Jaunimo teatras pradeda 60-ąjį sezoną. Gimęs iš jaunų žmonių kūrybinio entuziazmo, teatras niekada nesivaikė madų ir nesitaikė prie konjunktūrų. Išgyveno įvairius laikotarpius, potvynius ir atoslūgius. Bet visad siekė kūrybinio skersvėjo, kuris atvertų žmogų. Ir parodytų jį visokį. Netelpantį į rėmus. Žaidžiantį ir mąslų, ieškantį ir klystantį. Su savo pozicija ir jausmais. Teatre žmogų atskleidžia aktorius. Niekas nepakeis gyvo, betarpiško aktoriaus buvimo scenoje. Bet teatriniam stebuklui reikalinga režisieriaus idėja. Ji įkvepia aktorių peržengti savo galimybių ribas. Jaunimo teatro istorijoje tokių stebuklų buvo ne vienas…
Aktorius privalo atsinešti ką įgijęs, kad galėtų dalintis su kitais. Visos kalbos apie mūsų profesijos techniką yra nieko vertos, jei mes, ja naudodamiesi, neturime ką pasakyti apie žmogų. Tai pati giliausia ir svarbiausia mūsų profesijos prasmė, dėl kurios verta gyvenimą nugyventi teatre, – teigė Jaunimo teatro įkūrėja režisierė Aurelija Ragauskaitė, kurios 100 metų jubiliejus simboliškai sutampa su teatro 60-mečiu. Jaunimo teatro pirmtakės žodžiai gyvybingi ir šiandien.
Visa, kas žmogiška – toks Jaunimo teatro jubiliejinio sezono motto. Jis susieja dabartį su praeitimi. Ir yra aktualus politinio korektiškumo, neretai iškeliamo virš visa, kas žmogiška, laikais. Tik nesivaikantis trumpalaikių madų, turintis savo poziciją ir ką pasakyti apie žmogų teatras gali jausti žemę po kojom ir būti šiuolaikiškas. Bei turėti ambicingų tikslų. Kaip yra sakęs Jaunimo teatrą išgarsinęs režisierius Eimuntas Nekrošius, – gražu, kai žmogaus galva virš debesų, o kojos ant žolės… Išties gražu, bet šitaip egzistuoti nelengva. Iš pradžių reikia patikėti, kad įmanoma.
Lygiai prieš 100 metų pasaulį išvydo vienas svarbiausių XX amžiaus literatūros kūrinių, Thomo Manno romanas „Užburtas kalnas“. Pavadinęs „Užburtą kalną“ savo gyvenimo darbu, esančiu arčiausiai jo paties asmenybės, Mannas teigė, kad šis romanas labiausiai įkūnija leitmotyvą, magišką formulę, kuri susieja praeitį su ateitimi, ateitį su praeitimi.
60-ąjį teatro sezoną pradėsime rugsėjį „Užburto kalno“ premjera. Pirmą kartą Lietuvos teatro sceną išvys vienas iš Thomo Manno didžiųjų kūrinių. Jį stato aštuoniasdešimtmetis lenkų režisierius Krystianas Lupa, vienas paskutiniųjų aktyviai dirbančių vyriausios kartos Europos teatro mohikanų. Anksčiau už lietuvių publiką „Užburto kalno“ premjerą rugpjūtį išvys Zalcburgo tarptautinio festivalio žiūrovai. Šis, vienas autoritetingiausių pasaulyje tarptautinų forumų, yra ir „Užburto kalno“ pastatymo partneris.
Naujausiuose savo spektakliuose Krystianas Lupa ieško panašios magiškos formulės, susiejančios praeitį su ateitimi, kokios ieškojo Mannas, o jo darbo credo artima Manno mintis, kūrybinį procesą prilyginanti kelionei, paklūstančiai paties kūrinio valiai ir tikslui. „Užburto kalno“ pastatymui režisierius subūrė nemažą aktorių ansamblį, kurio daugumą sudaro Jaunimo teatro trupės aktoriai.
Krystianui Lupai svarbu, kad spektaklyje būtų jaučiama, ką „Užburtas kalnas“ reiškė pačiam Thomui Mannui ir tam pasauliui, kuriame jis buvo sukurtas. Taip pat, kad jame atsispindėtų pačios spektaklio kūrimo aplinkybės. Režisierius remiasi Manno romane dažnai naudojamu įvardžiu „mes“, ir siekia visą aktorių ansamblį paversti kolektyviniu pasakotoju. Lupa skatina aktorius jausti alkį papasakoti kažką asmeniško iš savo gyvenimo ir patyrimo, nes šitaip „Užburto kalno“ personažai gali tapti mūsų laikų žmonėmis.
Režisūrinė „Užburto kalno“ idėja dalina spektaklį į du veiksmus. Pirmajame vaizduojamas pasaulis iki karo, o antrajame – paveiktas karo patirties. Per dviejų veiksmų dramaturginį kontrastą Lupa siekia parodyti fatališką kaitą nuo XIX amžiui būdingų manierų ir XX amžiaus pradžios optimistinio tikėjimo žmogaus protu bei naujais technologiniais atradimais iki visų iliuzijų kracho ir gilaus nerimo dėl pasaulio ateities…
60-ąjį Jaunimo teatro sezoną užbaigs lietuvių teatralams neblogai pažįstamo vengro Árpádo Schillingo spektaklio darbiniu pavadinimu „Kuo mes niekada nebūsim“ premjera. 2023-aisias su beveik visa Jaunimo teatro trupe interpretavęs J.M.Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“, šįkart Schillingas kurs spektaklį pagal originalų scenarijų. Bet jį taip pat inspiravo knyga, vieno įdomiausių šiuolaikinių rašytojų bulgaro Georgo Gospodinovo romanas „Laiko slėptuvė“, pernai apdovanotas prestižine Bookerio premija. „Laiko slėptuvėje“ originaliai vaizduojamas šiuolaikiniame pasaulyje įsivyravęs praeities, kaip dabarties pakaitalo, garbinimas. Nenoras gyventi katastrofiškoje dabartyje ir ateities baimė veda pavienius žmones ir ištisas tautas į iliuzorines „laiko slėptuves”.
Ką ir kaip mes prisimename ypatingai svarbu mūsų santykiuose su žmonėmis, nes tai įtakoja jų ateitį. Kai žmonių santykius ištinka krizė, ji dažniausiai kyla iš skirtingų požiūrių į praeitį, kurioje glūdi problemos priežastis. Kaip mes prisimename, ką norime ir ko nenorime prisiminti? Spektaklis darbiniu pavadinimu „Kuo mes niekada nebūsim“ bus kuriamas pagal originalų dramaturginį tekstą, paremtą šeimos skyrybų trauma, kylančia iš negalėjimo įvertinti savo praeities, – sako Árpádas Schillingas, savo pastatyme ketinantis toliau tęsti vaisingą kūrybinį bendradarbiavimą su Jaunimo teatro trupe.
Jaunimo teatras neįsivaizduojamas be jaunųjų kūrėjų. Pastaraisiais metais čia debiutavo arba pirmuosius spektaklius sukūrė ne vienas dabar jau žinomas naujosios kartos menininkas. Jų darbai suteikia teatrui naujos energijos ir gyvybės. Teatre reziduojantys jaunieji menininkai savo darbus pristato kūrybinėje platformoje „Black Box“. 60-ąjį sezoną repertuarą papildys pastaruoju metu teatre reziduojančių režisierių Justino Vinciūno ir Jono Kuprevičiaus premjeros „Pranašystė“ ir „Shopping and Fucking“.
Nobelio literatūros premijos laureato Peterio Handkes ankstyvoji pjesė „Pranašystė“ – vienas keisčiausių dramos kūrinių. Rašytojas ją sukūrė būdamas vos 22 metų. Pjesėje nėra teatrui būdingo veiksmo, siužeto, personažų. Keturi skaitovai skaito koncentruotas frazes, kurių pasikartojimai primena mantrą apie kintantį, bet pastovų pasaulį. J.Vinciūno spektaklio „vinis“ – keturi žinomi vyriausios kartos Jaunimo teatro aktoriai Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius, Gediminas Storpirštis ir Saulius Sipaitis. „Pranašystės“ unikalumas – tai šios ketveriukės džiazavimas, gimstantis iš to paties alkio papasakoti kažką asmeniško iš savo gyvenimo ir patyrimo.
Naujųjų laikų manifestu tapusi Marko Ravenhillo pjesė „Shopping and Fucking“ lietuviškoje scenoje pasirodė 1999-aisiais festivalio Naujosios dramos akcija ir režisieriaus Oskaro Koršunovo dėka. OKT spektaklis „Shopping and Fucking“ buvo pirmoji lietuvių teatro kaitos kregždė, purptelėjusi iš „naujojo brutalumo“ dramaturgijos. Išties savo debiutinėje pjesėje Ravenhillas siekė ne šokiruoti, bet parodyti pasikeitusią visuomenę ir atvirai paklausti, – ar vartotojiškame pasaulyje dar liko jausmų? To paties klausė ir O. Koršunovo spektaklis, teigiantis, kad tiesos scenoje negalima imituoti, ją galima tik sukurti, pasitelkus savo asmeninį emocinį požiūrį. Anuometiniame mūsų teatre tai tapo revoliucija. J.Kuprevičiaus „Shopping and Fucking“ – mūsų dienų jauniausios kartos savirefleksija. Jos atstovai galėtų būti ano spektaklio kūrėjų vaikai. Tai provokuoja klausimą, – kuo vaikų požiūris skiriasi nuo tėvų? Pirmojoje 60-ojo sezono premjeroje „Shopping and Fucking“ apsilankęs žiūrovas galės rasti atsakymus.
Jaunimo teatro repertuare dominuoja spektakliai pagal šiuolaikinę ir klasikinę literatūrą. Tai tiesiog gera literatūra, įkvepianti kūrėjus dalintis su žiūrovais mintimis apie žmogų čia ir dabar. Užduodant klausimus ir ieškant vertybinio požiūrio į supantį pasaulį. Pavadinome šią kryptį „Literatūra teatre gyva“. Naujajame sezone kviečiame žiūrovus ją atrasti.
Audronis Liuga