Jaunimo teatro 60-ojo sezono pradžią žymi jo fojė atidaromos dvi parodos.
Pirmame aukšte – paroda, skirta teatro įkūrėjos, vienos ryškiausių 7–8-ojo dešimtmečių Lietuvos teatro režisierių Aurelijos Ragauskaitės 100-mečiui. 1965-aisiais įkurtas Jaunimo teatras pirmaisiais metais glaudėsi tuomečiuose Profsąjungų kultūros rūmuose. Arklių gatvėje teatras duris atvėrė 1966-ųjų gegužę, jo pradžia laikoma A. Ragauskaitės režisuoto spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ pagal W. Shakespeare’o pjesę premjera. Su šiuo jaunatviškos kūrybinės energijos kupinu spektakliu į teatrą atėjo nauja aktorių karta, jį itin šiltai sutiko publika. Kaip savo dienoraštyje 1966-aisiais rašė režisierė A. Ragauskaitė, Jaunimo teatro atsiradimą ir raidą lėmė 6-ojo dešimtmečio teatrinis ir visuomeninis gyvenimas, kai, prasidėjus „atšilimo“ laikotarpiui, labai pasikeitė teatro samprata ir „teatralai puolė prie naujai atsivėrusių sąlyginio teatro kalbos galimybių kaip vaikai prie užmirštos abėcėlės“.
A. Ragauskaitės kūrybai įtakos turėjo geriausi teatro meninio avangardo atstovai – nuo Meyerholdo, Vachtangovo ir Brechto iki anuomet inovatyvaus lenkų teatro. Sąlyginio vaizdingumo teatras, grindžiamas originalia statomo literatūros kūrinio interpretacija ir ansambliška aktorių vaidyba, nuo pirmųjų A. Ragauskaitės spektaklių tapo Jaunimo teatro menine kryptimi, formavusia jo kūrybinį veidą. A. Ragauskaitė Jaunimo teatrui vadovavo nuo 1965 iki 1968 metų. Spektaklius šiame teatre kūrė iki 1985 metų.
Jaunimo teatro įkūrėjai skirtoje parodoje pateikiamos archyvinės nuotraukos daugiausia iš spektaklio „Romeo ir Džuljeta“, taip pat A. Ragauskaitės dienoraščių fragmentai bei ištraukos iš jos knygos „Režisierės užrašai“ (leidykla „Scena“, 2000). Kai kurios autorės mintys skamba itin aktualiai ir primena apie amžiną teatro ratą: „Kai nueini savo kelią teatre, kai dingsta spektakliai, pradeda atrodyti, kad nieko ir nebuvo. Taip neatsitinka su poezija ar dailininko drobėmis, net muzika lieka natose. Tačiau niekas nebegali sugrąžinti Paganinio smuiko garsų. Iš tikrųjų mes, visi menininkai atlikėjai, buvome, esame ir būsime „prarastieji“. Ir šiandieniniai jaunieji, gyvybingieji teatro menininkai, po poros dešimtmečių atsigręžę atgal, taip pat pasijus „prarastąja“ karta, nes gyvenimas, o tuo labiau teatras, bus pasikeitęs, ir atrodys, kad visa, kas buvo, – nereikalinga. Šiandieniniai jaunieji ieško naujų kelių teatre, išgyvena teatrinio gyvenimo euforiją – lygiai taip pat jautėmės ir mes savo laike.“
Antrame aukšte – paroda, skirta naujausiai Jaunimo teatro premjerai – Krystiano Lupos pastatymui pagal Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“. Th. Manno opus magnum buvo rašomas 12 metų, o išleistas lygiai prieš šimtmetį – 1924-aisiais. Gimęs epochų sandūroje ir išreiškęs giluminius kultūrinius, dvasinius laikotarpio prieštaravimus, „Užburtas kalnas“ tapo vienu svarbiausių XX amžiaus modernistinės literatūros kūrinių greta Jameso Joyce’o „Uliso“ ir Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“.
„Užburto kalno“ rašymo procesas atspindėjo ne tik rašytojo dvasinę raidą, bet ir giluminius jo asmeninius išgyvenimus bei patirtis. Pavadinęs „Užburtą kalną“ savo gyvenimo darbu, artimiausiu jam pačiam, Mannas teigė, kad šis romanas labiausiai įkūnija „leitmotyvą, magišką formulę, kuri susieja praeitį su ateitimi, ateitį su praeitimi“. Romano jaunojo herojaus Hanso Kastorpo, užklydusio į kalnų sanatoriją Davose vos trims savaitėms ir pasilikusio čia septyneriems metams, dvasinė kelionė yra klaidžiojimas po nežinomybę. Biurgeriškam gyvenimui besiruošęs inžinierius Hansas Kastorpas čia, Davoso kalnuose, ne tik permąsto savo gyvenimiškus pasirinkimus, bet ir susiduria su visiškai kitokiais potyriais. Berghofo sanatorijos gyventojų ir aplinkos inicijuota jo kelionė kelia esminius klausimus apie laiką, gyvybę, meilę, jaunystę, senatvę, ligą ir mirtį.
Unikalioje parodoje eksponuojami režisieriaus ir dailininko K. Lupos piešiniai, sukurti per spektaklio repeticijas, bei jo dienoraščių įrašai ir pasisakymai apie „Užburto kalno“ temas, svarbiausius jo personažus. „Klausiu savęs, ar dabar, kai patiriame tiek daug nerimo, suprantame, ką Thomas Mannas norėjo pasakyti, ar ieškome palimpsestų, ar, padedami rašytojo, skaitome save. Ir ar užduodame sau klausimus, kuriuos Thomas Mannas formuluodavo tiesiai, o kartais ir tarp eilučių. Juk jis savo pasakojimą rutulioja neįprastai, asketiškai, jautriai ir paslaptingai. Dažnai klausia, pasitelkdamas humoro jausmą arba kažką nutylėdamas. Prie tos nutylėjimų skaitymo filosofijos, prie to, apie ką žmogus nenori arba nemoka kalbėti, mane atvedė W. G. Sebaldas. Tiesą sakant, mus labiausiai žavi tai, ko Thomas Mannas nenorėjo arba nemokėjo pasakyti. Pabandėme trumpam apsigyventi toje sanatorijoje, truputį sirgti, truputį svajoti. Iš to ir gimė mūsų klausimai, ar esame subrendę tokiems paprastiems dalykams kaip meilė ir mirtis. Ar žinome, ką reiškia žodžiai, kuriuos sakome kasdien“, – sako Krystianas Lupa, pristatydamas vieną didžiausių savo teatro pastatymų.