Susitikimas su režisieriumi Justinu Vinciūnu
Nors pirmadieniais teatre spektakliai nevyksta, sausio 29 d. vakarą Jaunimo teatro durys vis varstėsi – šiuo metu Jaunimo teatre reziduojantis režisierius Justinas Vinciūnas kartu su aktoriumi Šarūnu Rapolu Meliešiumi vedė pirmąjį „BlackBox“ teatro klubo susitikimą. Renginio dalyviams J. Vinciūnas pasiūlė pasikalbėti apie „tvarkingos netvarkos“ bei asmeniškumo dėmens kūryboje paieškas, kartu su spektaklyje vaidmenį sukūrusiu aktoriumi Š. R. Meliešiumi pasakojo apie „Dulkių“ kūrybinį procesą, svarstė apie jauno žmogaus bandymus kūryboje priartėti prie praeityje užkoduotų, šiame laike vis dar reikšmes generuojančių, tačiau taip lengvai jaunam kūrėjui neprieinamų temų.
„Kasmet prie pat Pravieniškių geležinkelio stoties vyksta Sibiro tremtinių minėjimai. Aš kiekvienais metais, iš pradžių gal ir palieptas tėvų, o vėliau jau pats eidavau ten ir klausydavausi tų išlikusiųjų balsų. Per vieną renginį dainuoti išėjo mūsų bendruomenės folkloro ansamblis „Praviena“ - vien močiutės, viena jau sulaukusi garbingo 92 metų amžiaus. Ir aš klausau, kaip jos dainuoja tokią lyrišką dainą... Dainuoja jos ir staiga pasigirsta krovininio traukinio garsas. Jis toks garsus, kad užgožia viską – traukinys važiuoja, važiuoja, niekas dainos nebegirdi, o kai pravažiuoja, - daina jau būna pasibaigusi. Ir štai kai aš statydamas „Dulkes“ vysčiau užmaršties temą, man prieš akis vis iškildavo tas geležinkelio stoties vaizdas, galvojau – ta Sibiro tremtinių minėjimo daina, kurios per traukinį jau nebesigirdi, man irgi yra apie užmarštį,“- pasakojo Justinas.
Po to sekė pašnekesys apie teatrinės tiesos paieškas, aktorius Š. R. Meliešius, svarstydamas apie jauno žmogaus ir atminties temos kūryboje santykį, iškėlė sumažėjusios jautros klausimą: „Prisimenu kad ir tą „Dulkių“ kūrybinį procesą. Dirbam, čia, Arklių g., prie pat Vilniaus geto sienos, repetuojam, sakom skaudžius monologus, bandom juos pasakyti gerai, mėginam reflektuoti ir tas neįsivaizduojamas būsenas, bet staiga ateina pertrauka. Ir ką - mes nueinam tiesiog į kavinę, pasiimam itališką burgerį, kolos, - jau nuotaika gera, smagu. Tada vėl grįžtam į repeticiją ir vėl sakom tuos monologus. Po to apima labai nemalonus ir keistas jausmas – esi vietoje, kur, atrodo, prieš aštuoniasdešimt metų vaikščiojo žmonės, apie kuriuos užrašyti tie kraupūs prisiminimai, o tu kažkokį burgerį valgai. Staiga permąstai, ką iš tiesų tokie istorijos momentai tau asmeniškai reiškia. Pasidaro baisu galvoje kilus minčiai: o kas, jeigu nieko?“
Aktorius Š. R. Meliešius ir režisierius J. Vinciūnas su dalyviais ne tik kalbėjosi, bet ir pasiūlė atlikti kūrybinį pratimą ta pačia, pokalbio metu vystyta užmaršties tema. Renginyje dalyvavusieji iš įvairiausių Justino surinktų daiktų turėjo greitai ir intuityviai sudėlioti kompoziciją, kuri jiems reikštų užmarštį: tikslas buvo ne išrinkti geriausią kūrinį ar išmokti kompozicijos meno, o leistis į trumpą intuityvios idėjos paieškos kelionę - mėginti greitai atrasti individualiai reikšmingą giją, kuri galėtų tapti atspirties tašku bendrųjų temų refleksijai.
Susitikimo pabaigoje dalyviams kilo klausimų: ir apie jaunųjų kūrėjų sukurtus darbus ir apie kūrybinį bei akademinį kelią apskritai – dar kurį laiką pasilikome pabendrauti, susipažinti ir pakalbėti.