Balandžio 30 d. Jaunimo teatre įvyko ketvirtasis „BlackBox“ teatro klubo susitikimas, kurio metu su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi ir režisieriumi Adomu Juška kalbėjomės apie režisieriaus bei dramaturgo vaidmenį teatre, aptarėme literatūros ir teatro santykį, apžvelgėme skirtingai jį atskleidžiančias teatrines praktikas.
Viena tokių praktikų – pjesės pastatymas. Paklaustas, kuo, jo nuomone, drama skiriasi nuo kitų literatūros žanrų dramaturgas M. Ivaškevičius akcentavo prozos ir dramos tekstų skaitymo bei klausymo skirtumus: „Kai rašai prozą, ji turi gerai skaitytis, kai rašai pjesę, ji turi gerai girdėtis. Pjesė turi išsiskleisti teatre – kol skaitome, ji dar neišsiskleidęs pumpuras, tik teatras ir gali iš jos tą žiedą padaryt. Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad romanų skaitymas įprastai yra tęstinis procesas: knyga guli šalia žmogaus lovos – jis paima, paskaito, po to vėl padeda. Žiūrovas visą pjesės tekstą teatre išgirsta per vieną vakarą. Todėl aš manau, kad teatrui rašomame tekste vietos nuoboduliui galima palikti kur kas mažiau, nei literatūroje.“ Antrasis pokalbio dalyvis, režisierius A. Juška, tuoj pat M. Ivaškevičiaus pasiteiravo, ar jam būna situacijų, kai pradėjęs rašyti vieno žanro kūrinį, tuoj pat supranta, jog rašo visiškai kitą. „Taip, taip buvo su mano pirma pjese, kurią bandžiau parašyti (dar nebūdamas dramaturgas, bet svajodamas juo būti). Parašiau kelis puslapius ir pasirodė labai nuobodu. Tada aš perrašiau tą pradžią į prozą ir tai buvo mano pirmas romanas,“- komentavo M. Ivaškevičius. Toliau vystydamas mintį apie nuobodulio pojūtį dramaturgas pastebėjo ir jauno autoriaus negebėjimą patikėti savo teksto išsiskleidimu scenoje, kreipiantį link tuo metu atrodančių saugesnių žanrų: „Aišku, tas nuobodulio įspūdis kyla tikriausiai ir iš to, kad kai esi pradedantis autorius, netiki, jog tekstas, kurį parašei, gali būti realizuotas teatre. Ir tas netikėjimas tave stabdo, tad proza tada pasirodo kaip saugesnė erdvė.“
Režisierius A. Juška, Jaunimo teatre pastatęs spektaklius „Šveikas“ (2018), „Fikcijos“ (2019), „Miego brolis“ (2020), „Don Kichotas“ (2021), „Guašas“ (2022), paprašytas pakomentuoti darbo su dramos kūrniais specifiką, reflektavo, kodėl pjesių statymas jam iki šiol nėra labai artima praktika: „Pirmi keturi mano darbai buvo pagal prozą, penktas buvo pagal… nieką, t. y. pagal baltą lapą, o šeštas buvo pagal pjesę. Tai nesu labai kompetetingas, kad atsakyčiau į klausimą, kaip dirbama su pjesėmis, – turiu vieno darbo patirtį… <…> Niekada nesu dirbęs su pjesės autoriumi – kiek girdėjau, tai yra gana sunku ir gal net baisu man būtų… Žinau, kad dažnai pirmiausia žiūrima, ar tekstas nekeičiamas. Gal dėl to aš iš dalies vengiau pjesių – man visada norėjosi laisvai elgtis su statoma medžiaga. Pjesėje dramaturgo jau yra labai daug kas padaryta: yra ritmas, struktūra. O kai statai romaną, tai juk jis yra visiškai tam nepritaikytas – kurdamas neturi jokių gairių, reikia pačiam atsirinkti tekstus. O kai pjesė parašyta, tai didžiulis darbas jau yra padarytas ir tampi priklausomas nuo tos vizijos. Čia, aišku, iš dalies klaidinga, bet man kažkodėl atrodo, kad, kai statau pjesę, tai ateinu į kito režisieriaus vietą: buvo režisierius, tada jį atleido ir staiga priėmė mane.“
M. Ivaškevičius, kalbėdamas apie A. Juškos minėtą režisieriaus ir dramaturgo, kaip vienas kitą kontroliuoti mėginančių jėgų, santykį, švelniai juokavo: „Aš manau, kad su mirusiais autoriais sunkiau susitarti, negu su gyvais. Nes kokį Brechtą statant tai ne tik kad negali išmesti žodžio iš teksto, bet net scenografija yra tau parašyta ir reikia jos laikytis. O gyvieji yra lankstesni, paperkami, pavyzdžiui… Aš visada manau, kad tai, ką aš rašau, yra detalių rinkinys, iš kurių režisierius po to atsirenka ir susidėlioja savo piešinį. Ir štai tos pjesės, kurios yra daugiausiai statytos (ir įvairiose šalyse statytos), – jose pasimato, kaip skirtingai režisieriai tą dėlionę sudėlioja. Tada vienuose pastatymuose ne taip išryškintos scenos kituose išsipildo visiškai kitaip ir tai tikrai įdomu kiekvienam autoriui. Taip kad nereikia bijoti autorių, Adomai…“
Pašnekovų teiravomės ir apie remarkų vaidmenį: klausėme, kada dramaturgo nurodymai jau virsta kišimusi į režisūrą, koks apskritai jų rašymo tikslas ir kaip skirtingai remarkas priima režisieriai. „Įdomus klausimas dė remarkų. Žinau, kad yra režisierių, kurie yra pasakę, kad nedirbs su tekstais, kuriuose yra remarkų. Yra autorių, kurie beveik jų ir nerašo: lieka tik „išeina/įeina“ ir panašiai. Pavyzdžiui, Šekspyras beveik nieko daugiau nenurodo. Pas Beketą labai dažnai kartojasi „pauzė“. Handke, pavyzdžiui, prieš tekstą parašo kaip nors taip: „Režisierius, norintis pastatyti šį tekstą, turi pažiūrėt šitą video, paklausyt šitos dainos ir tt.“ Labai atsiskleidžia ir autoriaus charakteris pagal tai, kiek remarkų tekste ir kokios jos yra,“- sakė A. Juška.
M. Ivaškevičius pastebi, kad didelio noro kontroliuoti būsimus režisierius šiuolaikinėje dramaturgijoje nebelieka: „Kažkuria prasme dramaturgas yra kompozitorius. Ir aišku, kai rašai, tu girdi tą ritmą ir įsivaizduoji, kad jeigu ko nors nepažymėsi, tai ritmas nebus išgirstas ir pats tekstas kažkiek nukentės. Tik štai, pavyzdžiui, kai skaitau Tenesio Viljamso pjeses, ir ten matau tokias remarkas kaip: „kairėje stovi sofa, pro langą matom tą ir tą, o toliau yra kitas kambarys, kur matosi dar viena lova, kušetė ir tt.“, tai atrodo, kad šiuolaikiniai dramaturgai jau gal ir nustojo šitaip rašyti.“ M. Ivaškevičius pripažįsta, kad dramaturgas, rašydamas pjesės tekstą, kažkiek prisiima ir režisieriaus poziciją: „Kai rašau pjesę, aš kažkiek esu režisierius. Nes kai rašai, visiškai neįsivaizduoji, kas bus tas žmogus, kuris realizuos tekstą scenoje, bandai kiek įmanoma aiškiau jam ir būsimiems aktoriams paaiškinti, kaip vizualiai viskas turi atrodyti. Nors režisieriai labai dažnai to nepriima ir padaro savaip… Graži ir įdomi ta režisieriaus ir dramaturgo kova – dabar jau matome, kad šiuolaikiniame teatre vis dažniau ir dažniau apsieinama be dramaturgo. Nors teatras nuo to prasidėjo, dabar jau atrodo, kad dramaturgas darosi labiausiai nebūtinas komponentas.“
Viso pokalbio metu tarp moderatorės paruoštų klausimų įsiterpdavo ir klausimų iš salės. Vienas jų – apie tarp dramaturgo ir režisieriaus kylančią noro kontroliuoti provokuojamą įtampą ir galių pusiausvyros padėtį šiuolaikiniame Lietuvos teatre. M. Ivaškevičius atsakė į šį klausimą primindamas skirtingus teatro modelius: „Aš manau, kad Lietuvoje, kaip ir daug kur Vakarų Europoje, galios centras yra labai stipriai pasislinkęs į režisieriaus pusę. Tai yra teatras, kur ateinama žiūrėti režisierių darbų, – aš pats užaugau su tokiu teatru ir aš jį visiškai priimu. Bet yra ir kitoks, pavyzdžiui, airiškas teatras, kur režisierius tėra aptarnaujantis tekstą. Ir ten jau nėra jokių kalbų apie teksto keitimą – dramaturgas ten yra visiškas dievas. Mums, pratusiems prie režisieriaus teatro, toks preciziškas ir tekstui atidus teatras gali pasirodyti net neįdomus, vienasluosknis, kita vertus, – su dideliu dėmesiu dramaturgijai toje kultūroje gimsta labai daug garsių dramaturgų. Kalbant bendrai, teatras yra reiškinys, kuris neišlieka. O jeigu išlieka, tai išlieka tik dramaturgijoj. Sakyčiau taip: dramaturgas turi galią amžinybėje, o režisierius turi galią realybėje.“
Kalbėdamas apie kontrolę, A. Juška svarstė ne tik apie dramaturgo ir režisieriaus kontrolės klausimus, bet ir apie kontrolę kūrybiniame darbe apskritai: „Kai ką nors kuri ir tau tai labai rūpi, turi žiauriai didelį norą kontroliuoti. Ir aš turėjau labai daug mokytis, kaip tos kontrolės mažinti, nes kai dirbi komandoje, per didelė kontrolė ne visada gerai. Ji kyla iš baimės, kad kas nors išeis blogai, – tada galvoji, kad jei kiekvieną milimetrą sužiūrėsi, tai užtikrinsi kokybę. Aš prisimenu, esu vienam aktoriui sakęs: čia po pusantros sekundės turi ateiti. Ne po sekundės, ne po dviejų, o po pusantros. Tai tikrai neįkvepia aktorių… Jei dirbi komandoje ir galvoji tik apie rezultatą, tada gali ir užsmaugti tuos žmones. Ir pats tada juk negauni jokio grįžtamojo ryšio ar įkvėpimo. Negauni ir idėjų, kurios iš tikrųjų gali būti geresnės už tavo.“
Aptarę dramos žanrą ir tekstų, pagal prigimtį skirtų teatrui, kūrybą, perėjome prie kitos dažnos praktikos – romanų adaptacijos teatrui ir nuo literatūros atsietų praktikų aptarimo. Keturis spektaklius pagal romanus pastačiusio režisieriaus A. Juškos paklausėme, kaip romanai virsta scenos kūriniais: „Yra du būdai: pirmas, kai iš esmės perrašai romaną į pjesę. Tada turi pjesę ir mes grįžtame prie pirmo klausimo: dirbi su pjese ir viską dėlioji. Antras būdas, kuris man artimas, yra toks: reikia paimti romaną, specialiai nedaryti inscenizacijos ir bandyti iš karto ieškoti santykio. Pavyzdžiui, mes pasiimame kokį nors romano skyrių, sugalvojame kažkokią idėjinę schemą ir iškart gyvai su aktoriais bandome scenoje sudėlioti tekstą. Taip dariau visus keturis savo darbus pagal prozą. Aišku, aš taip dariau, nes Nekrošius taip darė…“- atsakė A. Juška. Paklaustas apie darbą be literatūros, režisierius prisiminė „Guašo“ kūrybinį procesą: „Aš visą laiką romantizavau muziką, kaip meną. Maniau, kad čia yra esminis menas: ten nėra nieko žemiško – tai tiesiog grynas menas. Ir aš vis galvoje lyginau muziką su poezija, galvojau kaip teatrą prie šito priartinti. Visada viduj buvo klausimas: kodėl mes galim paklausyti dainą ir neklausti, apie ką čia buvo? Ir aš galvojau, o jeigu teatre padarytume ką nors tokio, kur negalėtum užduoti klausimo apie ką ? Tas klausimas gal ir būtų, bet tai tebūtų antraeilis klausimas – pirmiausia kiltų klausimas: kaip tai skamba? Tada aišku reikėjo kažkiek atsimokyti visko, ką buvau išmokęs, bandydamas suprasti, kas yra teatras, koks teatras turi būti. Šitai sumanęs, aš atvariau į repeticijas ir supratau, kad vis tiek norisi nuo kažko atsispirti. Tai atspirties taškas buvo du dalykai: žiūrėjom daug šokio spektaklių ir skaitėm savitus romanus mokyklos tematika. Po to, žinoma, nieko iš tų romanų neliko – bet man buvo labai svarbu patyrinėti, kaip mums svarbią temą mato originalūs literatūriniai balsai. Po to su aktoriais šnekėjomės, visi dalinosi savo patirtimis iš mokyklos. Pačiam spektakly teksto daug ir neliko: buvo Bruno Šulco tekstai ir aktorių prisiminimai, papasakoti užkoduotom vaikiškom slaptom kalbom.“
M. Ivaškevičiaus paklausėme, kaip jis žiūri į šiuolaikiniame teatre dažnėjančias nuo literatūros kūrinių (ir nuo pjesių, ir nuo romanų) atsiribojančias kūrybines praktikas ir kaip vertina prieš pat pokalbį žiūrėtą režisieriaus A. Juškos spektaklį „Guašas“. Atsakydamas, M. Ivaškevičius teigė praktikų (vien pobūdžio aspektu) iš anksto neskirstantis į labiau ir mažiau sėkmingas: „Aš žiūriu į visas praktikas vienodai, svarbiausia, kad rezultatas būtų geras. Jeigu nieko nėra scenoje, jeigu net nėra scenos ar net aktorių nėra scenoje, bet rezultatas įspūdingas, – tai yra puikus teatras. Estijoje aš esu ir teatro prodiuseris, turiu dvejų metų meno vadovo patirtį ir, nors esu dramaturgas, kai kviečiausi įvairius režisierius atvykti dirbti tame teatre, aš sąmoningai neleidau jiems rinktis jau egzistuojančios pjesės. Man tai pasirodė pernelyg lengvas kelias. Tad tekstai buvo arba specialiai rašomi dramaturgų, arba kuriami kaip adaptacijos – tokiu principu, kaip Adomas Juška pasakojo. Aš tikrai esu matęs daug nepavykusių kūrinių. Kaip esu matęs režisierių, kurie nutaria apsieiti be dramaturgo ir įsivaizduoja, jog yra dramaturgai, taip esu matęs ir dramaturgų režisuotų spektaklių, kai pastarieji įsivaizduoja, jog yra režisieriai. Bet visada yra išimčių: yra puikiai dramaturgų surežisuotų spektaklių ir yra puikių spektaklių be dramaturgo. Aš sakyčiau, kad „Guašas“ – vienas iš tų.“
Diskusiją moderavo Silvija Zujūtė