„Paguoda“ – taip vadinasi trečiasis vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo pastatymas Jaunimo teatre. Šįkart režisierius bendram darbui subūrė beveik visą teatro trupę siekdamas sukurti spektaklį, pasakojantį apie patį teatrą per kuriančių žmonių bendruomenės istoriją. Apie jos kelionę laike keičiantis kartoms. Apie tai, kas atskirus individus sieją vieną su kitu, ir kas skiria. Kas laiko tėkmėje išnyksta, ir kas išlieka…
Spektaklis kuriamas iš improvizacijų, paremtų dainavimu. Bendras visų aktorių choras taps keliaujančios bendruomenės metafora. Aktorių choro grupėje, nuo vyriausio iki jauniausio, kiekvienas bus svarbus. Kiekvienas su savo patirtimi ir savo balsu, kaip individas ir bendruomenės dalis.
Unikalus gyvo garso spektaklis skirtas Jaunimo teatro 60-mečiui paminėti.
Mes turime gyventi. Ne visada verta, bet būtina. Turim. Jei yra engėjas, kenčiame, bet bent jau laikomės kartu. Jei nėra engėjo, engiame vienas kitą. Jeigu mes patys save įkišame į burbulą, neprivalome klausyti kitų, bet negalime apsiginti nuo priešo. Geriau engėjas nei priešas. Arba atvirkščiai. Nerandame savo vietos, bijome ir bėgame. Kultūra visada yra paskutinėje vietoje, mes pirmiausia jos atsisakome. Duona, o ne siela. Kokia siela? Turime gyventi, turime gyventi.
Paguoda yra mumyse, tarp mūsų. Mes galime ją rasti tik tada, kai rasime vienas kitą. Bet sunku būti žmogumi. Sunku patikėti, sunku tikėtis, sunku džiaugtis. Tačiau turime. Nes turime gyventi. Mums reikia kažko, kas mus vienytų. Labiau nei baimė ir pasididžiavimas. Ne kalba, ne vėliava, ne istorija. Kažkas daugiau nei tai. Mus gali vienyti suvokimas, kad egzistuojame vienas kitam, esame žmonės. Žmoniškumas. Jei laiku neatpažinsime savo bendros sielos, bus per vėlu. Per vėlu gyventi. Per anksti mirti.
Choras laike ir erdvėje. Žmonės interesų ir vertybių kovoje. Kuo daugiau interesų, tuo mažiau vertybių. Ir atvirkščiai. Choras, kaip karavanas juda. Jis eina į priekį, vėl ir vėl įprasmindamas save. Kodėl? Nes gyventi reikia. Ir privalome dainuoti. Jei nemokame dainuoti, kam gyventi? Kam kovoti, jei negali laisvai dainuoti? Kartu ir atskirai.
Árpád Schilling