Jaunimo teatre jau vyksta spektaklio „Barbarai“ pagal Nobelio literatūros premijos laureato Johno Maxwello Coetzee garsųjį romaną „Barbarų belaukiant“ repeticijos. Antrąjį pastatymą Jaunimo teatre kuriančiam vengrų režisieriui Árpádui Schillingui (1974) tai jau ketvirtasis darbas Lietuvos teatruose po spektaklių „Didis blogis“ (2015, LNDT), „Autonomija“ (2018, Valstybinis jaunimo teatras) ir „Įstrigę“ (2021, Klaipėdos jaunimo teatras).
Besirengiant spektaklio „Barbarai“ premjerai, kuri įvyks vasario 25 ir 26 dienomis, režisierių Á. Schillingą kalbina Andrius Jevsejevas.
Peržvelgus jūsų kūrybinę biografiją, į akis krinta faktas, kad spektaklių dramaturgiją dažniausiai kuriate kolektyvinėmis pajėgomis, čia ir dabar bendradarbiaudamas su aktoriais ir kūrybine komanda. Dabar Jaunimo teatre imatės statyti J. M. Coetzee prieš daugiau nei 40 metų parašytą romaną „Barbarų belaukiant“. Kuo jus patraukė šis tekstas?
Dabartinio Jaunimo teatro koncepcija yra tokia, kad teatras dirba su dideliais, svarbiais literatūros tekstais. Taip teatras bendradarbiavo su Krystianu Lupa, Sergejumi Loznica, Eimuntu Nekrošiumi ir kitais režisieriais. Man tokia koncepcija šiek tiek svetima, bet man patinka dirbti Lietuvoje, labai mėgstu Jaunimo teatrą, gerbiu jo pasirinktą kūrybinę kryptį.
Kadaise kino režisierius Stanley Kubrickas yra pasakęs, kad kuriant romano adaptaciją geriau rinktis prastą knygą. Mačiau Ciro Guerra 2019 m. filmą pagal Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“. Ir žiūrėdamas galvojau: taip, neblogas režisierius, bet Coetzee knyga yra daug gilesnė, daug sudėtingesnė, daug geresnė. Tai, kas buvo mano vaizduotėje perskaičius knygą, atrodė daug įdomiau negu tai, ką pamačiau kino ekrane. Puikiai suprantu, kad taip gali nutikti ir su mūsų pastatymu, todėl truputį prisibijau.
Esu ir anksčiau dirbęs su adaptacijomis, todėl man tai nėra kažkas naujo. Bet šiaip tokiam kūrybiniam darbui šiek tiek priešinuosi. Nemėgstu kitų kūrinių interpretacijų scenoje, kai tam tikru literatūros tekstu naudojamasi, siekiant sukurti kažką, kas su juo nelabai tesusiję. Tai slidus ir trapus reikalas.
Kodėl vengiate dirbti su adaptacijomis, su dideliais prozos tekstais? Kodėl jus labiau domina kolektyvinė kūryba ir dramaturgijos paieškos su bendrakūrėjais repeticijų metu?
Nes man patinka kurti kartu su kitais žmonėmis. Taip dirbant daugiau reikia atrasti savo paties viduje. Bet taip ir labiau rizikuojam: kūrybinis procesas tampa gerokai sunkesnis, kartais būna labai baisu, bet reikia įsigilinti į save, tai – kova su savimi pačiu ir su savo kolegomis. Aišku, visi mes turime sukaupę gausybę istorijų iš praeities. Bet man kaip menininkui įdomiau yra tai, ką ir kaip mes galime sukurti čia ir dabar.
O dirbant su knyga baimės ir atsakomybės yra mažiau: kilus abejonei dėl sceninių sprendimų visada galima teigti, kad „čia ne aš taip sakau, šitaip Coetzee parašė savo knygoje“. Dirbti su knyga yra ir greičiau. Adaptaciją sukurti galiu dar iki repeticijų pradžios, o kuriant dramaturgiją kūrybinio proceso metu nuolat kankina nerimas: ar tai, ką sugalvojau, patiks kolegoms, ar pavyks juos įtikinti, ar pasiseks motyvuoti?
Labai pasitikiu aktoriais. Mano svarbiausia užduotis – juos sužadinti ir įkvėpti, nes stoti prieš publiką reikės ne man, o jiems. Teatras man nėra tapatus literatūrai. Literatūra tam tikra prasme yra net stipresnė už teatrą, nes su knyga galima gyventi dieną, dvi ar net kelias savaites, o teatras prasideda ir baigiasi per kelias valandas.
Jūsų ankstesniuose spektakliuose dramaturginė problema neretai sprendžiama ieškant tam tikros mikrotikrovės, didelio pasaulio miniatiūrinio modelio. Dažniausiai tokiu tampa kokia nors nedidelė bendruomenė: šeima, bendramoksliai, grupė profesiniais ar kitokiais ryšiais susaistytų žmonių.
Coetzee knyga – sudėtinga, daugiabriaunė, apimanti daugelį įvairių temų, provokuojanti rinktis tam tikrą požiūrio tašką. Įdomu tai, kad Coetzee, anuomet gyvenęs ir kūręs Pietų Afrikos Respublikoje, romane „Barbarų belaukiant“ iš esmės rašė apie Vakarų imperijos pakraštį ir apie tai, ką reiškia ten gyventi vietinėms afrikiečių bendruomenėms, kurios faktiškai yra namuose, į kuriuos be didesnių skrupulų įsiveržia neva labiau pažengusi civilizacija.
Bet dabar, kai Ukrainoje vykdomas karas, šią knygą galime suprasti ir kaip alegorinį pasakojimą apie Rytų imperiją. Man, kaip teatro kūrėjui, įdomiausia, kai atsakymai į tokius klausimus nėra aiškūs. Kaip žmogus aš kritiškai vertinu abu šiuos imperinius darinius. Smerkiu Rytų imperiją, kuri užpuolė nepriklausomą valstybę, kankina ir žudo jos žmones. Bet kai galvoju apie Afganistaną, Iraką arba tą pačią Afriką, negaliu nesmerkti ir Vakarų imperijos. Tam tikra prasme, jos abi vienodos, tik karai, kuriuos pastaraisiais metais pradėjo Vakarų imperija, vyksta labai toli nuo mūsų, todėl apie juos per daug negalvojame.
Bet nesvarbu, ar kalba eina apie Vakarus, ar apie Rytus – kiekvienoje fronto linijoje yra koks nors pasienio miestelis, kuriame paprasti, dievobaimingi žmonės gyvena savo kasdienį gyvenimą ir galvoja, kad karo baisumai juos aplenks, nes jie yra padorūs, niekuo dėti piliečiai. Bet niekuo dėtų nebūna. Nekalti būna nebent vaikai. Miestelis, miestiečių bendruomenė atsiduria ir mūsų spektaklio įvykių centre, kai užverda konfliktas tarp barbarus užkariauti pasišovusios kraugeriškos Imperijos ir jos žiaurumui besipriešinančio individo – tipinio intelektualo.
Coetzee romanas vadinasi „Barbarų belaukiant“, o jūsų spektaklis – „Barbarai“. Kodėl? Ar tai reiškia, kad „barbarai“ jau čia? Tuomet kas jie tokie? Juk Coetzee romaną nemaža dalimi įkvėpė graikų poeto Konstantino Kavafio poema tuo pačiu pavadinimu, kurioje bene svarbiausias – pats laukimo momentas: kai nebelieka barbarų, kai negresia jų invazija, pati Imperija kaip tokia tarsi nebetenka egzistencinės prasmės.
Visų pirma, mūsų pastatyme koncentruojamasi į kiek kitus aspektus nei Coetzee romane. Mums labai svarbus pagrindinio veikėjo Teisėjo santykis su moterimis – ir ne vien su jo gelbėjama moterimi barbare. Tam tikra prasme, „Barbarų belaukiant“ yra kaip mįslė ar klausimas, o „Barbarai“ – tai jau panašiau į teiginį ar šiokį tokį atsakymą.
O kas yra barbarai? Turiu dvi hipotezes: arba barbarai apskritai neegzistuoja ir visas šis konfliktas yra tik ironija persmelktas liūdnas pokštas, arba barbarai esame mes visi, nes mes visi žmonės. O žmonės mėgsta jaustis ypatingi, nes protas jiems suteikė galią pažaboti gamtos, gyvūnijos pasaulius. Bet nepaisant įvaldytų technologijų ir visų kitų civilizacijos pasiekimų, žmogus visais laikais pasijusdavo kvailas, susidūręs su tokiais elementariais dalykais kaip meilė, pasitikėjimas, solidarumas ar tikėjimas. Pavadinimas „Barbarai“, mano supratimu, yra lyg teiginys, kad barbarai egzistuoja tik tuo atveju, jei jie ir yra mes. Nemėgstu diferencijuoti žmonių, nekenčiu socialinių stereotipų. Barbarais mes pratę laikyti svetimšalius, kitokius nei mes, socialine, kultūrine prasme menkesnius už mus. Tai yra žmones, kurių mes nesutinkame sau įprastoje terpėje – taip pat ir teatre. Todėl man atrodo neetiška kalbėti apie žmones, kurių negali būti teatre. Noriu kalbėti tik apie tuos, su kuriais galiu susidurti teatre, kurie gali būti žiūrovų salėje. Tad kurdamas romano adaptaciją koncentravausi į miestiečius, į žmones, kurie gali būti mes.
Lietuvoje dabar sudėtinga į praktiškai bet kokį klausimą žvelgti ne per Rusijos karo Ukrainoje filtrą. Kaip manote, ar galima sakyti, kad menkinamai, su nepasitikėjimu, o kartais ir su neapykanta žvelgdami į mūsų regione gyvenančias rusakalbių bendruomenes, mes su jais elgiamės taip pat, kaip Imperija elgiasi su barbarais?
Mane tai labai neramina ir aš labai kritiškai vertinu tokį požiūrį. Visų pirma, negalima nuteisti ir lengva ranka nurašyti daugiau nei 140 milijonų Rusijos gyventojų, nes tokiu būdu mes rodome nepagarbą tiems, kurie kasdieną kenčia tironiją, priešinasi jai ir su ja kovoja. Aišku, aš nekalbu apie vienaip ar kitaip nusikaltusius, apie valdžioje esančius žmones, apie tuos, kurie turi tam tikrą politinę, ekonominę, karinę ar kokią kitokią galią. O paprasti žmonės nori gyventi – jie nekalti, kad gimė Rusijoje ir nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų patyrė priespaudą. Kažkam gal pasisekė ir jis gimė kokioje Šveicarijoje ar Švedijoje, bet ką daryti, jei gimiau Rusijoje, ir dabar esu tarsi paženklintas?
Bepigu mums, gyvenantiems laisvai ir patogiai, smerkti tuos, kurie priversti kiekvieną dieną bijoti dėl savo ir savo vaikų ateities. Aš pats esu iš Vengrijos, kurioje dominuoja labai autokratinis režimas, ir kurioje kasdieną kyla klausimas, kodėl žmonės nesukyla ir nepakeičia tos sistemos? Aš labai kritiškai vertinu situaciją Vengrijoje, bet negaliu smerkti žmonių už tai, kad jie „nenukirsdina karaliaus“.
Antra, prisiminiau, kaip šiandieninė Baltarusija naudojasi migrantais, nukreipdama juos link Baltijos šalių ar Lenkijos sienų. Kai perskaičiau, kad kai kurie jų turi kirsti sieną basi, spaudžiant žiemos šalčiams, o politikai ragina nepasiduoti Lukašenkos provokacijai, įduoti jiems į rankas batus ir išstumti atgal į Baltarusiją, labai supykau. Žinoma, galime manyti, kad tai yra karo dalis. Bet apie kurį karą mes kalbame? Juk šie migrantai nėra karo Ukrainoje pasekmė. Jie atvyksta iš šiaurinės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Ir mes turime suvokti, kad yra tiesioginis ryšys tarp mūsų patogumo ir tų šalių ekonominio, politinio išnaudojimo. Ir dar karas Ukrainoje parodė, kad mūsų sąmonėje pabėgėlis nelygus pabėgėliui. Jei tu gimei baltaodis, išpažįsti krikščioniškas vertybes ir kalbi mums suprantama kalba, tuomet tave priimsime. Bet yra daugybė kitų pabėgėlių, atvykstančių iš šalių, kuriose taip pat vyksta siaubingi dalykai. Jiems mes ne tokie svetingi. Vadovautis tokiais stereotipais labai patogu, nes tai leidžia nematyti problemos.
Žvelgiant istoriškai, Europa, o vėliau ir JAV, šimtus metų išnaudojo skirtingų kontinentų šalis ir jų gyventojus. Man šis klausimas labai svarbus, nes mūsų regione vis dar įprasta mąstyti, kad mes nesame Vakarų Imperijos dalis, kad mes tik vargšai rytų europiečiai, daugelį metų kentėję didžiųjų valstybių priespaudą. Bet dabar mes – Europos sąjungoje, dabar mes esame Vakarų imperija ir turime prisiimti su tuo susijusią atsakomybę. Man tikrai gėda, nes mes nieko nežinome, bet turime tvirtą nuomonę apie žmones, kurie ateina pas mus prašyti pagalbos nešini tik kuprine arba plastikiniu maišeliu su išgyvenimui būtiniausiais daiktais. Mes vadiname juos barbarais, nors iš tikrųjų tai mes elgiamės necivilizuotai ir barbariškai.
Todėl manau, kad reikia nekęsti Rusijos valdžios, propagandos, ir su ja kovoti, bet nereikėtų nekęsti Rusijos gyventojų, nes turbūt tik jiems pakėlus galvas dabartinė situacija bent hipotetiškai galėtų iš esmės pasikeisti. Nors, tarkime, tie patys baltarusiai sukilo, išėjo į gatves, bandė kovoti. Bet kuo tai baigėsi? Valdžia, jėgos struktūros tą kartą pasirodė stipresnės, jos užgniaužė žmonių valią ir daugelis jų pateko į kalėjimus, areštines, ligonines. Manau, kad į rusų ir baltarusių situaciją turėtume žiūrėti su šiek tiek daugiau empatijos.
O ką atsakytumėte tiems, kurie nejaučia rusams jokios empatijos, nes mano, kad jie privalo dabar sukilti taip, kaip vengrai 1956 m., čekai ir slovakai – 1968, o lietuviai – 1972 m. gegužę arba 1991 m. sausį. Kodėl tokie visuomenės judėjimai nekyla Rusijoje?
Nesutinku, kad tai nevyksta. Rusijoje XX amžiaus pradžioje buvo milžiniška revoliucija, nuvertusi caro valdžią, ir apvertusi visą šalį aukštyn kojom. Bėda ta, kad tai padarę žmonės savo ir šalies gyventojų energiją nukreipė labai bloga linkme. Aišku, aš nesu istorijos specialistas, bet turiu nuojautą, kad kai didžiausią žmonijos istorijoje revoliuciją, pagimdžiusią Tarybų sąjunga, nulydėjo karų, trėmimų, persekiojimų ir įkalinimų banga, rusų visuomenę užgniaužė neviltis ir bet kokių rimtesnių pokyčių baimė.
Be to, tai neapsakomai didžiulė šalis, kurioje suorganizuoti koordinuotą masinį judėjimą be galo sudėtinga vien jau logistikos prasme. Didžioji dalis rusų visuomenės – visiškai neišsilavinusi, neturinti prieigos prie objektyvios ir patikimos informacijos, nemokanti ir ne visada matanti reikalą ją tikrinti. O ir negalima sakyti, kad joks judėjimas nevyksta. Bet visi žinome, kas nutiko Borisui Nemcovui, Anai Politkovskajai, Aleksejui Navalnui ir daugeliui kitų. Vienus iš jų nužudė, kitus – įkalino, dar kitiems pasisekė pabėgti. Taip Rusijos valdžia reaguoja į savo žmonių nepasitenkinimą. Mes jau pamiršome, ką reiškia gyventi tokioje priespaudoje, o Rusijos gyventojai su ja susiduria kiekvieną dieną. Aišku, tai yra serganti visuomenė su begale problemų.
Nemažai teko skaityti apie jūsų santykį su dabartine jūsų šalies valdžia. Kokie jūsų ryšiai su gimtąja Vengrija šiandien?
Vengrijoje nebedirbu. Atėjus į valdžią Orbanui jaučiau daug pykčio. Aišku, situacijos Vengrijoje negalima gretinti su tuo, kas vyksta Rusijoje arba Kinijoje. Bet ji ir ne tokia pati, kaip Lietuvoje ar kitose Vakarų Europos valstybėse. Kai Vengrijos valdžia nutraukė finansavimą jai oponuojančioms nepriklausomoms kultūros organizacijoms, aš buvau vienas pirmųjų, kurie tam pasipriešino. Rašiau laiškus, organizavau demonstracijas, dalyvavau judėjimuose, bet iš daugelio kolegų kultūrininkų sulaukiau abejonių, ar nesielgiu per drąsiai ir per įžūliai.
Bet kultūros rėmimo apkarpymas yra niekis palyginti su tuo, kaip buvo sumažintas viešasis finansavimas įvairioms su skurdu, socialine atskirtimi kovojančioms organizacijoms. Apskritai, Vengrijos valdantieji vadovaujasi nacių logika: silpni žmonės jiems nereikalingi. Tad jei priklausai vidurinei klasei, turi pinigų, namus, darbą, porą automobilių, tuomet mūsų šalies valdžiai tu esi svarbus ir įdomus. Bet jei neturi nieko, tuomet tau belieka sukandus dantis kentėti arba pabaigti gyvenimą savižudybe. Ir Orbano pasekėjai savo retorikoje tokią pasaulėžiūrą dar derina su krikščioniškomis vertybėmis! Susidūręs su tokiu požiūriu, jaučiau daug pykčio, mane ir mano šeimą kankino depresija, todėl turėjome išvažiuoti.
Paradoksalu, kad Vengrijos, kaip, beje, ir Lenkijos, visuomenės prieš daugiau nei pusę amžiaus pirmosios pasipriešino autoritarinei sovietų valdžiai. O dabar jos pačios virsta socialinės neteisybės, tam tikrų visuomenės grupių nužmoginimo židiniais…
Rytų Europos šalių situacija labai specifinė. Todėl nuolat ir kartoju, kad svarbiausia yra empatija ir švietimas. Juk kalba eina ne tik apie sovietmečio palikimą: savo laiku šią Europos dalį kontroliavo ir Habsburgai, ir Osmanai, ir Vokietijos imperija, ir carinė Rusija… Tai nuolatinės kančios, nuolatinės priespaudos, nuolatinio pralaimėjimo ir baimės patirtys.
Labai mėgstu apie šiuos dalykus kalbėtis su aktoriumi Valentinu Masalskiu, nes jis labai įdomiai reflektuoja savo patirtis, įžvalgiai ir kritiškai žvelgia į save patį ir lietuvių situaciją. Kartą jis pasakė, kad prie sovietų mes nieko negalėjome padaryti, nes buvome žiauriai prispausti ir nelaisvi, o kai atgavome laisvę, nebesugalvojome, ką su ja daryti. Mūsų tautos ilgą laiką buvo įkalintos, daug prisikentėjo, todėl labai sunku išmokti nebesijausti aukomis ir paklausti savęs, ką mes galime padaryti, kokia yra mūsų atsakomybė, koks yra mūsų tikslas šiandieniniame pasaulyje. Šiuo aspektu man labai patiko Sergejaus Loznicos spektaklis „Erinijos“ Jaunimo teatre, nes režisierius užėmė labai atsakingą intelektualinę poziciją: taip, mes turime suprasti, kas vyksta aplink mus, bet kad iš tikrųjų suprastume, turime atsigręžti į savo pačių istoriją, kurioje mes atliekame ne vien aukų vaidmenį. Man atrodo, kad taip elgiasi tik tikras menininkas, tikras intelektualas, kuris vengia supaprastinimų ir nebėga nuo atsakomybės.
Visa tai, apie ką kalbame, vienaip ar kitaip išplaukia iš Coetzee romano „Barbarų belaukiant“ fabulos ir joje atskleidžiamų temų. O kaip tai susiję su spektaklio sumanymu?
Ką tik kalbėjau apie intelektualo atsakomybės jausmą. Pagrindinis spektaklio veikėjas – Teisėjas – iš pirmo žvilgsnio yra labai atsakingas žmogus. Jis tikras humanistas, kuris, Imperijai pradėjus karą prieš barbarus, pirmasis atsistoja ir pasako, kad taip yra negerai, kad su žmonėmis taip elgtis negalima. Bet kiek kitokią istoriją pasakoja jo santykis su moterimis. Pavyzdžiui, jis naudojasi jaunos prostitutės paslaugomis. Yra toks romantinis prostitucijos suvokimas, kad tai normalu ir naudinga abiem pusėms: neva moteris uždirba jai reikalingus pinigus, o vyras gauna pasitenkinimą, kurio jis trokšta. O jei vyras dar ir iš intelektualų sluoksnio, o ne koks paprastas darbininkas arba vulgarus jūreivis… Tokios mintys Teisėjui suteikia nusiraminimą ir etinį savo veiksmų pateisinimą.
Mane labai domina savotiška Teisėjo minčių šizofrenija: viena vertus, jis pasinaudoja mergina bare, naudojasi savo paties gelbėjama barbarų moterim, bet, kita vertus, jis kovoja su priespauda ir išnaudojimu, stoja prieš Pulkininką, pasipriešina Imperijos priespaudai. Jis mato ir suvokia didžiąją neteisybę, bet išlieka visiškai aklas mažiems, žemiškiems, žmogiškiems dalykams. Šis leitmotyvas ypač svarbus mūsų spektaklyje. Todėl ir kurdamas spektaklį su aktoriais stengiuosi koncentruotis ne tiek į Imperijos ir barbarų konfliktą, kiek į tai, kaip civilizacijos ir barbarybės konfliktas reiškiasi žmonių tarpasmeniniuose santykiuose.
Lengva pasakyti, kad esu prieš neteisybę, prieš karą ir išnaudojimą, bet nematydamas savo paties ydų ir to, kaip aš pats išnaudoju aplinkinius, tam tikra prasme aš tampu karo šalininku. Tik gal nepakankamai stipriu tai pripažinti. Todėl visada reikia pradėti nuo savęs – tai pirmasis žingsnis. O Teisėjas pirmąjį žingsnį praleidžia. Ir šis dramaturginis kazusas mūsų spektaklyje yra labai svarbus.
Tai jau ketvirtasis jūsų pastatymas Lietuvos teatruose: po vieną spektaklį esate sukūręs Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei Jaunimo teatruose Vilniuje ir Klaipėdoje. Akivaizdu, kad jums įdomu dirbti su lietuvių aktoriais. Kokios profesinės ir asmeninės savybės jums svarbiausios aktoriuje? Kuo jums ypatinga galimybė kurti Lietuvoje?
Man atrodo, kad lietuvių aktoriai yra gilūs, kupini kažko, ką galėčiau pavadinti radikaliu liūdesiu. Ir labai emocingi, tačiau gebantys tai derinti su ironija. O man labai patinka paradoksalus šių dviejų skirtybių derinys, esu linkęs ieškoti tragikomiškos prieigos prie dramaturginės medžiagos. Dar lietuvių aktoriai labai atsidavę ir noriai įsitraukia į kūrybinius ieškojimus.
Lietuvių teatro kultūroje gausu labai stiprių asmenybių, didelių režisierių, savotiškų guru. O jaunoji karta – kitokia. Prasidėjus „Barbarų“ repeticijoms su viena jauna aktore aiškinomės apie vyrų ir moterų santykius pjesėje. Ir ji man pasakė, kad šiame teatre pagrindiniai vaidmenys labai retai tenka moterims, todėl mes ir sėdime tylėdamos, klausomės ir darome, ką mums sakote. Mes taip įpratusios: garsus režisierius vyras mus veda, o mes tiesiog einame iš paskos. Pamenu, buvo labai liūdna. Ypač nuliūdino dalis apie tylėjimą. Deja, šiame romane pagrindinis veikėjas irgi yra vyras, bet prižadu, kad jei dar kada nors turėsiu galimybę dirbti Jaunimo teatre, pagrindinį vaidmenį skirsiu kuriai nors aktorei.
O ko tikitės iš būsimojo spektaklio publikos?
Sunku pasakyti, kai iki premjeros dar šitiek laiko. Bet šiaip teatre savotišku raktu į publikos širdis visada yra aktoriai. Jei mums su aktoriais pavyks įdomiai veikti esamuoju laiku, jei jie bus stiprūs ir konkretūs, tai ir publika nesuabejos, kad spektaklis vyksta čia ir dabar. To labai norėčiau.
Apskritai, lietuvių publika yra labai kantri – jokioje kitoje teatrinėje kultūroje nesu matęs šitiek beprotiškos trukmės spektaklių. Bet gal tai labiau liečia vyresniąją kartą, kuri teatre mėgsta kontempliuoti ir leistis į kelionę kartu su spektakliu, su pjesės tekstu.
Ačiū už pokalbį.