Lapkričio 11 d. Jaunimo Teatro didžiojoje scenoje įvyko ukrainiečių režisierės Tamaros Trunovos režisuoto spektaklio „Akistata su šešėliu“ susitikimas su lietuvių publika. Spektaklį, ukrainiečių menininkų sukurtą Kyjivo akademiniame dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnipro krante, lietuvių publika stebėjo atidžiai ir sukauptai, spektaklyje kūrėjų ir aktorių iškeltos temos apeliavo ne tik į žiūrovų emocijas, bet ir į protus, keldamas klausimus, į kuriuos vienareikšmiškų atsakymų nėra.
Po spektaklio Jaunimo teatre susirinkę žiūrovai svečiams iš Ukrainos už meninę tiesą, kūrybinę ir pilietinę drąsą dėkojo ilgais, nuoširdžiais, šiltais plojimais. Be galo džiugu, kad svečiams vos išvykus, netrukus pasirodė ir pirmi profesionalios kritikos atsiliepimai. Dar džiugiau, kad pirmąja tokia reakcija tapo vienos gerbiamiausių mūsų teatro tyrėjų teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės recenzija apie „Akistatą su šešėliu“ svetainėje menufaktura.lt.
Nuo pažeidžiamumo prie stiprybės. Aktualiojo ukrainiečių teatro pavyzdys
Ramunė Marcinkevičiūtė, 2026-11-19
Tai, kad „Akistata su šešėliu“ sukurta kartu su tarptautiniu festivaliu „Berliner Festspiele“ (2025), tarsi turėjo suteikti spektakliui reikšmingesnį statusą, tačiau ne vadinamasis festivalinis diskursas pasirodė įdomiausias. Svarbiau buvo kaip jaučiasi, ką galvoja ir ką nori pasakyti karo metu teatrą kuriantys žmonės. Todėl spektaklio tekstą sekiau įdėmiau nei bet kada, vertindama ir režisūrinę kompoziciją, paremtą postdraminio teatro principais, montažo technika, asmeninių pasakojimų intarpais, gyvai atliekamomis dainomis, kitaip tariant, formaliuoju požiūriu atitinkančią šiuolaikybės standartinius reikalavimus bei demonstruojančią pasirinktą išsilaisvinimą iš ukrainiečių scenos meną istoriškai paveikusios rusų teatro mokyklos tradicijų. Tačiau esmę ir spektaklio gyvybę formavo žodžių (dramaturgės, dainų tekstų, citatų, aktorių pasakojimų) turinys ir energija, besiveržianti per kraštus tai kaip viltis, tai kaip baimė, nuovargis ar haliucinacijos ir kandi ironija, tačiau kaip kažkas absoliučiai autentiško, iš kitokios tikros patirties.
[…]
Septynių atlikėjų kolektyvinį fantomą lydėjo mįslinga personažė dėvinti mėlyną peruką ir geltoną vakarinę suknią. Ir jei spalvų simbolika buvo akivaizdi, tai vėliavos spalvomis pasidabinusi veikėja liko paslaptimi, kaip galima nuoroda į tai, kad toli gražu ne viską apie Ukrainą žinome ir ne viską joje suprantame. Sutrikusi po sceną blaškėsi aktorė, kuri turėjo vaidinti Tiesą, pagaliau išnyrančią iš gilaus šulinio. Aktorė niekur scenoje nerado šulinio, tad jos pasirodymas užtruko.
[…]
Tikrovės įsiveržimo būta stipraus. Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą buvau spektaklyje, kurio vyksmo metu aidėjo plojimai, išreiškiantys žiūrovų pritarimą išsakytoms mintims. Aktoriams išėjus nusilenkti, į vienos jų tradicinį „Slava Ukraini!“, vienu balsu atsakyta „Heroyam Slava!“. Ar tas į mūsų dabartinę atmintį nelyginant „Tėve mūsų“ įsirėžęs atsakas buvo žiūrovų akimirksnio akistata su savo šešėliais, – man bent jau taip. O tada atėjo liūdesys, supratus, kad šie šaunūs teatro žmonės ryt poryt sugrįš į Kyjivą, atakuojamą, naikinamą ir nepasiduodantį.
Pilnas recenzijos tekstas – svetainėje menufaktura.lt