaityti – jei nežinai, neplanuoji. Aš myliu kalbą. Naratyvas man – ne pasakoti istoriją, o būti su kalba. Tai paslaptis, jungianti mus nematomoje realybėje, tyloje.
Augau tyliuose namuose – mano namiškiai vertino tylą, kalbėti atrodė nereikalinga. Ieškojau intymumo, kurio namuose nebuvo. Vėliau supratau – tėvams buvo po penkiolika metų per Nakbą, katastrofą. Skausmo neįmanoma išreikšti kalba – išgyvendami skausmą rėkiame, prarandame kalbą. Tyla palestiniečių naikinimo procese man tampa suprantama. Skausmas neišreiškiamas žodžiais.
Priėmiau tylą kaip galimybę – ne ištrynimą, o tai, ko kalba negali perteikti. Tikiu kalba kaip ir meile. Kasdien bijau prarasti kalbą.
Jūsų romanas pavadintas „Menka detale“. Kas atsirado pirma – pavadinimas ar tekstas?
Knygą rašiau dvylika metų ir niekaip negalėjau sugalvoti pavadinimo – visi buvo netinkami. Kartą vakarieniaujant paprašiau draugo poeto pasakyti, kuris pavadinimas būtų geriausias: ėmiau vardyti: arba šis, arba tas… Jis atsakė – „arba“, visi tokie blogi, kad „arba“ yra geriau.
Vėliau supratau – pavadinimas visada buvo tekste, tiesiog to nepastebėjau. Jį atradau 2016 metų rugsėjį, jau siųsdama rankraštį leidėjui.
Literatūra man yra galia tyrinėti tai, ko istorija negali papasakoti. Literatūra suteikia vietą tam, ko nėra nei istorijoje, nei žinių laidose. 2002 metais vertėjavau užsienio televizijos atstovams Izraelio kariuomenės veiksmų Palestinoje metu. Su filmavimo grupe atvykę į vietą radome apgriautus ir sudegusius namus. Sustojome prie apanglėjusio namo, kuriame gyvenęs vyras sudegė. Žurnalistai pakalbino žuvusiojo žmoną. Po interviu ji manęs paprašė: „Svarbu pasakyti, kad mano tapatybės kortelė sudegė.“ Įsivaizduojate – namas sudegė, vyras žuvo, nieko neliko – o ji apie kortelę… Nedrįsau versti, galvojau, atrodys beprotiška. O ji laikėsi savo: „Išversk!“
Supratau, kad literatūra – vienintelė vieta tokiai istorijai.
Per visą karjerą susidūrėte su įvairia reakcija į savo kūrybą. Gal kuri nors kritika labiausiai įskaudino ar supykdė? Kaip su tuo tvarkotės?
Baigdama rašyti knygą pajuntu, kad ji man nebepriklauso – nei ji, nei prasmės, esančios joje. Viskas priklauso skaitytojams. Todėl, jei skaitytojas ar kritikas randa kažką, kas atrodo svetima kūriniui, aš tą priimu. Žodžiai prasmę įgauna iš juos vartojančiųjų ir iš kontekstų, kuriuose skaitomi. Jie neturi prigimtinės prasmės.
Ludwigas Wittgensteinas, teigiantis, kad kalbą sudaro daugelis kalbinių žaidimų, pateikia puikų pavyzdį: statytojų bendruomenėje ištariami žodžiai „plokštė“ ir „plaktukas“ reiškia sienos statymą, o griovėjų bendruomenėje – sienos griovimą. Tai rodo, kad bet kokia mano kūrinio interpretacija niekada nepriklauso nei man, nei knygai – ji priklauso skaitytojui, kuris tą nuomonę ar kritiką reiškia.
Kurie rašytojai jums yra didžiausi įkvėpimo šaltiniai?
Tai tarytum vaiko paklausti, kuris šokoladas jam skaniausias. Atsakyti sunku ne todėl, kad klausimas yra sudėtingas, o todėl, kad pasirinkimas – per didelis. Skaitau daug įvairios prozininkų ir poetų literatūros, ir niekada nebūna taip, kad keli iš jų man atrodo didžiausi. Be to, mane dažniau įkvepia konkretūs tekstai, o ne viso autoriaus kūryba.
Antroji knygos dalis man priminė Camus „Svetimą“ – tą pačią emocinę distanciją, tą patį šaltumą smurto atžvilgiu. Merso nužudo arabą ir pateisina save – tarsi tikros priežasties nereikia nei ieškoti, nei įvardyti. Edwardas Saidas yra rašęs, kad Camus romane arabai yra tiesiog bevardis fonas egzistencinei europiečio dramai. Jūsų knyga tarsi teigia priešingą dalyką – nutylėta istorija tampa centru. Ar ši paralelė jums atrodo teisinga?
Manau, abiem atvejais priežastys galbūt nėra įvardytos – bet tai nereiškia, kad žudoma be priežasties. Sakyčiau, žudymas be priežasties yra didžiausias priežasties atskleidimas.
Esate ateistė, tačiau dalį knygos rašėte vienuolyne. Tai primena Marcelio Prousto butą Haussmanno bulvare: sienos išklotos kamštiniu medžiu, langai užkalti: tik užsidaręs gali gyventi savo romano erdvėje. Kodėl nutarėte atsiriboti nuo pasaulio vienuolyno celėje? Ir, jei galiu paklausti, kodėl tikėjimas jums tolimas?
Dievo egzistavimo įrodyti neįmanoma, todėl vieni tiki, kiti – ne. Vienuolynas yra erdvė, visiškai atskirta nuo pasaulio. Rašant ten jaučiamas kitoks santykis su pasauliu ir artumas jam. Ką reiškia rašyti vietoje, kuri atsuka nugarą kasdieniams žmonių rūpesčiams ir kartu labiausiai rūpinasi žmonija? Rašymas neretai mažai kuo skiriasi.
Vienuolės vis kviesdavo mane į pamaldas. Atsakydavau: ačiū, ne. Jos priimdavo mano atsakymą, aš priimdavau jų religingumą, ir mes susidraugavome.
Kas jums yra atjauta, perteikta literatūros kalba?
Empatija man kelia daug klausimų, nes ji neišvengiamai slepia savyje ribą, tarsi nematomą liniją: mes visuomet kitą žmogų jaučiame iš savo pozicijos ir tik taip, tarsi iš šalies, bandome perprasti pašnekovą. Kur ta nematoma riba, kai žmogus paprasčiausiai taria „Man tai nerūpi“? Ne todėl, kad jis būtų nejautrus, o todėl, kad jam net neateina į galvą apie tai pagalvoti. Ši mintis mane persekioja: turiu omenyje ne vien Palestiną ar palestiniečių kančią, tačiau ir bet kokią kančią, bet kokią istoriją.
Sociologas Stuartas Hallas yra pasakęs, kad politinis smurtas – įskaitant kolonizaciją – prasideda tą akimirką, kai mes nebesugebame būti kito vietoje. Aš manau, kad literatūra – ir skaitymas, ir rašymas – yra būtent tai: ne atjauta iš saugaus atstumo, o tikras buvimas ten. Kai žiūrėjau šį spektaklį, nė minutės nepagalvojau, kad tai lietuviška knygos adaptacija. Jaučiau, kad jis tiesiog suteikia vietą kitiems – ir palestinietei Vilniuje, ir lietuvei Palestinoje.
Adania, perskaičiusi jūsų tekstą „Kartą monstro būta maloningo“, vėl pasijutau labai arti to, apie ką kalbėjomės susitikusios Vilniuje. „Menka detalė“ tokia taupi ir santūri, kad smulkmenos įgauna lemtingą svorį: muilo puta, tekanti srovėmis nuo merginos kūno, smėlio pėdsakai dykumoje, žaizdos dvokas, mergaitė, pardavinėjanti kramtomąją gumą, šuns lojimas, kasdienės detalės, slepiančios siaubą. Kalba be jausmų, be riksmų, be vardų… Ir dėl to tarp eilučių kyla toks stiprus, kone fizinis siaubas.
Šiame naujame tekste jūs kalbate apie tai, kaip Palestinoje, Izraelyje kalba gali būti ne tik įrankis, bet ir kažkas, ką galima užpulti, sužlugdyti ar palikti vieną kenčiantį nuo žiaurumo. Kaip pasitikėti kalba, jei ji tave apleidžia? Vis dėlto jūs ieškote būdų rašyti būtent tokia kalba – randuota, kartais beveik nebylia, tačiau vis dar mylima. Labiausiai mane palietė jūsų pasakojimas apie vaikystės monstrą tamsoje ir dvi baimes, kurios jus persekioja: kad niekada neateis diena, kai galėsime pasakyti: „Šiandien geriau nei vakar“, ir kad vieną rytą pabusite nebeturėdama kalbos. Tas pats santūrus, skaudžiai tikslus balsas, tas pats gebėjimas kalbėti tyliai, bet taip, kad girdėtum iki pat kaulų smegenų.
Prieš baigdama mudviejų pokalbį norėčiau paklausti: kaip pavadinta nauja jūsų knyga?
Arabiškai – Tamwik: maskavimas, iliuzija, simpatija, tapimas kitu iš rūpesčio. Angliškai – Delusion: kliedesys, iliuzija, manija, klydimas. Šį kartą pavadinimą radau iškart.
Teksto ir interviu autorė Aneta Anra