Naujausias Jaunimo teatro tinklalaidės epizodas kviečia leistis į pokalbį su aktoriumi Sauliumi Sipaičiu, filosofu Jonu Čiurlioniu ir aktore Paulina Taujanskaite. Su pašnekovais kalbėjomės apie jaunystę: skirtingas jos sampratas, skirtingus kartų požiūrius į laisvę, laimę, profesinę veiklą bei būdus išgyventi jaunystę scenoje ir nulipus nuo jos.
Jaunystė – abstraktus terminas, keliantis skirtingų, dažnai labai asmeniškų asociacijų. „Vasara, vėjas, šypsena, meilė, laisvė, sveikata, močiutė, miego trūkumas, draugai, kvailystė“ – tai tik keli pavyzdžiai, kurie žmonėms pirmiausiai ateina į galvą, kai jų paparšoma posakiu ar keliais žodžiais apibūdinti jaunystę. Beveik visada ji siejama su pozityviais, romantiškais, polėkio kupinais išgyvenimais, o kalbantis apie jaunystę dažnai apima lyriška nuotaika. Vis dėlto temą pasirinkome ne vien dėl vasariškos lyrikos.
Nors Jaunimo teatras niekada nebuvo teatras tik jaunimui, pavadinime šis žodis minimas ne be reikalo: nuo pat teatro įkūrimo laikų savo kūrybinį kelią čia pradėjo daugybė jaunų teatro profesionalų, kuriems Jaunimo teatro scena atsivėrė kaip pirmoji kūrybinė erdvė, o Arklių ir Karmelitų gatvės vis dar mena naktis, kai studentai iki paryčių diskutuodavo, bičiuliaudavosi ir kitaip šurmuliuodavo prie teatro kasų, laukdami eilėje prie bilietų.
Jaunystės pojūtis, kaip ir sąsajos, kurias šis gyvenimo tarpsnis kelia, kiekvienam labai asmeniškas: svarstant iš filosofinės perspektyvos, svarbu pasidaro atskirti jaunatviškumo jausmą, sielos jaunystę nuo objektyviai vertinamo žmogaus kūno amžiaus. Visgi atrodo, kad dažniausiai mąstydami apie jaunystę galvojame apie subjektyvų jos pojūtį – jaunystė tampa tarsi nuostata ir požiūriu į gyvenimą, kai vis dar turima energijos dirbti darbus, aktyviai mąstyti, ieškoti prasmės. Diskutuojant apie skirtingų kartų požiūrį į šiuos klausimus, atsiskleidžia skirtingi, jaunatviško polėkio patyrimui įtakos, regis, turintys aspektai. Vienaip jaunystė patiriama išgyvenimo laikais, kai jauno žmogaus vertybinės sistemos ir tikslai aiškiau apibrėžti bei juos sąlygoja poreikis išsilaisvinti, gauti teisę laisvai prabilti, gyventi saugiai – kitaip, šiandien, kai vertybiniai punktyrai nebe tokie aiškūs, kai jaučiamės laisvi, tačiau visgi tuo pat metu įkalinti, kai bandome kaip nors tikėti saugumu, tačiau aktualijos vis primena, kad tikėjimas greičiausiai iliuzinis, o jaunas žmogus staiga ištaria, kad kartais jam atrodo, jog visada buvo senas…
Visgi unikalu, kad jaunystė, iš esmės, gali ir turi tapti kiekvieno laiko varomąja galia – tai nebūtinai vien grožis, neblėstanti kūno stiprybė ar senuosius pasaulius negailestingai griaunanti jėga. Jaunystė – pirmiausia, naujas vėjas galvoje, kuris sudaro sąlygas kurtis individualiai pozicijai. Viliamės, kad jos Jaunimo teatre ieško ir kūrėjai, ir žiūrovai.
Kviečiame klausytis pokalbio:
https://smartlink.ausha.co/antraktas-3/jaunystes-punktyrai
Laidos kūrybinė komanda: Silvija Zujūtė, Vilius Keras ir Mažvydė Kokanauskienė.