Naujausiame Jaunimo teatro tinklalaidės „Antraktas“ epizode „Cancel culture – vieno mygtuko kultūra“ kartu su Vilniaus universiteto mokslininku Karoliu Jonučiu ir teatrologu Andriumi Jevsejevu gilinomės į atšaukimo kultūros reiškinį.
Kviečiame klausytis tinklalaidės:
https://smartlink.ausha.co/antraktas-3/cancel-culture-vieno-mygtuko-kultura
Paprašytas apibrėžti cancel culture sąvoką, K. Jonutis išskyrė tris esminius nutildymo proceso komponentus: anot jo, tam, kad cancel mygtukas visuomenėje suveiktų, sociologiškai žiūrint, privalomas yra objektas, į tą objektai tikslingai nukreipta sankcija ir tokį veiksmą paviešinantis visuomenės diskursas. Didelį vaidmenį atšaukimo kultūroje atlieka ir socialiniai tinklai: jie – viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių cancel culture tampa ir šiuolaikybės ženklu.
„Iš vienos pusės, aš nekenčiu šitos kultūros, iš kitos pusės – aš pats vis tiek joje dalyvauju,“ – komentarą apie reiškinį visuomenėje ir meno pasaulyje pradėjo A. Jevsejevas. Skirtinguose teatruose dirbęs teatrologas sako, kad teatre yra matęs ne vieną atšaukimo atvejį, ir kiekvienas jų pasirodo kažkiek individualiai problemiškas bei reikalauja atskiros diskusijos. Vis dėlto svarbus refleksijoje apie nutildymo kultūrą A. Jevsejevui atrodo objekto klausimas: kai išmeti ir atšauki kokią nors įmonę ar dar kokį bevardį, beveidį objektą, – rezultatas ir pojūtis vienas, o kai taikomės į kokį nors žmogų, visgi neįmanoma ir nejautru visai apie tai, kad jis yra žmogus, negalvoti: „Dabar mes kalbame apie cancellinimą, sovietmečiu kalbėjome apie dūchinimą, tik kitose platformose tai vykdavo. <…> Dabar tai vyksta dar ir socialiniuose tinkluose, kur ta susikalbėjimo tikimybė dar mažesnė, nei susitikus koridoriuj. Ir šitai yra liūdniausia atšaukimo kultūros raiškos šiuolaikybėje dalis: mes darome viską, kad nesusikalbėtume kaip visuomenė.“
Nutildymo kultūra suveikia ir kaip vienareikšmio atsakymo steigėja – paradoksalu, kad visuomenė, kurią pirmyn ir moksle, ir mene veda abejonė, atšaukimo procesus dažnai priima kaip savaime teisingus ir neginčijamus. „Visuomenėms būdingi galios tinklai ir galios išraiškos: įtakingi žmonės gali mums nubrėžti ribas to, ką mes turime daryti, ir to, ko mes neturime daryti. Daugelis tam paklūsta, ir sunku būtų įsivaizduoti, nors gal norėtųsi, kad visi būtų superindividualūs, superreflektyvūs ir visąlaik abejojantys – taip nėra. Net žvelgiant instinktyviai, mes juk norime ko nors greitai, mūsų instinktai liepia greitai apsispręsti, nes kitaip pavojinga, – jei ilgai svarstysim, mus gali užpulti. Norėtųsi, kad abejotume, svarstytume, norėtųsi, kad suteiktume galimybes pasitaisyti, bet mes juk gyvename labai greitoje visuomenėje, kurioje kas nors nebeaktualu pasidaro po dienos. <…> Norėtųsi skatinti ne daugiau abejoti, o mažiau pykti. Nors, aišku, kai šalia karas, tai gal šitai irgi skamba kaip keistas ir neadekvatus noras“, – sakė K. Jonutis. Tai, kad cancel culture procesas puikiai dera prie greito šiuolaikinės visuomenės tempo ir dėl to gali puikiai joje gyvuoti, vis dėlto neatsako į klausimą, kodėl renkamasi vienareikšmiškai mąstyti ir kuriant meną.
Galėtume daryti prielaidą, kad vienareikšmiškumo galimybė kūryboje pasidaro priimtina ir yra sugeneruojama kriziniais istoriniais momentais, kai pozicija aktualijų klausimu tampa svarbesnė už bet kokią nuo pasaulio įvykių atsietą kūrybinę refleksiją: „Dabar teatras, aišku, tam tikra prasme yra suprastėjęs ir suprimityvėjęs. Bet tikriausiai pavojingais laikais, kai vyksta tokie dalykai kaip karas Ukrainojw, Izraelyje, Palestinoje ir kitur – tiesiog šalia, – teatras tampa daug paprastesnis, ima klestėti visokios kabaretinės formos. Ten tada turbūt net ne tiek apie tiesą kalbama, kiek apie bandymą užsimiršti, atsitraukti. Bet, aišku, šiomis dienomis, kai socialinio aktyvizmo mados bujoja <…> ir kai atsiranda įtampa dėl to, kaip viską pasakyti „teisingai“ ir kaip ko nors nepasakyti „neteisingai“, tai visada ateina sunkūs laikai menui“, – sakė A. Jevsejevas, taip pat pridurdamas, jog irgi dažnai vadovaujasi mintimi: „jeigu kokia nors tezė nekelia abejonių, tai greičiausiai ji klaidinga“ – dažniausiai to ieško ir mene: „Man atrodo, visada pavojinga, kai žiūrovai ateina į teatrą įsitikinti, kad jie yra teisūs. Tai galioja ir bet kokiam kitam meno kūriniui: tada komunikacija tarp meno kūrinio ir jo žiūrovo išeina vienakryptė. <…> Aš tikiu, kad neigiamu veiksmu neįmanoma pasiekti teigiamo rezultato. Kad teigiamas veiksmas gali turėti neigiamų pasekmių – tikrai taip. Bet šiuo atveju ta matematika ne visai veikia – dėl to pats cancellinimo veiksmas man atrodo neigiamas. Ne ta prasme, kad tai blogis, – tai tiesiog neigiamas veiksmas. Ir aš abejoju, kad du neigiami veiksmai gali privesti prie kažko pozityvaus.“
Kadangi tiriamuoju požiūriu reiškinius įprasta vertinti iš įvairių pusių, K. Jonučio teiravomės apie cancel culture teigiamus aspektus, normalizuojančius reiškinio egzistavimą visuomenėje. Sociologas akcentavo ir tam tikrą atšaukimo kultūros procesų neišvengiamybę, ir iš anksto kylantį neigiamo atspalvio įspūdį pirmiausia dėl sąvokų, vartojamų reiškiniui apibrėžti, krūvio: „Cancel culture, kaip pati žodžių kombinacija, turi neigiamą krūvį. Jį turi pats žodis „cancel“. Bet man atrodo, kad mes tą cancellinimą darome nuolatos: yra labai sunku įsivaizduoti visuomenę be cancellinimo. <…> Sunku įsivaizduoti visuomenę be etinių įsitikinimų, tokią, kuri vadovaujasi tik tuo, ką teismas nusprendžia. Normalu, kad jei kam nors, kaip asmuo, nepatinka koks nors atlikėjas, tas žmogus nepirks bilietų į jo koncertus ir galbūt kvies draugus taip pat to nedaryti. Pavojinga, kai šitai persikelia į institucinį lygmenį, – ypač, kai įsipina valstybė. Ten jau norėtųsi labai didelio aiškumo: negalima remtis tuo, kad kas nors ką nors pasakė, o tada institucijoms kilo spaudimas ir tada jos vienaip ar kitaip pasielgė. Bendrai tariant, atšaukimo kultūra yra natūralus dalykas – jis nėra nei teigiamas, nei neigiamas, – tik atskirais atvejais jis yra neigiamas dėl neįsiklausymo, bet šiaip reiškinys man primena populizmą. Į populizmą galima žiūrėti kaip į neigiamą reiškinį – galima žiūrėti ir kaip į teigiamą. Jis vis tiek yra.“
Vis dėlto atrodo, kad visuomenėje kyla tam tikra prasme prieštaringi procesai. Vienų moralinių normų (ypač susijusių su asmeniniu žmogaus gyvenimu, malonumais) reikšmė mene mažėja, o kitos, atrodo, veikia stipriau nei anksčiau: atšaukimo kultūra, kuri irgi motyvuojama moraliniais bei etiniais įsitikinimais, stipriausiai pradeda reikštis būtent šiuolaikybėje. „Atrodo, kad įsitikinimai ir normos kitos. Kai meną varžė kokie nors puritoniški įsitikinimai, tarkim, „kažkas yra prieš Dievą“, buvo vienaip – dabar viskas persikėlė į kitą lygį. Meno ribos dabar mažiau varžomos, tik komunikacine prasme atsirado neliečiamų temų, ir tiek. Formos laisvesnės, o turinio prasme pasikeitė orientyrai, ir čia nėra neutralus dalykas. Mes vis tiek etiškai vertiname, ką menas galėtų daryti ir ko jis negalėtų daryti“, – sakė K. Jonutis. A. Jevsejevas nesutiko su tam tikrų normų mene laisvėjimu ar griežtėjimu ir, mėgindamas dar kartą reflektuoti atšaukimo kultūros aktyvėjimo priežastis šiuolaikybėje, prisiminė atsakomybės aspektą: „Man žodis cancel yra susijęs su mygtuku kompiuterio klaviatūroje – paspaudi, ir nukrinta visa atsakomybė. <…> Tai labai paprasta: nereikia nieko galvoti, organizuoti, kabinti lapelių žmonėms ant durų, dabar viskas žiauriai paprasta. Viskas plinta, ir jautiesi pats labai galingas – mažas, bet esi didelio dalyko dalis, ir dar gali jaustis nugalėjęs kokį nors seną drakoną, kuris kažkada kažką engė. Gal kartais tai ir reikalinga. <…> Bet šiaip reikėtų kalbėtis ir nedaryti karštakošiškų sprendimų. Aš pats kartais darau ir paskui gailiuosi. <…> Bendravimas yra ping-pongas: tu muši, tau atmuša. Jeigu matai, kad žmogus nori su tavimi žaisti, tai leiskis į tą žaidimą. Nes jeigu mes, kaip visuomenė, nebenorėsime vieni su kitais žaisti, tai mums bus šakės. <…> Tik jeigu norėsime kartu kurti, dirbti, kalbėtis radijo laidose su žmonėmis, kurie visiškai priešingai mąsto, – tik tada bus prasmės būti kartu. Ir reikia kurti gerą teatrą, nes teatras moko empatijos. <…> Čia galima pabandyti apsiauti kito batus.“