Režisierius Árpádas Schillingas kuria jau trečią spektaklį Jaunimo teatre – „Keliaujantys“, kurio premjera įvyks gegužės 30, 31 dienomis. Spektaklis, kuriuo bus minimas 60-asis Jaunimo teatro jubiliejus, unikalus aktorių gausa – jame vaidins beveik visi Jaunimo teatro trupės aktoriai. Sutelkti muzikos – vienijančios universalios kalbos – jie prabils į žiūrovą kaip vienas didelis choras, kurio metaforinės reikšmės nusidriekia per įvairius visuomenės ir žmonių sugyvenimo klodus, bei sieks priminti: mus vienija kur kas daugiau, nei skiria.
Unikalus ir pats spektaklio kūrimo procesas – teatro laboratorija, kur iš aktorių improvizacijų ir režisieriaus eksperimentų gimsta etiudai, iš jų visumos pamažu ryškėja spektaklio kontūrai. Režisierius pasakoja, kad būtent visuomenėje vykstantys procesai – nerimas dėl krizių, karo – paskatino jį kurti spektaklį, kuris teiktų vilties ir kartu atskleistų mūsų, kaip socialinių būtybių, gebėjimą koegzistuoti. Jis įsitikinęs, kad itin ryškiai šis gebėjimas atsiskleidžia teatro trupėje, kur meno kūrinys gimsta dėl gebėjimo susitelkti siekiant bendro tikslo. Režisierius kelia klausimą apie teatro trupių ateitį ir sieja jį su visos kultūros likimu.
Įsibėgėjus pirmajam spektaklio repeticijų etapui, apie spektaklio ištakas bei kūrimo procesą kalbamės su režisieriumi Árpádu Schillingu.
Sakykite, kokia šio spektaklio priešistorė – kaip gimė idėja sukurti šį spektaklį?
Viskas prasidėjo nuo mūsų pokalbio su teatro vadovu – daug diskutavome apie tai, kas šiuo metu svarbu. Nerimą kėlė bendra situacija visuomenėje, nulemta daugybės šiuo metu vykstančių krizių, karo, tvyrančios baimės. Visuomenė yra išsekusi. Svarstėme, koks šiuo laikotarpiu galėtų būti teatro vaidmuo. Aš daug keliauju, dirbu skirtinguose teatruose, pastaraisiais metais bandau sutelkti dėmesį į vietinę teatro, kuriame dirbu, trupę – jos galimybes, publikos būseną. Man labai svarbu, kas pačiam teatrui atrodo reikšminga ir aktualu.
Koks, Jūsų nuomone, teatro vaidmuo šiuo neramiu metu?
Pirmasis kilęs klausimas – kaip pasiūlyti auditorijai kažką, kas nebūtų visiška tragedija, apie kritimą laisvu greičiu. Nežinau, ar teisinga, jei žiūrovai išeis iš teatro pilni tragedijos ir blogų emocijų, – galbūt ne tai turėtume jiems suteikti. Ieškojome, ką galime pasiūlyti auditorijai, kas būtų – gal tai pernelyg skambus žodis – tam tikras vilties spindulys, palengvėjimas, nauja energija, kūrybiškumas, fantazija. Pradžioje buvo sunku įsivaizduoti – nežinojome, kuria kryptimi reikėtų ieškoti. Supratau, kad turiu sukurti kažką, kas teiktų vilties, bet nežinojau, kaip galėčiau tai padaryti. Tai buvo pradinis ieškojimų taškas – kaip suteikti žmonėms vilties, jėgų.
Viltis – labai sudėtinga sąvoka. Esame teatras, taigi nerengiame mokymų apie gyvenimą, neužsiimame terapija, nesame ligoninė, net ne švietimo įstaiga. Viltis – klaidus žodis mene. Nes viltis gali būti ir kažkas labai sukrečiančio. Ji neturi būti tiesioginė, veikiau tartum paslėpta. Tai – ne bažnyčia, negalime žmonėms sakyti: mylėkite savo artimą, mylėkite savo gyvenimą, ir viskas. Tai nebūtų menas. Šis sudėtingas ir klaidus žodis – viltis – buvo pirmasis, nuo kurio mes atsispyrėme, bet turėjome surasti savo prieigą prie jo.
Esate pelnęs ne vieną apdovanojimą už teatrinius eksperimentus su savo nepriklausomu teatru „Kretakor“ ir niekada nesate ilgiau nedirbęs repertuariniuose teatruose – kodėl Jums svarbus teatro trupių likimas?
Pastebiu, kad Europoje tai tampa vis opesniu – ekonominiu – klausimu. Nes karas yra svarbesnis. Kai per žinias girdite, kad visos Europos valstybės nori padidinti kariuomenei skiriamą biudžeto dalį – ateityje ji bus dukart didesnė – būkite visiškai tikri, kad pirmoji sritis, iš kurios šie pinigai bus paimti, – kultūra. Žinoma, turime apginti savo kultūrą, savo žemyną, bet tai turės pasekmių. Ir tai gali paliesti seną teatro trupių tradiciją, ypač Europoje, nes tai visiškai europietiška koncepcija. Europos šalyse yra teatro trupių, kurias remia valstybė. Kartais vienoje trupėje yra 20, 50 ar net 80 aktorių. Tai kultūrinis rojus, šiandien dar egzistuojantis Europoje. Esu įsitikinęs, kad jam iškilusi didžiulė grėsmė. Ne tik dėl karo, bet dėl visų ekonominių krizių. Politikų sprendimas dažniausiai toks: turime mažinti finansavimą kultūrai. Aš nesutinku su tuo, ir ne todėl, kad kultūra yra mano pragyvenimo šaltinis, bet ypač dėl to, kad neįvertiname, kokias pasekmes sukelia sumažintas finansavimas kultūros sričiai. Kas nutiktų mūsų visuomenei, jei galiausiai turėtume tik vieną didelę nacionalinę instituciją, bet panaikintume visas smulkesnes alternatyvas ir avangardo kūrybą?
Teatro trupių ateitį siejate su visos kultūros likimu?
Man tai – paskutinis laikotarpis to, ką mes visi suvokiame kaip Europos kultūrą. Galiu tik įsivaizduoti, kad po 20–30 metų įsivyraus visai kitos teatrinės struktūros, liks vis mažiau trupių, bus tik projektai ir daugybė laisvai samdomų kūrėjų. Galiausiai valstybės, savivaldybės ar verslo atstovai pradės sakyti: o, jūs turite labai gražius didelius pastatus, galėtume juos panaudoti kažkam kitam. Aš jaučiu šią grėsmę, ir man pati teatro trupė yra labai reikšmingas tradicinis ir gan mistinis tvarinys. Ypač Jaunimo teatre, kur trupės tradicija tęsiasi nuo labai senų laikų – minimas 60 metų jubiliejus. Tai labai svarbu ir didinga. Jei norime apginti šią tradiciją, trupių egzistavimą, turime priminti žmonėms, kas yra teatro trupė ir kodėl ji tokia vertinga. Man viskas susijungia į vieną tašką – viltį trupėje. Todėl ėmiausi įsivaizduoti, kaip galėčiau panaudoti bendrą trupės narių energiją ir sukurti kažką ypatingo iš jų pačių kūrybiškumo, suburti bendruomenę ir visiems kartu įžiebti viltį.
Kodėl įsibėgėjus spektaklio repeticijoms nuspręsta atsisakyti pradinio spektaklio pavadinimo „Paguoda“ ir pavadinti jį „Keliaujantys“?
Pradinė pavadinimo idėja „Paguoda“ išreiškė vilties ieškojimą šiame krizės ištiktame pasaulyje. Pradėjus dirbti su aktoriais, atsivėrė ir kita perspektyva. Šio spektaklio kūrimo metodas yra toks, kad aktoriai viską nuolat kuria drauge: kasdien žengia žingsnį į priekį, kasdien susiduria su nauja idėja, nauja užduotimi, nauja situacija. Kai paklausėme, kaip ši patirtis atrodo jiems patiems, jie atsakė: mes kelionėje, keliaujame. Iš to gimė naujasis pavadinimas – „Keliaujantys“. Šiuo spektakliu siekiu pabrėžti teatro trupės svarbą, o ji gyva tuomet, kai nuolat keliauja. Per skirtingus istorinius laikotarpius, įvairius stilius, įvairias temas, skirtingas auditorijas… Kiekvienas taip pat keliauja savo viduje, dvasiškai. Išgyvena nuolatinį atsinaujinimą. Keliavimas man reiškia būtinybę atgimti. Nepasiduoti. Turime nuolat judėti ir kisti, kad išliktume gyvi.
Ar šioje kelionėje žinoma galutinė stotelė?
Aktoriui kiekvieną dieną tenka visų pirma kovoti pačiam su savimi: ar galiu rasti atsakymą į klausimą, ar galiu kurti, ar tikrai negaliu pasiduoti, kaip galiu panaudoti kitų žmonių energiją? Juk kartais, kai jau esi linkęs pasiduoti, pakanka pamatyti džiugesį kitų žmonių akyse, kad įgautum jėgų tęsti. Nuolatinis bendravimas – žodžiais, kūno kalba, dvasinis bendravimas – tai nesiliaujantis judėjimas pirmyn. Ir būtent šis judėjimas yra viltis.
Viltis užkoduota pačioje kelionėje – kai vienas pasiduoda, kitas nepasiduoda. Kažkas turi idėją, ir ji suteikia kitiems jėgų judėti į priekį. Visą laiką yra išeitis, sprendimą galime rasti visi kartu, jis yra kiekviename iš mūsų. Galbūt kažkas turės vieną gerą sakinį, gestą, pasiūlymą – ir tai akimirksniu bus įgyvendinta. Aktoriai tai išgyvena kasdien. Galbūt šiandien nelengva diena, turiu dvejonių, tačiau privalau judėti į priekį dėl kitų, negaliu pasiduoti, nes tai būtų beveik išdavystė. Šis keliavimas yra nuolatinis judėjimas, nuolatinis judėjimas yra viltis, o viltis ir yra paguoda. Kol judame ir įkvepiame vienas kitą – niekada nepasiduosime.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Julija Petrošiūtė
Spektaklis „Keliaujantys“ simboliškai užbaigs Jaunimo teatro jubiliejinį – 60-ąjį – sezoną.
Premjera – gegužės 30, 31 d.