Sudėti visą Jaunimo teatro istoriją, kuri šiandien nebeatsiejama ne tik nuo spektaklių, bet ir nuo laiko kaitos, neįmanoma. Tačiau, jei žvelgsime į teatrą kaip į gyvą organizmą, matysime ir jo gimties situaciją, ir paauglystės ar jaunatviško maišto, net brandos etapus. Skirtingai nuo žmogaus, teatro branda neskaičiuojama dešimtmečiais; teatras gyvena tol, kol į jį ateina vis naujos menininkų, artistų kartos, kol jis reikalingas lygiai taip pat besikeičiantiems žiūrovams.

Atrodo, kad būti jaunu Jaunimo teatrą įpareigojo vardas – jis toks ir išliko per savo penkiasdešimt kūrybos bei gyvavimo metų, puoselėdamas tai, kas buvo geriausia, nuolat atsiverdamas tam, ko dar nepatyrė. Pirmai prie teatro vairo stojusiai režisierei Aurelijai Ragauskaitei buvo 42-eji – gražiausias, kūrybiškiausias amžius, tačiau… Tokių „tačiau“ teatro gyvenime irgi būta. Jauniausias iš dar sovietiniais laikais įsteigtų teatrų, jis nuo pat pirmųjų spektaklių turėjo įrodinėti savo reikalingumą, išskirtinumą tarp gerokai „vyresnių“ kolektyvų. Prireikė dešimtmečio, per kurį keitėsi vadovai, trupė, kad imtų ryškėti su niekuo nesupainiojamas „jaunimiečių“ veidas. Tokio Jaunimo teatro, kokio legenda sklando iki šiol, vadove teisėtai galima laikyti Dalią Tamulevičiūtę – teatro antrojo aukšto fojė skirtas jos atminimui. Nieko keista, nes šiandieninis Jaunimo teatras – tai D. Tamulevičiūtės mokiniai ir jos mokinių mokiniai aktoriai, režisieriai. Vienas jų – Algirdas Latėnas, palaikantis tradicijos giją, siejančią teatro dabartį su jo pradžia. Antra vertus, stebėtina, kad tiek V. Čibiras, tiek jo auklėtinė Lietuvos konservatorijoje ir garsiosios Marijos Knebel tuomečiame Maskvos valstybiniame teatro meno institute mokinė D. Tamulevičiūtė ėmėsi vadovauti teatrui, vos perkopę 30-metį. Vadinasi, šis teatras iš tikrųjų buvo „pasmerktas“ nuolatiniam atsinaujinimui, jaunų žmonių idėjoms, entuziazmui ir eksperimentams, nepaisant tą entuziazmą ir idėjas slopinusių kūrybai nedėkingų laiko gniaužtų.

„Kokia ji, pradžia?“ – retoriškai klausė vienas 1966 m. teatrui skirtų straipsnių po A. Ragauskaitės „Romeo ir Džuljetos“ premjeros. Spektaklis, apie kurį rašė dauguma šalies leidinių, virto daug žadančia paraiška – dinamišku, vizualiu ir plastišku pastatymu, suartinusiu V. Šekspyro (W. Shakespeare) herojus su čia ir dabar gyvenančiais, mylinčiais, konfliktuojančiais jaunuoliais. Jaunuoliais be romantiško patoso, nuoširdžiais ir net ironiškais, atsidūrusiais tarp lakoniškų, Renesanso atmosferą atskleidusių scenografo Igorio Ivanovo dekoracijų. Pirmieji Jaunimo teatro Romeo ir Džuljeta – dvidešimt šešerių Antanas Šurna ir dvidešimtmetė Laima Štrimaitytė, bravūriškas, emocingas ir ūmus Merkucijus – trisdešimtmetis Rolandas Butkevičius… Viskas šiame teatre, bent pirmą dešimtmetį, vyko vienu metu – vaidybos paslapčių atvėrimas, sceninių sprendimų paieškos ir kasdienis darbas, kuriam niekas nenuolaidžiavo. Skirtingai nuo 1975 m. visu būriu po studijų kartu su savo mokytoja į teatrą atėjusio jaunų aktorių „dešimtuko“. Pastarajam irgi nebuvo nuolaidžiaujama, tačiau „atsineštas“ repertuaras ir jau profesionalioje scenoje tęstas studijų laikotarpis gerokai palengvino pirmuosius šių, jau kitai kartai priklausiusių kūrėjų žingsnius.

Šiandien Jaunimo teatro pradžios laiką vadintume paskutiniais sovietinės epochos „atlydžio“ metais. Ir daugelis dalykų, kurie nutiko po Jaunimo teatro „stogu“, vyko pirmą kartą. Net jei kai kurie sumanymai ar atradimai atrodė trumpalaikiai, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, jie turėjo įtakos tolesnei teatro raidai.

1967 m. prie teatro susibūrė ir tais pačiais metais parodė savo pirmąjį darbą „Ecce homo!“ pantomimos grupė, vadovaujama Modrio Tenisono. Grupės užsiėmimai, filosofinės ir egzistencinės žmogaus ir būties temos, apie kurias grupė prabilo judesio kalba, veikė dramos kolektyvą, A. Ragauskaitės skatintą taip pat išskirtinį dėmesį kreipti į kūno ir balso lavinimą, plastinę raišką. Vargu ar vien sudėtingos teatro darbo sąlygos (benamiškumas ir ribotas etatinių darbuotojų skaičius) prisidėjo prie to, kad tais pačiais metais Tenisono grupė buvo perkelta į Kauną, o A. Ragauskaitės ir I. Ivanovo, netrukus į teatrą atėjusio Vytauto Čibiro pastangos kreipti repertuarą intelektualesnės dramos, konceptualesnės formos ir vaidybos link nebuvo iki galo įgyvendintos. Užtat išties svarbiais jaunos trupės darbais laikytini 1967 m. Iljos Ivanovo režisuotas Žano Anujo (Jean Anouilh) „Vyturys“ su ekspresyvia, dramatiška Elvyros Žebertavičiūtės Žana d’Ark (kad spektaklis išsaugotų kamerinę ir tikslios minties dvasią, žiūrovai sėdėjo tik pirmosiose 14-oje didžiulės Profsąjungų rūmų salės eilių); viena pirmųjų Sovietų Sąjungoje V. Čibiro statyta Džono Osborno (John Osborne) „Atsigręžk rūstybėje“ su itin ryškiais A. Šurnos, Eugenijos Pleškytės, E. Žebertavičiūtės, Ginto Žilio vaidmenimis; 1968 m. – aktoriaus ir režisieriaus G. Žilio statytas Tenesio Viljamso (Tennesee Williams) „Stiklinis žvėrynas“ su trapiąja Nijolės Gelžinytės Laura, rodytas tuometėse L. Giros g. 41 patalpose. Šios patalpos, kuriose glaudėsi teatro direkcija, siuvykla, dekoracinė, vadinosi „teatrine laboratorija“. Čia buvo ieškoma „natūralaus kalbėjimo“, intymumo, tiesioginio ryšio su žiūrovais – to, ką akimirksniu iškreipdavo ir išdidindavo per 1000 žiūrovų talpinanti Profsąjungų rūmų salė. Neturėjęs savo nuolatinės scenos, teatras daugelį spektaklių buvo priverstas rodyti kituose Lietuvos miestuose. Pavyzdžiui, „dokumentinis“, maištingas, persmelktas kančios dėl bejėgystės ką nors pakeisti „Atsigręžk rūstybėje“ pirmą kartą sostinėje, Akademinio dramos teatro scenoje, buvo parodytas tik po 70 gastrolinių spektaklių. Tad „teatrinėje laboratorijoje“ buvo ne tik repetuojama, bet ir vaidinama; čia savo debiutinį Shelaghos Delaney „Medaus skonį“ (1977) pristatė ir Eimuntas Nekrošius.

Prie tokių, kurie šiuo laiku visa savo dvasia priešinosi niveliavimui ir kuriuose aktoriai, kad ir akylai stebimi cenzorių, krėtė pokštus ir improvizavo, priskirtini V. Čibiro statyti Jevgenijaus Švarco „Drakonas“ (1968) ir Ž. B. Moljero (J. B. Molière) „Skapeno klastos“ (1969; atnaujintas 1982 m. ir vaidintas iki 1989 m., iki pat R. Butkevičiaus, sukūrusio neužmirštamą Skapeną, mirties). Tačiau net ir „nekaltos“ improvizacijos pro „atidžias“ ausis neprasprūsdavo: Skapeną vaidinęs aktorius Vilhelmas Vaičekauskas, viename 1970 m. spektaklių pajuokavęs apie lietuvių užgrobtą lėktuvą, buvo atleistas iš teatro be teisės į jį sugrįžti (tuomet jo vaidmenis perėmė R. Butkevičius).

Akivaizdžiai nuo kitų skyrėsi Jaunimo teatro vaikiški spektakliai: muzikalus, ritmiškas ir spalvingas A. Ragauskaitės „Aš vejuos vasarą“ (1968) pagal poetės Violetos Palčinskaitės kūrinį, vaikų įsimylėta V. Čibiro „Pepė Ilgakojinė“ (1971) su neužmirštama N. Gelžinytės Pepe. Reikšmingas teatrui buvo ir vienas pirmųjų poezijos spektaklių „Gintaro paukštė“ (1966) pagal Eduardo Mieželaičio knygą „Duona ir žodis“, aktoriams skaitant jo minimų Maironio, Vienažindžio, Daukanto ir kt. tekstus.

1972 m. čia pirmą kartą buvo suvaidinta tuomet aštuoniolikmečio dramaturgo Rolando Rastausko pjesė „Lenktynių aitvaras“ (rež. G. Žilys) – eksperimentinis teatro darbas, skirtas bendraamžiams žiūrovams ir kvietęs pažinti jų tvinksinčią, pulsuojančią, maištingą energiją. Muziką spektakliui kūrė Valstybinės konservatorijos ketvirtakursis Mindaugas Urbaitis, sąlygišką, tarsi nukeliančią žiūrovus į „jaunimo pogrindį“ scenografiją, – tapytojas Vincas Kisarauskas.

Antrasis teatro gyvavimo laikotarpis susijęs su D. Tamulevičiūtės vardu. Jau ankstyvieji D. Tamulevičiūtės spektakliai – Tatjanos Jan „Mergaitė ir pavasaris“ (1970), Agnieškos Osieckos (Agnieszka Osiecka) „Trešnių skonis“ (1971), Enno Vetemaa „Vakarienė penkiems“ (1972) rodė teatre atsiradus jauną ir kūrybingą režisierę. 1975 m. jai tapus vyriausiąja režisiere ir 1976 m. atvedus į teatrą savo auklėtinius, kurie pirmą kartą Valstybinės konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros istorijoje diplominius spektaklius rodė viešai, miesto publikai, teatras pradėjo antrą savo „jaunystės“ etapą. Šiuo laiku prie kažkaip netikėtai greit vyresniaisiais tapusių meistrų – Antano Šurnos ir Eugenijos Pleškytės, Rolando Butkevičiaus ir Elvyros Žebertavičiūtės, Gedimino Girdvainio ir Nijolės Gelžinytės, Rimgaudo Karvelio ir Janinos Matekonytės, Sauliaus Sipaičio, Vandos Marčinskaitės, Vytauto Taukinaičio, Vlado Bagdono, Algirdo Grašio, Ferdinando Jakšio, Juozo Jaruševičiaus ir kitų, kurių retas buvo įžengęs į ketvirtą dešimtį (ką jau kalbėti apie 40-mečius!), – atsirado kitokiu oru kvėpuojantys ir kitais ritmais gyvenantys dvidešimtmečiai. Gimė pirmas Lietuvoje D. Tamulevičiūtės režisuotas miuziklas – Sauliaus Šaltenio, Leonido Jacinevičiaus ir Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“ (1976, scenografas Linas Katinas). Apie miuziklą „Vest Saido istorija“, kurio tekstą specialiai išvertė poetas Algimantas Baltakis, teatras svajojo dar 1966 m., muzikinės dalies vedėjas kompozitorius Feliksas Bajoras ir koncertmeisteris Povilas Keblikas buvo pradėję repetuoti solines partijas, tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas. Jį realizavo jaunoji trupės dalis – D. Tamulevičiūtės mokinių „dešimtukas“. Prie kūrybinės teatro grupės prisijungė būsimas teatro dramaturgas, tuomet trisdešimtmetis Saulius Šaltenis, bemaž dešimtmetį kartu su D. Tamulevičiūte kūręs trapų, pažeidžiamą šio laiko ir šio teatro jaunuolio pasaulį.

Jaunųjų dešimtukas – Dalia Storyk, Dalia Overaitė, Remigijus Vilkaitis, Arūnas Storpirštis, Irena Kriauzaitė, Kristina Kazlauskaitė, Algirdas Latėnas, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius ir jų diplominiai spektakliai – „Nuogi karaliai“, „Bebenčiukas“, „Televizijos trukdymai“ (rež. Irena Bučienė), netrukus repertuarą papildę „Ugnies medžioklė su varovais“, S. Šaltenio romano „Riešutų duona“ inscenizacija „Škac, mirties, visados škac“ (1976) – tapo skiriamuoju trupės ženklu, didino žiūrovų ir gerbėjų ratą. Ypač jaunų žiūrovų, aktorių bendraamžių, į kuriuos repertuarą kreipė D. Tamulevičiūtė ir kurie, jos manymu, turėjo būti tikroji šio teatro publika. Turbūt todėl Jaunimo teatre per šį laiką nebuvo parodyta nė viena kitose valstybinėse scenose populiari istorinė lietuviška drama (Justino Marcinkevičiaus „Daukantą“ D. Tamulevičiūtė pastatys tik 1985 m.); į lietuviškumo temą čia buvo žvelgiama per bręstančio jaunuolio prizmę – tyrą ir poetišką jo dvasią, sielos muzikalumą, kasdienį pasiaukojimą, nešablonišką mastymą ir pasaulio ar gyvenimo su jo neteisybėmis pažinimą. Išties gali atrodyti, kad Jaunimo teatras, kuriame buvo rūpinamasi tik „kūrybiniais reikalais“, nusisuko nuo gerokai šiurkštesnės tikrovės, nebandė analizuoti ir aktualizuoti dramatiškų, ne kuriančių, o priešingai, laužančių žmogų aplinkybių. Tačiau D. Tamulevičiūtei pirmiausia reikėjo subrandinti jauną žmogų, jame sukurti tuos tvirtus etinius ir moralinius pamatus, be kurių atsilaikyti prieš tikrovę atrodė neįmanoma. Tad jos statyti „Škac, mirties, visados škac“, S. Šaltenio „Jasonas“ (1978), Antono Čechovo „Žuvėdra“ (1979), kuriuose susitiko abiejų kartų aktoriai, ir buvo tos savikūros pamokos, kurių jauniems aktoriams prireikė dirbant jau E. Nekrošiaus spektakliuose.

Apie D. Tamulevičiūtės režisūrą, pedagoginį talentą, aktoriaus ugdymo ir vaidybos metodus parašyta nemažai – ji iš tikrųjų suformavo atskirą lietuviškos aktorystės mokyklą, savaip sujungė tai, ką gero galėjo duoti aktoriui psichologinė tradicija, ir tai, kokius neišsemiamus kūrybiškumo, pačios aktoriaus individualybės klodus galėjo atverti teatrališkumas, sceninis žaidimas, improvizacija. A. Ragauskaitės ir V. Čibiro darbo periodas kreipė teatrą ir vaidybą minties, konceptualumo, apibendrinimų ir ekspresyvios, kontrastingos raiškos link – abiem atrodė svarbu ištrūkti iš „mirštančio“ realizmo, apsimestinio psichologiškumo. D. Tamulevičiūtės spektakliuose į teatrą grįžo jo teatriška, vaidybinė, improvizacinė prigimtis, leidusi atsiverti naujoms aktoriaus talento, individualybės ar asmenybės pusėms. Galima pasakyti ir kitaip: 7-ojo dešimtmečio Jaunimo teatro herojų inteligentą, intelektualą, atstovavusį moderniai XX a. „pasaulio kultūrai“, keitė 8-ojo dešimtmečio jaunuolis, atstovaujantis demokratinei ir „pogrindinei“ kultūrai, tačiau neišsižadėjęs ir savo lietuviškų, kaimiškų šaknų. Palyginti su vyresniais kolegomis, jis iš tikrųjų atrodė pernelyg naivus, skaistus, bet čia ir slypėjo jo, kaip „moralinio“ savo kartos orientyro, paslaptis. D. Tamulevičiūtė, kurdama tokio herojaus „tipą“, buvo nuosekli – juo tapo šviesiaplaukis Algirdas Latėnas, suvaidinęs Andrių Šatą, Jasoną, Treplevą.

Paminėtini ir šiuo laiku Jaunimo teatre dirbęs Gytis Padegimas, kuriam, statant Vladimiro Tendriakovo „Naktį po išleistuvių“ (1976), tebuvo 26-eri; tarp jo kurtų – Žano Kokto (Jean Cocteau) „Žmogaus balsas“ (1977), V. Palčinskaitės „Andrius“ (1978), Žemaitės „Trys mylimos“ (1979). Taip pat Natalija Ogaj ir jos statyti „Pelenė“, Lope de Vega „Šokių mokytojas“ (1977); tuomet režisierei tebuvo vos per trisdešimt. Tas „vos per“ čia irgi svarbus – turint galvoje, kad dauguma aktorių ir režisierių priklausė beveik tai pačiai amžiaus kategorijai, galima manyti, kad ši „jaunumo“ privilegija atspindėjo teatro politiką. Teatras visuomet buvo atviras tiems, kurie „nepaseno“, „neužsisėdėjo“ tarp antrųjų ar trečiųjų režisierių kituose kolektyvuose. Teatro vyriausiuoju dailininku 1978 m. pradėjęs dirbti Adomas Jacovskis turėjo „jau“ trisdešimt. Vos mažiau – su teatru pradėjęs bendradarbiauti kompozitorius Algirdas Martinaitis („Trys mylimos“).

Tokių privilegijų – vadovauti valstybiniam teatrui trisdešimties – po 1990-ųjų neturėjo nė vienas režisierius ar teatro menininkas. Geriausiu atveju – tik atsiskyręs nuo savo „didžiojo brolio“, įkūręs nepriklausomą grupę. Ir A. Latėnas Jaunimo teatro vadovu tapo įžengęs į penktą dešimtį… Jaunystė nebūna amžina, o teatre suaugama gerokai greičiau nei realiame gyvenime. Tai irgi nutiko garsiajam „dešimtukui“, tiesa, ne iš karto, o 10-ajame dešimtmetyje, kai ėmė strigti iš pažiūros darniai veikęs teatro mechanizmas, ir žmonės pasijautė nei vienas kitam, nei žiūrovams nebereikalingi.

1980–1986 m. – tikrieji Jaunimo teatro pakilimo ir net brandos metai. Šiuo laiku vienas po kito pasirodė Eimunto Nekrošiaus spektakliai: Georgijaus Kanovičiaus ir S. Šaltenio „Katė už durų“ (1980), Valentinos Jelisejevos „Kvadratas“ (1980), Vadimo Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani…“ (1981), Sigito Gedos ir Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982), Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1983), Antono Čechovo „Dėdė Vania“ (1986). Savo debiutinį – diplominį – spektaklį „Medaus skonis“ E. Nekrošius pristatė būdamas 25-erių; „Kvadratą“, apvertusį aukštyn kojom Jaunimo teatro istoriją, – būdamas 28-erių. Kai tarp scenografo Adomo Jacovskio kalėjimo / lagerio dekoracijų, skambant Fausto Latėno (tuomet 24-erių) muzikai ir garsams, pasirodydavo Remigijaus Vilkaičio Prižiūrėtojas, Kosto Smorigino Kalinys ir Dalios Overaitės Moteris, suprasdavai, kad jaunatviški žaidimai baigėsi. Palyginti su kitais spektakliais, šis naujas pasaulis atrodė pernelyg rūstus, rupus, kad jį būtų galima „užkalbėti“ įprasta teatrališka kalba. E. Nekrošiaus spektakliuose atsirado tragiškų intonacijų; į vaidybą ir vaidmenis ėmė smelktis nesumeluotas dramatizmas. Tiesa, teatrui paskelbus apie Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ repeticijas, vyresni kritikai abejojo, ar jauniems aktoriams pavyks „deramai“ suvaidinti čechoviškus veikėjus. Tačiau spektaklis išsklaidė bet kokias abejones; dar daugiau – 9-ajame dešimtmetyje Jaunimo teatras ir E. Nekrošiaus darbai atsidūrė ne tik lietuvių ar kaimyninių šalių žiūrovų, kritikų, bet ir užsienio teatrinės bendruomenės dėmesio centre. Nors ir anksčiau būta sėkmingų trupės išvykų į Maskvą bei tuometį Leningradą, kitas Sovietų Sąjungos respublikas, 1984 m. teatras su „Pirosmani, Pirosmani…“ pirmą kartą atstovavo Lietuvai garsiajame „BITEF“ festivalyje Belgrade, 1988 m. „Pirosmani, Pirosmani…“ ir „Dėdė Vania“ leidosi į gastroles JAV, paskui – vėl į „BITEF“, į Suomiją, Italiją ir tolimiausius pasaulio kampelius. 1988–1991 m. – pasaulinių E. Nekrošiaus spektaklių gastrolių ir dalyvavimo svarbiausiuose tarptautiniuose festivaliuose laikas, tačiau…

Šiandien galima būtų be gailesčio išbraukti iš Jaunimo teatro istorijos 1988–1993 metus: 1988 m. iš vyriausiosios režisierės pareigų ir iš teatro pasitraukė D. Tamulevičiūtė; 1993 m. jį paliko E. Nekrošius – režisierius, ant kurio pečių laikėsi ir repertuaras, ir teatro šlovė. Sakytum, teatras subyrėjo pačioje savo sėkmės pradžioje, vos kvėptelėjęs laisvės ir besiveriančio pasaulio oro. Su rūsčia tikrove ne tik scenoje, bet ir realiame gyvenime susidūrė tie, kuriems tuoj turėjo stuktelėti po keturiasdešimt – tokia buvo šlovės kaina, kurią sumokėjo sėkmingasis „dešimtukas“. Nepaisant to, kad kai kurie Jaunimo teatro aktoriai (A. Latėnas, K. Smoriginas, V. Petkevičius, D. Storyk, V. Bagdonas) vaidino vėlesniuose E. Nekrošiaus spektakliuose, pastarieji niekada nebepriklausė šiai scenai.

Apie E. Nekrošiaus režisūrą, jo kitokią sceninę estetiką, naujoves, svarbiausia – autorinės režisūros įtvirtinimą Lietuvos teatre rašyta nemažai. Ypač daug – apie Jaunimo teatro periodą, kur, visokeriopai palaikant D. Tamulevičiūtei, skleidėsi šio režisieriaus, taip pat režisūros ir vaidybos, arba režisieriaus ir aktorių bendros kūrybos, fenomenas, palikęs neišdildomą pėdsaką Jaunimo teatro istorijoje. Jaunas, aktyviai dirbantis menininkas tapo legenda, tad, nors režisierius iš teatro pasitraukė, teatras šia legenda gyveno dar ilgai.

Vis dėlto yra ir kita, objektyvesnė, kardinalaus posūkio Jaunimo teatro raidoje pusė. Revoliucinės permainos šalyje, kurios turėjo išlaisvinti, išskleisti iki šiol varžytą meninį ir kūrybinį potencialą, jį sugniuždė. Nors atsisveikinimo su „geto“ teatru džiaugsmas iš tikrųjų buvo beribis, gyventi ir kurti laisvėje reikėjo mokytis iš naujo. Visi Lietuvos teatrai patyrė tą euforijos ir tuštumos jausmą. Išgelbėti nuo jo galėjo tik darbas. Jaunimo teatras 1990 m. lapkričio 21 d. užsidarė paslaptingam 100 dienų moratoriumui, per kurį turėjo būti pastatyti 7 nauji spektakliai – pirmam Lietuvoje „vadybiniam“ projektui vadovavo prie teatro vairo stojusi teatrologė Rūta Vanagaitė ir „žmogumi, kuris uždarė teatrą“ vadintas amerikietis Bernardas Sahlinsas. Paskutinis E. Nekrošiaus spektaklis, paženklintas „moratoriumo“, – dabar irgi savaip legendinė Nikolajaus Gogolio „Nosis“ (1991).

Turbūt D. Tamulevičiūtės nematoma dvasia saugojo teatrą 10-uoju dešimtmečiu ir net vėliau, kai ji čia dar lankydavosi ir bendradarbiavo, net ryžosi vienam paskutinių savo spektaklių – Edvardo Albio (Edwardo Albee) „Ožka, arba Kas ta Silvija?“ (2005), kuriame vaidino Dalia Storyk, Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius ir tuomet jaunutis Algirdo Latėno bei D. Tamulevičiūtės mokinys – Sergejus Ivanovas. Teatras miršta be ryšio su žiūrovais, aktoriai – be spektaklių; 10-ajame dešimtmetyje trupei grėsė išsivaikščiojimas, išsibarstymas. Kaip tik tuomet režisūros ėmėsi „dešimtuko“ aktoriai – A. Latėnas ir K. Smoriginas. Jau 1987 m. A. Latėno su scenografe Jūrate Paulėkaite ir kompozitorium F. Latėnu statytas S. Šaltenio „Duokiškis“ savaip pratęsė, net privertė naujai išgirsti tą etinį ir emocinį skambesį, kokiu išsiskyrė mokytojos spektakliai; 1991 m. pasirodė jo statyta A. Čechovo „Žuvėdra“, tais pačiais metais – Tenesio Viljamsio „Stiklinis žvėrynas“ ir „Gyvenimo geismas“, 1992 m. – S. Delaney „Medaus skonis“, statyti su prie teatro tuo metu besiglaudusia „Šiaurės Atėnų“ grupe, į kurią susibūrė D. Tamulevičiūtės auklėtiniai (1987–1991 m. laida). Pačiais sudėtingiausiais trupei metais pasirodydavo K. Smorigino spektakliai – Aleno Eikborno (Alan Ayckbourn) „Normanų pergalės“ (I ir II dalys, 1994, 1999), Liudviko Jakimavičiaus ir Juozo Pociaus „Signataras“ (1999). Paradoksalu, tačiau tiek 10-ajame dešimtmetyje, tiek 2000-ųjų pabaigoje sėkmingiausius Jaunimo teatro spektaklius pastatė Jonas Vaitkus. Tai Henriko Ibseno „Lėlių namai“ (1995), kur atsivėrė naujos D. Overaitės, Sauliaus Bareikio, D. Storyk, V. Petkevičiaus, K. Smorigino ir kt. vaidybos briaunos, taip pat su jaunais aktoriais kurtas Augusto Strindbergo „Tėvas“ (1997), kur svarbiausias vaidmuo buvo patikėtas buvusiam „Šiaurės Atėnų“ aktoriui Rolandui Kazlui. Ilgam į teatro repertuarą įėjo J. Vaitkaus statyti Martino Makdonaho (Martin McDonagh) „Pagalvinis“ (2006) su ryškiais S. Ivanovo ir V. Petkevičiaus vaidmenimis; Vitoldo Gombrovičiaus (Witold Gombrowizc) „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ (2007) su nepakartojamu Andriaus Bialobžeskio ir R. Kazlo duetu; Petro Vaičiūno „Patriotai“ (2008), kur ryškų grotesko sluoksnį kūrė R. Kazlas, Asta Baukutė, Aleksas Kazanavičius ir kt. Kaip dar vieną repertuaro sluoksnį galima įvardyti 10-uoju dešimtmečiu kviestų režisierių Povilo Gaidžio (Rudolfo Blaumanio (Rūdolfs Blaumanis) „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1993), brito Saimono Pauelo (Simon Powel) („Don Kichotas“, 1994), esto Pryto Pedajaso (Priit Pedajas) (Selmos Lagerlöf „Saga apie Gestą Berlingą“, 1996) spektaklius, rodytus Didžiojoje teatro salėje ir bandžiusius suburti skirtingų kartų aktorių kolektyvą. Tam tikrus teatro raidos etapus ženklino A. Latėno aktyvios klasikos ir šiuolaikinės dramos interpretacijos: V. Šekspyro „Ričardas III“ (2000), A. Čechovo „Dėdė Vania“ (2005) ir „Vyšnių sopdas“ (2014), „Ledi Makbet“ pagal V. Šekspyrą (2011), Žemaitės „Trys mylimos“ (2013), eksperimentinis Sigito Parulskio „Barboros Radvilaitės testamentas“ (2002), Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (2003).

Per dvidešimtmetį nuo 1990 m. daugeliui šiandien sėkmingai dirbančių režisierių Jaunimo teatras virto pirmąją kūrybos aikštele. Čia savo debiutinį spektaklį – Knuto Hamsuno „Badą“ (1989) pristatė Cezaris Graužinis; „Salėje 99“ buvo rodomi jo su vėliau į „Cezario grupę“ susibūrusiais aktoriais statyti Rolando Šimelpfenigo (Roland Schimmelpfennig) „Arabiška naktis“ (2003), Martino Krimpo (Martin Crimp-) „Pasikėsinimai į ją“ (2005). Pirmąjį žingsnį profesionalioje scenoje žengė Gintaras Varnas, kartu su dailininke Vega Vaičiūnaite ir kompozitorium Šarūnu Naku pastatę vaikišką „Karžygį karaliūną“ (1989). Baigę televizijos studijas, 1994 m. čia atėjo Ignas Jonynas ir Jokūbas Vilius Tūras; 1997–2002 m. su jaunais, kurį laiką prie „Vaidilos“ teatro dirbusiais 1991–1995 m. laidos (vad. D. Tamulevičiūtė, A. Latėnas ir Elvyra Piškinaitė-Latėnienė) aktoriais statė Gintaras Liutkevičius. „Pereinamuoju“ Jaunimo teatro laikotarpiu, kuris užtruko nuo 1993 net iki 2000 m., iš tikrųjų daug kas priklausė ne tiek nuo vyresnių kolegų, kiek nuo jaunosios teatro kartos, savo ieškojimais, eksperimentais pildžiusios vis naujus šio teatro istorijos puslapius. Neatsitiktinai po kamerinio, jautraus, savotiškai „nekrošiško“ Nikolajaus Gogolio „Apsiausto“ (1994) ilgesniam laikui teatre likusio I. Jonyno spektakliai viliojo tuomečius jaunuosius žiūrovus. Po Edmondo Rostando (Edmond Rostand) „Sirano“ (1996) pasirodę Bernardo Marie Kolteso (Bernard-Marie Koltès) „Naktis prieš pat miškus“ (1998), Alberto Ostermajerio (Albert Ostermaier) „The Making of B.-Movie“ (2001), Xaviero Durringero „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“ (2002), taip pat Albero Kamiu (Albert Camus) „Kaligula“ (2004), Leonido Andrejevo „Žmogaus gyvenimas“ (2006), Luiso del Valio (Luis del Val) „Raiši žirgai nešuoliuoja“ (2008) įvedė Jaunimo teatrą ir jo aktorius į „postmodernią epochą“. 2003 m. debiutavo Albertas Vidžiūnas; du spektaklius pastatė Paulius Eugene Budraitis. Drąsiai į Jaunimo teatro sceną su spektakliu „Virto ąžuolai“ pagal Juozo Baltušio kūrinius 2005 m. žengė dvidešimt šešerių Agnius Jankevičius, čia pastatęs Henriko Ibseno „Šmėklas“ (2006), T. Viljamso „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ (2011), Pavelo Demirskio (Pawel Demirski) „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“ (2013). Dar su kitokiu, atstovaujančiu aktualiai jaunimo kultūrai spektakliu – Čako Palahniuko (Chuck Palahniuk) „Kovos klubu“ (2012), būdamas dvidešimt šešerių, į valstybinę sceną žengė savo nepriklausomą „No Theatre“ judėjimą įkūręs, aktyviai su įvairiomis teatrinės ir vaizdo raiškos galimybėmis eksperimentuojantis Vidas Bareikis (naujausias šio režisieriaus darbas – muzikinis spektaklis „Geras žmogus iš Sezuano“ pagal Bertolto Brechto pjesę, 2015).

Tai, kad jauni režisieriai rado ir randa kelią į Jaunimo teatrą, galima laikyti ir jo vadovų nuopelnu. Kažkada A. Ragauskaitė priėmė į teatrą panašios „kraujo grupės“ V. Čibirą, šis – D. Tamulevičiūtę, ji – E. Nekrošių. Tapęs vadovu, A. Latėnas taip pat tęsė ir tęsia šią jaunų žmonių skatinimo ir palaikymo tradiciją, atverdamas teatro duris tiek aktorių, tiek režisierių iniciatyvoms. Nekeista ir tai, kad skirtingų kartų, net teatrinių „pažiūrų“ statytojai randa bendrą kalbą su skirtingų kartų Jaunimo teatro aktoriais – tiesiogiai ar netiesiogiai jie visi yra paženklinti išskirtinės ir nepaprastai svarbios visai lietuviško teatro kultūrai šio teatro istorijos. Istorijos, kurią rašė ne tik režisieriai, bet ir scenografai bei dailininkai: A. Jacovskis, Nadežda Gultiajeva, J. Paulėkaitė, Jonas Arčikauskas, Gintaras Makarevičius, Marta Vosyliūtė, Eglė Rakauskaitė, Sandra Straukaitė, Jolanta Rimkutė, Artūras Šimonis, Renata Valčik, Daiva Urbonavičiūtė, Giedrė Brazytė, Laura Luišaitytė, Paulė Bocullaitė, Liuka Songailaitė; kompozitoriai M. Urbaitis, F. Latėnas, A. Martinaitis, Gintaras Sodeika, Antanas Kučinskas, Bronius Kutavičius, Martynas Bialobžeskis, Vidas Bareikis.

Labai norėtųsi išvardyti visus, dabar esančius ir buvusius Jaunimo teatro aktorius. Tai būtų ilgas, ryškiausių atskirų dešimtmečių teatro, kino ir televizijos žvaigždžių sąrašas, net jei pati „žvaigždės“ samprata, dar teatrui vadovaujant D. Tamulevičiūtei, skambėjo greičiau kaip priekaištas nei pagyrimas. Taip pat tai būtų sąrašas puikių, talentingų artistų, gebančių dirbti su įvairiausias režisieriais, dirbti ansamblyje ir įvairiausių žanrų spektakliuose. Galima net sakyti, kad ir pastarojo dešimtmečio teatro repertuaras, kuriam dar neseniai buvo galima priekaištauti dėl eklektiškumo, aiškios meninės krypties stokos ar atsitiktinių pastatymų, nulemtas ir teatro patirties, ir kitokio laiko bei tikrovės diktuojamų aplinkybių. Teatro darbas, kaip ir kūrybos procesas, negali priklausyti nuo vieno žmogaus ar vienos krypties, kad ir kokia vertinga ji būtų. Tačiau, kad ir kaip to norėtų, teatras niekada neįstengs apglėbti visos meninių tendencijų ar formų įvairovės. Šiandieniam Jaunimo teatrui ši dilema kaip niekad aktuali.

Dabartiniam žiūrovui Jaunimo teatras neatsiejamas nuo pastato sostinės senamiestyje, Arklių gatvėje. Savo erdvės teatras laukė beveik dešimtmetį – žadėti baigti 1977 m., pastato rekonstrukcijos darbai užsitęsė iki 1982 m. Anuometinio projekto autoriai fojė įkomponavo specialiai dailininko Romo Dalinkevičiaus kurtą freską simboliniu pavadinimu „Teatro gimimas“. Be Didžiosios, talpinančios 415 žiūrovų, su laiku atsidarė jauki kamerinė 100 vietų „Salė 99“, kurioje nuolat vykdavo pjesių skaitymai, susitikimai, spektakliai. „Salės 99“ atnaujinimas po 2000 m. sutapo su dar vienos kartos aktorių atėjimu į teatrą – mažoji erdvė virto debiutų zona, kur dirbo režisieriai D. Tamulevičiūtė, Ramunė Kudzmanaitė, G. Liutkevičius, A. Vidžiūnas ir kt. Čia ir šiandien rodomi spektakliai vaikams, jaunimui, pristatomi eksperimentiniai trupės aktorių darbai. 2008 m. teatras pradėjo naujus rekonstrukcijos darbus; dabar žiūrovus pasitinka atnaujintos fojė erdvės ir minėtoji freska, kavinė, kurią visad puošdavo svarbiausių teatro gyvenimo įvykių nuotraukos, patogi salė. Apie tai, kad XVIII a. šis pastatas priklausė Oginskių šeimai, liudija 2014 m. paradinių durų frontoną papuošęs Konstantino Navasaičio sukurtas Oginskių herbas. Teatras pradeda kitą savo amžiaus tarpsnį ir, reikia tikėtis, jis bus ne mažiau intensyvus ir kūrybingas, o svarbiausia – atviras ir reikalingas tiems savo laiko kūrėjams bei žiūrovams, į kuriuos nurodo visą ligšiolinį jo gyvavimo laiką įprasminęs „Jaunimo teatro“ vardas.

Parengė Rasa Vasinauskaitė