59-asis Jaunimo teatro sezonas
Kaip ir daugelis kūrėjų šiandien, susiduriame su iššūkiu – kaip kalbėti apie jau antrus metus Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą pasekmes žmogui ir apskritai humanitarinei sferai (kurias dar sunku išmatuoti)? Praėjusį sezoną pasirodę užsienio režisierių Sergejaus Loznicos ir Arpado Schillingo spektakliai „Erinijos“ ir „Barbarai“ buvo bandymas tai daryti platesnėje istorinėje perspektyvoje, išsakant teatro visuomeninę poziciją. Pirmoji naujojo – 59-ojo – Jaunimo teatro sezono premjera, Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Ūbas Czaras“, ją plėtos kitu meniniu registru.
XIX a. pabaigoje dvidešimtmetis prancūzų meninio avangardo chuliganas Alfredas Jarry sukūrė karingo idioto Ūbo portretą. Kaip niekas kitas, jis tapo XX a. savimylų diktatorių eros pranašu. Balaganinė nevykėlio Ūbo realybė yra išvirkštinė diktatorių sukeltų revoliucijų ir karų tikrovei, kurios pagrindiniai veikėjai siekė ne šiaip pakeisti pasaulį, bet įtvirtinti savo asmens kultą. Viskas baigdavosi panašiai, kaip „ūbiadoje“ aprašė Jarry, – dideliu fiasko. Tik su begale žmonių aukų. Šiandien sakome, kad istorija nieko neišmokė. Priešingai – jos falsifikavimas inspiruoja XXI amžiaus karus. Naujųjų laikų diktatoriai nuo savo pirmtakų skiriasi nebent tuo, kad faktų klastojimą ir melą pavertė pagrindine valstybine ideologija ir ja užglušino milijonų sąmonę.
Išvydęs didvyrišką Ukrainos pasipriešinimą Rusijos karinei mašinai, civilizuotas pasaulis suskubo teikti karinę ir humanitarinę pagalbą ukrainiečiams. Bet ne per didelę, kad tik šie įsismarkavę nepaguldytų rusų ant menčių. O entuziazmui dėl greitos Ukrainos karinių pajėgų kontrpuolimo pergalės slūgstant ir JAV bei Europoje stiprėjant oportunistinėms nuotaikoms, susiimta už galvų – kaip stabdyti įsisukusią karo spiralę? Gal palikti Rusijai dalį jos užgrobtų teritorijų mainais į Ukrainos saugumą…?
„Su Putinu galima susitvarkyti tik visiškai ignoruojant jo vadinamąjį įspūdžio valdymą, kai jis pučia žandus, vaizduoja esąs didis ir baisus, o Vakaruose daugelis lyderių, deja, padeda kurti didelio ir siaubingo Gudvino-Putino įvaizdį. Jis visiškai ne toks, jis papraščiausias mafiozas, kuris taip ir liko „šeškė“, nors atsidūrė pagrindinio „pachano“ pozicijoje“, – teigia Naujojo Džersio universiteto profesorius Sergejus Erofejevas. Kada pagaliau pasaulio galingieji ne tik perpras šitos „šeškės“ mentalitetą, bet ir įgaus pakankamai politinės valios su ja adekvačiai kovoti?
Jarry nupieštame Ūbo portrete išsiskiria jo pilvas – keverzota spiralė. Ji atspindi nevėkšlos Ūbo charakterį ir patį laiką – naiviai taikų, dar be XX a. kataklizmų. Šiandien ši spiralė galėtų tapti istorinio laiko ženklu, vedančiu žiūrinčiojo žvilgsnį kažkur į pragarmę, išnykstančią begalybėje. Tačiau jame turėtų likti žaismė, atvira juokui…
Kovų už Nepriklausomybę laikais nebuvo abejingų G. Varno kurtiems „Šėpos“ teatro vaidinimams. Juose pulsavo laiko nervas. Šiandien režisierius pasiryžęs atkurti „Šėpos“ teatrą, siekdamas kalbėti apie esamąjį laiką. Naujasis G. Varno spektaklis „Ūbas Czaras“ su paantrašte „XXI amžiaus Šėpa“, pasak paties režisieriaus, „turėtų būti juokingas, bet anaiptol ne linksmas“: „Du spektaklio stilistiniai „pamatai“: Ūbo pasaulis, kuriame gyvena, murkdosi, stumdosi, rėkia, loja ir dainuoja Ūbas-Putinas su savo gauja ir Šėpos teatras-spinta, kurioje tilps „Pasaulis“ – nuo Makrono, Orbano, Šolco iki Baideno ir Zelenskio lėlių. Vakarai, kurių merkantiliškas ir veidmainiškas santykis su naujuoju Rusijos caru leido jam išbujoti, pasijusti lygiam tarp lygių, pradėti karinius konfliktus.“ Jame „mes, laisvi žmonės, laisvasis pasaulis, didžiuojamės savo vertybėmis, jas ginsim, bet geriau, kad to neprireiktų…“
Kine įsitvirtinęs režisierius Ignas Jonynas prieš tris dešimtmečius debiutavo Jaunimo teatre ir iš pradžių sėkmingai kūrė teatrinę karjerą. Po ilgo laiko jis vėl čia režisuos. Naujam pastatymui Jonynas pasirinko šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Floriano Zelerio pjesę „Sūnus“. Tai – paskutinė Zelerį išgarsinusios draminės trilogijos dalis (kitos dvi – „Tėtis“ ir „Mama“). Šis dramaturgas, sekdamas Ibsenu, gilinasi į šeimos problemas, siedamas jas su šiuolaikinio žmogaus psichologinėmis traumomis. Jos dažnai slepiamos, nes neatitinka visuomenės suformuotų sėkmės standartų.
I. Jonyno manymu, „pjesės „Sūnus“ pagrindinis herojus yra ne paauglys Nikolia, aplink kurį sukasi visas pjesės siužetas, o jo tėvas Pjeras“. Nes būtent jis, po skyrybų su sūnaus motina pradėjęs kurti naują šeimą, patiria didžiausią gyvenimo iššūkį. Neigdamas mylimo sūnaus dvasinę ligą, tėvas tuo pat metu iš paskutiniųjų stengiasi jį gelbėti, kol galiausiai pats susipainioja savo gyvenime… Išsiskyrusių tėvų meilė sūnui, nepajėgiant jo suprasti, nulemia tragišką baigtį. Pasak Jonyno, „gyvenime mes, kaip ir pjesės herojus Pjeras, dažnai tvirtiname, kad „viskas bus gerai“, „viskas susitvarkys“. Kas susitvarkys? Mūsų genetinis kodas? Gyvenimas? Kasdienybė? Byrantys tarpusavio santykiai? Ateitis? Visi šie klausimai fatališkai pakimba virš pjesės herojų, ir būtent tada susiformuoja esminė jos tematinė ašis – kaip patys norėdami būti laimingi, nelaimingus darome savo artimuosius, o kartu– ir save. Kaip kasdienių santykių rutinoje gimsta fatalizmas, neišvengiamai paveikiantis visų mūsų gyvenimus. Kaip nematomai į mūsų vidų prasiskverbia nerimas, depresija, neviltis, nestabilumas…“
Jaunimo teatras tęsia jauniesiems menininkams įsitvirtinti profesionaliame teatre ir meniniams eksperimentams skirtą rezidencijų platformą BLACK BOX. Lapkritį naują premjerą pristatys jau ne pirmus metus teatre reziduojantis kompozitorius Arturas Bumšteinas. Rugsėjį reziduoti pradės du šįmet studijas LMTA baigę ir įsimintinai debiutavę režisieriai Justinas Vinciūnas ir Jonas Kuprevičius. Praėjusio sezono pabaigoje Jaunimo teatre išleista J. Vinciūno diplominio darbo „Dulkės“ premera jau spėjo paviešėti garsiajame Hamburgo Thalia teatre…
Paskutinįjį savo spektaklį režisierius Eimuntas Nekrošius sukūrė Varšuvos nacionaliniame teatre. Pastatymo pagal XX a. pokario lenkų dramaturgijos „perlą“, Witoldo Gombrowicziaus pjesę „Tuoktuvės“, premjera įvyko 2018-ųjų birželį. Tų pačių metų lapkritį Nekrošius išėjo Anapilin… Šių metų lapkritį Varšuvos nacionalinis teatras atveš į Jaunimo teatrą E Nekrošiaus „Tuoktuves“ ir čia, kur režisierius pradėjo savo kūrybinį kelią, surengs atsisveikinimą su šiuo jo darbu.
W. Gombrowicziaus „Tuoktuvės“ – keista, paslaptinga pjesė, kelianti daugiau klausimų nei pateikianti atsakymų. Per vienos šeimos likimą joje rezgamas savotiškas rebusas apie žmogaus tapatybę, jo pasirinkimo laisvę, susijusią su kitais žmonėmis. Taip pat gilinamasi į pamatinius sūnaus ir tėvo, motinos ryšius. „Tuoktuvėse“ nemažai aliuzijų į W. Shakespeare’o „Hamletą“, bet W. Gombrowiczius, žinoma, kitaip supranta tragizmą, įžvelgia jį kasdienybėje. Tai, kas iš pažiūros kasdieniška, tampa lemtinga pagrindiniam pjesės veikėjui – jaunajam Henrikui, kurio tuoktuvės virsta šermenimis… Paskutiniame darbe E. Nekrošius, regis, intuityviai reziumuoja savo kūrybai pamatinius bendražmogiškus klausimus ir daro tai lengvai, su ankstesniems režisieriaus spektakliams nebūdingu humoru. Vėlyvojoje kūryboje E. Nekrošius stengėsi nedėti taško. Palikti spektaklių finalą atvirą, viltingą. Nepaisant to, kad „Tuoktuvės“ – fatališka pjesė, E. Nekrošiaus spektaklis yra šviesus. Ir tokios šviesos šiandienai labai trūksta…
Teatro vadovas Audronis Liuga