„Akistata su šešėliu“ – tai susitikimas su tuo, ko paprastai vengiame, dialogas su mūsų pačių vidine tamsa, kuri, pasak kūrėjų, yra visai ne praeities šmėkla, o dabarties palydovė. Scena virsta erdve, kurioje tai, kas asmeniška, tampa politiška, o tai, kas istoriška, susiduria su tuo, kas intymu. Scenoje skamba citatos, šūkiai, iškraipyti balsai, haliucinacijos – visa tai ženklai krizių laikmečio, kuriame gyvename. Spektaklyje „Akistata su šešėliu“ gausu ne tik veiksmo, abejonių, skausmo ir ironijos, bet ir noro priešintis, juoktis ir ieškoti prasmės. Tai bandymas įvardyti tamsą, įžengti į baimę ir atrasti joje jėgų transformacijai.
Spektaklyje „Akistata su šešėliu“ tyrinėjami tokius reiškiniai kaip karo traumos, psichologinė našta ir gyvenimo kritinėmis sąlygomis realybė. Tačiau režisierė T. Trunova renkasi neįprastą ir drąsią pilietinę bei kūrybinę poziciją: karas čia neiliustruojamas, jo nemėginama vaizduoti scenoje, režisierės kuriamas pasaulis nėra juodai baltas, čia takoskyra tarp gėrio ir blogio sąvokų – toli gražu ne tokia akivaizdi kaip mūsų šiandienos socialinėje, kultūrinėje, politinėje tikrovėje.
Tai bendra Kyjivo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnipro krante ir festivalio „Berliner Festspiele“ produkcija bei vienas įdomiausių šiuolaikinio ukrainiečių teatro pavyzdžių. Teatro, kuris, išgyvendamas savotišką krachą, kartu išgyvena ir ryškų kūrybinį pakilimą.
Tamara Trunova – žinoma Ukrainos teatro ir operos režisierė bei dramaturgė. Nuo 2019 m. ji dirba Kyjivo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnipro krante vyriausiąja režisiere ir yra laikoma viena ryškiausių naujosios kartos Ukrainos teatro atstovių. T. Trunova yra sukūrusi daugiau nei 30 spektaklių, rodomų Ukrainoje bei užsienyje – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, Švedijoje. Jos kūryba įvertinta daugeliu apdovanojimų, tarp kurių – prestižinė T. Ševčenkos premija. Savo darbais ji bando išsiveržti iš Ukrainoje ilgą laiką dominavusio akademinio teatro, drąsiai jungia skirtingus dramaturgijos tekstus, neria į postdraminio teatro, kolektyvinės dramaturgijos vandenis, o savo spektakliuose vienaip ar kitaip kalbėdami apie karo paveikto žmogaus sąmonę.
Spektaklyje rodomas nuogas kūnas, vartojama necenzūrinė leksika.
Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant Kyjivo akademiniam dramos ir komedijos teatrui kairiajame Dnipro krante ir festivaliui „Berliner Festspiele“, spektaklio sukūrimą parėmė Goethe’s institutas.
