Paskutinį vakarą prieš Jaunimo teatro trupei išvykstant į Zalcburgo festivalį, „Užburto kalno” premjerą, didžiojoje teatro salėje šviesa degė iki išnaktų. Scenoje ratus nepailstamai suko aktorius Donatas Želvys – su sau būdingu santūrumu kartojo tekstą, o teatro personalas pagarbiai šnibždėjosi: jis čia nuo pietų. Žiūri į vienišą žmogų aukštoje scenoje ir gerklę užgniaužia nenusakoma pagarba – kone sakraliam pasišventimui savo darbui, tikėjimui jo prasme. Donatas neslepia: jis dirbo daug, bet tai, ką matome scenoje – visos atkakliai ir nepailstamai dirbusios komandos pastangų rezultatas, ir jis labai norėtų bent kartą pamatyti jį žiūrovo žvilgsniu.
Donatai, veikiausiai nesuklysiu sakydama, kad praėję metai Tau nebuvo lengvi?
Man atrodo, kad reikia džiaugtis sunkumais, kurie atsitinka tavo gyvenime, nes jie labai daug išmoko. Gal tai toks psichologinis triukas, nes mano gyvenime įvyko daug dalykų, dėl kurių turėjau save taip nuteikti. Kad tai, kas vyksta, vyksta ne be reikalo. Ir kiekvienas sunkumas, kiekvienas juodesnis periodas yra skirtas tam, kad po jo atsirastų šviesa. Yra bangos, gyvenimo jūra banguoja, ir mes patenkame į įvairias situacijas. Net kurdamas vaidmenį atsiduri įvairiose situacijose.
Kalbant apie šiuos metus, tikrai daug laiko praleidau užsidaręs, salėje, vėliau turėjau kompensuoti vitamino D stygių. Tai buvo vienintelis pasireiškęs fizinis poveikis, o psichologiškai po šių metų esu tvirtas. Jie daug davė man kaip žmogui: pasitikėjimo, ramybės, užtikrintumo. Vaidmenys sunkūs, bet gerąja prasme. Reikėjo nuoširdžiai į juos įeiti, nuoširdžiai su jais dirbti, susigyventi. Tas nuoširdumas pasiteisina. Kai tu eini į kažką su gėriu, gėrį ir gauni.
Po tokių intensyvių periodų aktorius ar kitus meno žmones dažnai užklumpa tokia tartum depresija, kažkoks vegetavimas. Mes dirbame galva ir dažnai ignoruojame kūno poreikius, kurie išties yra labai svarbūs. Būtina palaikyti ir fizinę formą, bet kartais tą ignoruoji, nebeklausai savo kūno. Tuomet atsiranda problemų, kurias vėliau tenka spręsti. Mūsų niekas nemokė, kaip tai daryti, kaip atsistatyti po vaidmens. Bet klausimas – kaip to įmanoma išmokyti: juk kiekvienas žmogus labai skirtingas ir kiekvienam reikia labai skirtingo priėjimo. Aš pats ignoruoju kūno siunčiamus signalus, kad reikia sustoti, pailsėti.
Akivaizdu: po kiekvieno darbo turi būti aiškus poilsis, savęs gerbimas, atsipalaidavimas, nes be to galima labai stipriai perdegti. Paskutiniu metu pradėjau girdėti, kad labai daug žmonių perdegę – jie patiria įvairius psichologinius ir fizinius negalavimus. Daug menininkų su tuo susiduria. Vadinasi, tai yra dažna problema, kiekvienas žmogus turi tai suprasti ir tiesiog klausyti savo kūno.
Kaip Tu pats atsikuri po tokių ilgų intensyvaus darbo periodų?
Man labai patinka gamta, kaip ir daugeliui. Keliauti visiems patinka. Anksčiau to nedarydavau – eidavau nuo darbo iki darbo. Dabar, po kiekvieno didelio darbo, stengiuosi kažkur pakeliauti. Kelionės labai greitai tave išmuša iš kasdienybės ir įtraukia į kažkokį kitą gyvenimą, nes ten susiduri su kitokiomis problemomis. Viskas greitai pasimiršta. Vėliau, kai vėl grįžti į darbą, gali iš kiek toliau į viską pažvelgti, iš didesnio atstumo. Nes dažniausiai, ypač per spektaklių premjerą, mes būname labai stipriai įtikėję tuo, kas vyksta, neatsitraukę nuo personažo. Vis dėlto kartais reikia susikurti tolimą atstumą, kad galėtume pamatyti, kas čia iš tikrųjų kuriasi. Kartais pats jau nebepastebi, bet profesionalas privalo atsitraukti, pažiūrėti, ką išties jis kuria, ką žiūrovas gali suprasti arba pajausti. Nes juk nebūtinai savo jausmu gali užkrėsti kitą: aš galiu verkti, galiu pabandyti sukelti jausmą, kad kažkas kitas irgi verktų, bet nebūtinai taip įvyksta. Kartais nereikia ašarų, kad žiūrovai salėse verktų. Kartais nereikia pykčio, kad žiūrovai salėje irgi pyktų, kartais užtenka labai smulkių dalykų. Ir man tas atsitraukimas, gebėjimas pažvelgti iš šono, pastebėti smulkius dalykus, labai patinka.
Koks teatras Tau arčiausiai širdies?
Man patinka subtilus menas, subtili vaidyba. Patinka ilgai žiūrėti į aktorių ir aiškintis, ką jis norėjo man parodyti – kad aš nematyčiau to aiškiai. Man atrodo, kad iš aktorinės pusės tai yra truputį žmogaus teisimas – jei aš kuriu žmogų ir labai staigiai, labai aiškiai jį parodau. Man labiau patinka dokumentika, kinu remta vaidyba. Kino ekrane matai stambų planą, ir aktoriui užtenka žvilgsnio ar tiesiog turėti galvoje tą jausmą – tai jaučiasi. Žinoma, tą įspūdį sukuria ir aplinkybės, ir kūno kalba. Tai labai jaučiasi kine, ir aš labai norėčiau tokio teatro.
Todėl man labai patinka dirbti su jautriais režisieriais, kurie ne „stato“ darbą – čia padarysi tą, čia pasisuksi taip… Ne. Man toks teatras nelabai patinka – nepatinka jį stebėti. Dalyvauti jame kartais patinka, nes galiu „išmušti“ save iš žanrinės pusės. Kaip žiūrovui man labiau patinka stebėti teatrą, paremtą subtiliais jausmais ir subtiliomis emocijomis. Ir kur yra vos vienas kitas aiškesnis ženklas, iš kurių galėčiau susidėlioti spektaklio kelią.
Kuo išskirtinis Tau buvo darbas su režisieriumi Krystianu Lupa?
Krystiano Lupos principas unikalus tuo, kaip jis jaučia aktorių scenoje. Įdomu, kad jis stato visą didelį paveikslą, bet sugeba jame pamatyti visai mažas detales. Tai unikalu. Dažnai arba matai labai platų vaizdą ir gali labai plačiai viską dėlioti, arba ne. O jis sugeba kažkaip įlįsti į tą mišką ir pajausti kiekvieno pavienio medžio jausmą. Jis gali bendrai matyti keturis aktorius ir labai tiksliai žinoti kiekvieno jų vidinį jausmą, kurio jie net netransliuoja. Unikalu, kad jis tai geba.
Mes su K. Lupa daug filmavome „Užburtam kalnui“ – 7 ar 8 pamainas. Jis taip pat minėjo, kad norėjo būti kino režisierius, bet nesusiklostė. Ir kai dirbome tas 7 filmavimo pamainas, aš galvojau, kad jis būtų labai daug gerų dalykų davęs kinui: labai tiksliai žino užduotis, moka dirbti su aktoriumi – moka įlįsti į jo smegenis, jį „užburti“.
Jei tu pats supranti, jei žinai, kur keliauji, jis paleidžia aktorių. Mane taip pat – nepasakyčiau, kad „Užburtame kalne“ laikė prispaudęs prie kiekvienos scenos. Kartais, dirbant su kai kuriomis scenomis, jis man nieko nesakydavo, ir aš net nesuprasdavau, gerai tai ar blogai. Tik vėliau, po savirefleksijos, supratau, kad jei kažką jaučiu – kas paveikta ir Thomo Manno, ir Hanso Kastorpo, ir manęs, – jei aš visa tai jaučiu, jis visiškai nestabdo ir nekomentuoja, kad manęs nesupainiotų. Bet visada pasako, kai nukrypstu į šoną.
Kaip šiandien Tau atrodo pats kopimas į „Užburtą kalną“?
Kiekvienas žmogus „Užburto kalno“ kelionę išgyveno labai skirtingai. Vieniems tai buvo užburiantis procesas, kitiems ne. Labai skirtingas dalykas, manau, kad ir dėmesys skirtingas buvo, ir didžiulė medžiaga, jos suvaldymas. Visi supratome, kad tai didžiulė premjera: Zalcburgo festivalis, 5 rodymai, bilietai iš anksto išparduoti. Spaudimas yra, jis visiems įsėda giliai – visi žmonės.
Man asmeniškai labai daug davė. Visas procesas: kolektyvas, žmonės – kažkoks labai geras jausmas. Net nemoku nusakyti, kodėl taip gera. Viena yra režisierius, bet yra ir visa techninė grupė, ir aktoriai. Galima net išlepti nuo tokio gero jausmo, kokį sukuria Jaunimo teatro aktoriai ir visas kolektyvas: aprengėjos, grimerės… Šiame teatre yra neįtikėtina žmonių grupė. Esu dalyvavęs daug skirtingų kolektyvų, nenoriu išskirti, kas geriausias, bet čia tikrai labai gera. Per šitą spektaklį gavau didžiulį palaikymą iš visų žmonių. Kiekvienas žmogus ateina prieš premjerą ir stipriai apsikabina. Aprengėja Milda – viskuo pasirūpina, viską padarys, net kavos, rūbus tobulai sužiūri. Neįtikėtina. Šio proceso metu labai stipriai pamilau visą kolektyvą. Labai stipriai jis man suteikė tikėjimo. Ir pats kolektyvas – jis surinktas labai įdomus, žmonės labai įdomūs.
Nesikuklinsiu, aš tikrai daug dirbau, tikrai, bet nepasakyčiau, kad kas nors, kad ir koks vaidmuo būtų – didesnis, mažesnis – dirbo mažiau, visi buvo labai nuoširdžiai atsidavę. Visą vasarą. Kai kurie žmonės – jiems iš viso labai didelė pagarba – visą vasarą ėjo į repeticijas, sėdėjo visose scenose. Man paprasčiau sėdėti, nes aš turiu jas atlikti – Hansas Kastorpas yra visame spektaklyje. Bet yra žmonių, kurie dalyvauja mažiau scenų, ir jie vis vien sėdėjo – klausė, buvo, dalyvavo, teikė pasiūlymus, kūrybines idėjas – labai stiprias ir labai įdomias. Manau, kad šiame darbe rezultatą kuria kiekvienas scenoje esantis žmogus. Labai norėčiau pamatyti šį spektaklį iš šalies. Nežinau, kaip žiūrėčiau, bet labai norėčiau jį pamatyti. Negaliu vertinti spektaklio būdamas jame. Aš, aišku, be galo juo tikiu – ir pačiu spektakliu, ir perteikiamomis idėjomis, nuojauta, ir pačiu Hansu Kastorpu, kuris atrodo labai įdomus žmogus.
Ar Hansas Kastorpas panašus į Tave?
Aš manau, kad jis turi panašumų su manimi. Aišku, K. Lupa darė kastingą ir atsirinko, galbūt laikui bėgant ir pats prisitrauki daug dalykų. Jis turi panašumų, tokių keistų baimių – net įsimylėjimo. Įsimylėjęs žmogus dažniausiai jau nebegalvoja apie pasekmes. Hansui Kastorpui neužteka įsimylėjimo, kad nebegalvotų apie pasekmes. Jam papildomai reikia alkoholio, reikia kalbėti svetima kalba. Jis vokietis, bet tą vakarą su ja kalba prancūziškai, tai irgi daug ką apie jį pasako – net negali pasakyti jam svarbių žodžių savo kalba. Man labai pažįstamas jo kuklumas.
Jis netekęs abiejų tėvų, yra našlaitis, kas iš esmės esu ir aš – daug per šią prizmę bandžiau ieškoti personažo. Bandžiau ieškoti to supratimo. Mes kartais nesusimąstome. Kiekvienas momentas gyvenime turi įvykti tam tikru metu. Faktas, kad vaikai laidoja savo tėvus, bet tai įvyksta nugyvenus tam tikrą gyvenimą ir matant tėvą arba motiną, kurie nugyveno visą gyvenimą. Tokiose laidotuvėse jauti, kad žmogus yra nugyvenęs savo gyvenimą. Bet jei žmogus kažką gauna anksčiau, anksčiau įvyksta toks dalykas, jis patiria traumą visam gyvenimui. Ir tos traumos taip paprastai neišgydysi – nei su psichologo, nei su kieno kito pagalba. Ji tave visada persekios. Gali save matyti kaip auką, sakyti, kad tau labai blogai, bet man atrodo, kad atsiranda dar kažkoks kitas supratimas. Tai galioja kalbant ne tik apie laidotuves, bet ir apie daug kitų gyvenimo dalykų.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Julija Petrošiūtė
Taip pat kviečiame žiūrėti pokalbio vaizdo įrašą.