Jaunimo teatras gruodžio 31 d. senuosius metus palydės spektakliu pagal Ričardo Gavelio romaną „Jauno žmogaus memuarai“, kurį režisavo talentinga jauna režisierė Eglė Švedkauskaitė. Tai vienas ryškiausių šių metų Lietuvos teatro pastatymų, sulaukęs ne tik didelio žiūrovų susidomėjimo, tačiau ir daugelio teigiamų kritinių atsiliepimų bei recenzijų. Apie sudėtingą spektaklio gimimą, romano temų aktualumą, apie posovietinės visuomenės transformacijas ir nemarias praėjusio laikmečio šmėklas E. Švedkauskaitę kalbina Andrius Jevsejevas.
Romano inscenizaciją kūrėte su dramaturgu ir poetu Mindaugu Nastaravičium. Kokius sau kėlėte uždavinius ir su kokiais sunkumais susidūrėte, adaptuodami laiškų forma parašytą prozos kūrinį?
Iš pradžių buvome sumanę, kad Mindaugas inscenizaciją kurs vienas, o aš nesikišiu. Pirmasis jo reikalavimas buvo nekeisti Gavelio parašytų tekstų ir nieko neprikurti. Bet nieko neprirašius pasirodė labai sudėtinga sukurti tekstą scenai, nes tai yra prozos kūrinys, tai – pasakojimas, parašytas laiškų forma, paremtas žodžiais, monologais, o ne veiksmu. Kėlėme sau užduotį sukurti tokį sceninį pasakojimą, kurio esminiai dramaturginiai taškai būtų svarbiausi įvykiai, nutikę per romano pasakotojo Leono Cipario 27-erius metus trukusį gyvenimą. Pasakojimo laiškais formą iš pradžių ketinome išlaikyti, tačiau procese pasirodė, kad ne visi šie laiškai yra vienodo dramaturginio svorio, nes tai pomirtinis Cipario pasakojimas, jo laiškai iš anapus, kuriuose ankstyviausi prisiminimai atrodo migloti, aprašyti gan lakoniškai, o juose veikiantys personažai – labiau simboliški, primenantys gan abstrakčius įvaizdžius. Todėl ilgainiui atsisakėme principo remtis tik tuo, kas parašyta Gavelio.
Kurti spektaklį pradėjote dar prieš rusų įsiveržimą į Ukrainą, o premjera įvyko gegužės viduryje, skaičiuojant aukas Bučoje, Mariupolyje… Ar pasikeitusi tikrovė privertė keisti kūrybinį sumanymą, ar įnešė sumaišties į kūrybinį procesą?
Aišku, kad įnešė. Repeticijų laikotarpis buvo gan sunkus. Iškilo klausimas, kaip elgtis, kaip kurti toliau? Spektaklyje vaizduojamas vėlyvojo sovietmečio periodas, betarpiškai susijęs su valstybe, kuri dabar yra agresorė Ukrainoje. Viena vertus, norėjosi priešintis pasikeitusiai realybei, tarsi paneigti jos poveikį, bet iš kitos pusės, atrodė, kad reikia drąsiai sakyti ir rodyti, iš kur kyla toks žmonių bendravimo, mąstymo ir visuomenės valdymo būdas, kuris tebeklesti dabartinėje Rusijoje.
Spektaklio veikėjai – tai ir žmonės, ir įvaizdžiai tuo pat metu. Ir Tomo Kelerto, ir Cipario, ir Uošvio personažai atstovauja tam tikrą mikrokosmą, tam tikras vieno žmogaus asmenybės puses. Bet tuo pat metu jie ir tam tikrų visuomenės tipažų personifikacija. Ar kurdami ieškojote kokių nors jų atitikmenų šiandieninėje visuomenėje?
Uošvio, bevardžio personažo, personifikuojančio tam tikrą statusą, įvaizdį šiandien sutinku labai dažnai. Tokių žmonių apstu mūsų visuomenėje: ir tarp kultūros kūrėjų, ir net mano artimiausioje profesinėje aplinkoje – tarp teatro žmonių. Apskritai, ši figūra tebeklesti ten, kur yra aiški ir sunkiai pajudinama galios hierarchija.
Manai, kad tai universalus įvaizdis?
Gal tai labiau posovietiniams kraštams būdinga figūra, dažniau pasitaikanti tarp vyresnės kartos žmonių. Jau kurį laiką jaučiu, kad Lietuvoje, ar bent jau mūsų šalies meno pasaulyje, vyksta tam tikras kartų konfliktas. Naujoji kūrėjų ir šiaip žmonių, ateinančių dirbti į viešąją sferą, karta dažniau mąsto apie bendruomenes, apie bendradarbiavimą. Teatre tai – itin akivaizdu. O vyresnioji karta kalba apie didžiųjų genijų nykimą ir naikinimą, apie šliaužiančias vidutinybių revoliucijas ir panašius dalykus.
Spektaklyje yra scena, kurioje Kelertas kalbasi su Uošviu apie tai, jog iki šiol vyravusi sistema nenori paleisti to, ką turi, kad jos pateptieji iš paskutiniųjų bando kabintis, dažnai pasiduoda desperacijai, tampa agresyvūs ir juokingi vienu metu. Praranda ryšį su realybe ir dėl to ima elgtis agresyviai. Jaučiu, kad mūsų visuomenėje tos Uošvių figūros tarsi nyksta, bet nykdamos, išeidamos jos padaro daug emocinės žalos jauniems žmonėms.
Taip pat ir Cipario bei Kelerto figūros. Nors tai kraštutiniai charakterio tipai, bet bent jau teatro pasaulyje juos sutinku gan dažnai. Tarkime, Cipariu, prisitaikėliu ir saugumo ieškotoju, aš pati bijau kada nors tapti. Nors būti nuo visuomenės sąmoningai atsiskyrusiu Kelertu šiais, kaip ir bet kuriais kitais laikais, irgi neatrodo paprasta.
Kodėl spektaklio dėmesio centre atsiduria prisitaikėlis ir sistemos pakalikas Ciparis? Ar kurdami romano inscenizaciją nesvarstėte susitelkti į Kelerto personažą, kuris tam tikra prasme atrodo net dramatiškesnė figūra, nes eiti savo keliu nedarant kompromisų labai sunku visais laikais?
Ciparis ypatingas tuo, kad jam būdingas poreikis elgtis teisingai. Nors jis ir karjeristas, bet jis turi tam tikrą etikos ir moralės kodeksą. O aš gal net dažniau sutinku žmones, kurie nesijaudina dėl to, kaip jie elgiasi, kuriems nekyla moralinių frustracijų dėl savo elgesio ar jo pasekmių. Bet Ciparis yra dar ir naivuolis: jis tiki, kad žmonių veiksmai sutampa su jų žodžiais, kad žmogus yra toks, kaip jis atrodo išoriškai. Ir aš pati dažnai taip galvoju ir elgiuosi. Ir to naivumo, susijusio su noru elgtis pagal taisykles, nemažai yra ir manyje.
O Kelertas nėra pagrindinė šio romano figūra – jis ryškesnis kituose Gavelio romanuose. Pavyzdžiui, „Vilniaus džiaze“. O šio romano centre yra menkas žmogelis Leonas Ciparis. Man atrodo, kad svarbu papasakoti apie tą, kuris nė akimirką niekam neprimena herojaus, kuris dėl savo charakterio savybių, dėl savo pasaulėjautos jaučiasi tam tikra aplinkybių auka. Spektaklyje mes koncentruojamės į žmogų, kuris yra didžiausioje rizikoje pakliūti į sistemos ir ideologijos spąstus. Mums atrodė, kad svarbu apie tai kalbėti šiandien. Kelerto problematika visai kitokia. Jei jis taptų šio spektaklio pagrindiniu veikėjų, tuomet reikėtų kalbėti apie jo vienišumą, neprisitaikymo poziciją, kuri veda į atsiskyrimą nuo visuomenės ir tam tikrą kartėlį, kurį jis jaučia savo aplinkai. Būtų labai įdomu sukurti ir priešingą dabartiniams „Jauno žmogaus memuarams“ paveikslą. Tokį, kuris būtų matomas Kelerto akimis.
Tačiau šio spektaklio pasaulis matomas Cipario akimis ir pasakojamas Cipario lūpomis. Kaip manai, koks Ciparis atrodytų, jei apie jo pasaulį pasakotų Kelertas?
Labai įdomu, nes tai visų pirma yra Gavelio pasakojimas. O romano autorius tarytum tapatinasi su Kelerto figūra, kuri keliauja per kelias jo knygas. Literatūrologė Jūratė Čerškutė pasakojo, kad Gavelis, kurdamas personažus, darydavo išsamius užrašus apie juos, kuriuose priskirdavo jiems net gimimo dieną. Kelerto gimimo diena yra spalio 8-oji – ta pati kaip ir jo autoriaus R. Gavelio.
Mūsų spektaklyje taip pat yra gan akivaizdžių nuorodų į šį momentą. Gavelis, rašydamas Cipario memuarus, vis tiek mąsto labiau „kelertiškai“, žvelgia iš šalies. O Ciparis tik po mirties įgauna gebėjimą save ironizuoti ir įvertinti savo poelgius. Todėl spektaklis yra romano interpretacija, o ne iliustracija. Kad spektaklis veiktų, personažas turi čia ir dabar apmąstyti ir išgyventi platesnę jausmų amplitudę, jis negali būti atsiribojęs ir ironizuoti savo gyvenimo. Tai Kelertui paliekama privilegija likti šone, būti net šiek tiek teisuoliu, stoti į moralės pusę.
Tad, tam tikra prasme, interpretuodami šių dviejų personažų požiūrį vienas į kitą mes likome ištikimi Gavelio romanui, nors stengėmės dramaturginius ir režisūrinius ėjimus planuoti taip, kad personažai savo pozicijos neprimestų ir galutinio šio pasaulio vertintojo vaidmuo liktų žiūrovui.
Neretai būna, kad žiūrovai spektaklyje suranda tokių dalykų, apie kuriuos kūrėjai net nebūna pagalvoję. „Jauno žmogaus memuarai“ sulaukė nemažai kritinių refleksijų, turbūt daug apie savo įspūdžius pasakojo ir tavo draugai bei kolegos. Ar kokie nors popremjeriniai pastebėjimai ir reakcijos tave nustebino?
Man labai patiko teatro kritikės Rimgailės Renevytės pastebėjimas, kad spektaklio personažai yra tarsi įkišti į tuo pat metu ir per mažus, ir per didelius kostiumus. Jog jie tarytum nebetelpa į tą vėlyvojo sovietmečio laikmetį. Bet tas didžiulis laikas tarytum kabo jiems virš galvų kaip dekoracija, kaip rūbas ant pakabos.
Rašydami apie spektaklį, daugelis kritikų pažymėjo muzikinio pasakojimo svarbą. Ką spektakliui suteikia muzika? Kodėl ji buvo pasirinkta kaip istorijos pasakojimo būdas?
Greta daugelio kitų priežasčių, man atrodo, kad jei šiam spektakliui nebūtų būdinga tokia sutirštinta atmosfera, kurią labai padeda kurti muzika, tai būtų kur kas sunkiau jame dalyvauti. Nes pats romanas yra labai paprastas. Tai istorija apie eilinį pilku kostiumu vilkintį žmogų. Muzika suteikia romano pasakojimui tam tikrą mistinę dimensiją.
Spektaklyje vaidinančių aktorių muzikinė grupė net tam tikra prasme primena skęstančio „Titaniko“ orkestrą, savotiškus vaiduoklius…
Tai yra bendra spektaklio personažų koncepcija: jie visi yra tarytum paskendę. Iš vienos pusės, jie yra įvaizdžiai, Leono Cipario prabėgusio gyvenimo ženklai. Kita vertus, tai žmonės, kurie nuskendo 1975 m. balandį subyrėjus pontoniniam tiltui prie Sporto rūmų. Ir akustiniai sprendimai, gyvas aktorių muzikavimas leidžia mums sukurti mirties atmosferą, apsiausti spektaklį savotišku atminties rūku…
Be to, man patinka autsaiderių istorijos, pasakojimai apie mažus, pilkus žmones, apie kuriuos retai rašomos knygos ir kuriami spektakliai. Tad dar prieš pradedant repeticijas buvo labai įdomu galvoti, kaip atrodytų toks žmogus tapęs muzikos grupės lyderiu ir traukdamas gerą, smagią dainą? Norėjau duoti tokiam žmogui mikrofoną ir pastatyti jį prieš ūžiančią Sporto rūmų publiką. Kaip iki tol papasakoti istoriją, kad toks momentas joje galėtų įvykti? Ir ką toks momentas reiškia? Ar tai autsaiderio triumfo valanda? Bet spektaklyje Cipario benefisas pergalės neatneša – vos baigęs dainuoti savo dainą jis puola į glėbį naujam mokytojui, naujam šarlatanui.
Romane pasakojama 8–9 dešimtmečio, brežnevinio „sąstingio“ epochos, laiko, kuris sekė tam tikra prasme nepavykusią 8 dešimtmečio pradžios revoliuciją – R. Kalantos susideginimą sekusius 1972 m. gegužės įvykius Kaune. Kodėl tau atrodo, kad būtent dabar yra svarbu apie tai kalbėti, apie tai mąstyti, tai prisiminti?
Man buvo įdomu pamėginti apmąstyti ir suvokti laiką, kuris buvo visiškai kitoks nei šiandieninis. Nes šiandienos laikas yra kupinas informacijos ir judesio, žmonės niekur nebesuspėja ir nebegeba aprėpti visko, kas vyksta pasaulyje. Tai labai toli nuo „sąstingio“ tikrovės – kai perskaičiau romaną, man pasirodė, kad laikas ten tarsi sustojęs. Man labai svarbus buvo faktas, kad Ciparis gimė ir mirė toje pačioje santvarkoje. Ir mirė jis be jokios vilties, kai visuomenėje dar nėra jokių ryškesnių atgimimo ar „Sąjūdžio“ apraiškų…
Nors paskutiniaisiais sezonais mūsų teatre buvo madinga žvelgti į ateitį, man pasirodė, kad prasmingiau yra gręžtis į praėjusį laiką, mėginti prisikasti prie savo pačios šaknų, prie savo miesto šaknų, susitikti su miesto vaiduokliais, tokiais kaip miesto centre stūksantys Sporto rūmų griuvėsiai. Neieškojau kažkokių konkrečių aktualijų, kurios leistų susieti praeitį ir dabartį. Norėjau nuosekliai ištirti aną laiką, į jį įsigilinti ir leisti šiuos du laikmečius siejančioms paralelėms natūraliai skleistis.
Man atrodo, kad mano bendraamžių tapatybė siekia kur kas giliau nei devyniasdešimtieji, kurie pastaraisiais metais kultūros, meno pasaulyje tapo savotišku mados ženklu. Mano kartos žmonės tada tik gimė ir nė velnio neatsimena visuotinio chaoso ir nestabilumo. O mus užauginusi karta viską puikiai pamena. Jie išgyveno ir ideologinės paradigmos pasikeitimą. Man apskritai atrodo neįtikėtina, kad tie žmonės, kurie gimė ir gyveno sovietmečiu, sugebėjo prisitaikyti prie dabartinio pasaulio…
Tačiau pavyko tikrai ne visiems. Tai nelengva kelionė.
Tikrai taip. Todėl ir norisi tuos žmones pažinti, suprasti, kodėl jie yra tokie, kokie yra. Nemanau, kad prasminga tyrinėti vien tik šiandieną. Nes ši diena gimė iš vakarykštės, o vakarykštė – iš dar ankstesnės. Bent jau aš taip suprantu istoriją, natūralią laiko tėkmę. Štai, dabar mes kalbamės apie skirtumus tarp šiandienos ir „sąstingio“ laikmečio, ir pagalvojau, kad tas informacijos perteklius, su kuriuo susiduria dažnas šiandieninis žmogus, kartais paralyžiuoja ne mažiau, nei anų dienų informacinis vakuumas.
Nes ta praeitis, tos santvarkos vaiduokliai vis dar klajoja po šį miestą. Jie kalba pastatais, gatvėmis, tuo, kaip žmonės atrodo, kaip jie bendrauja… Dabar vis dažniau mieste išgirstu skambant rusų kalbą, jaučiu daugiau įtampos, matau daugiau agresijos apraiškų, nueinantys mohikanai vėl nori pamokyti ateinančią kartą… O dar visai neseniai atrodė, kaip tai – praėjusio laiko realybė. Ir tokios smulkmenos tarytum vėl nukelia atgal į tą laiką, kuriam virsti praeitimi prireiks dar daugelio metų.
Kaip galvoji, kokiam žiūrovui galėtų būti įdomiausi tavieji „Jauno žmogaus memuarai“?
Man atrodo, kad spektaklis labiausiai sudomina žmones, sulaukusius trisdešimties metų. Turbūt taip yra dėl to, kad tokio amžiaus žmonės jau pasiekia tam tikrą brandą, pradeda sąmoningai suvokti praeities egzistavimą dabartyje ir geriausiai tai pajunta bei nejaučia praeičiai didelių sentimentų. Bet lygiai taip pat spektaklis sudomina ir vyresnius žmones, kurie tokį laiką patyrė savo kailiu. Arba anuomet patyrė visiškai kitokią realybę ir norėtų padiskutuoti su spektakliu, kuris ir pats yra kaip šmėkla, nes tai mūsų kartos fantazija apie tą laiką. Tokių žiūrovų labiausiai linkėčiau spektakliui.
Labai nesinori, kad sovietmetis ir jo patirtys vis dar būtų aktualūs šiandien. Tai laikas, nuo kurio norisi pabėgti, norisi jam priešintis, su juo nesutikti. Bet jis ima ir pasireiškia pačiomis netikėčiausiomis formomis, pačiu netikėčiausiu metu. Ir mane kaip kūrėją tai jaudina, skatina mąstyti, kurti. Labai tikiuosi, kad spektaklis sužadina įvairių minčių ir tiems, kurie yra arčiau to laiko, kurie jį patyrė.
Pamėginkime pafantazuoti. Ko palinkėtum šiandieniniam Cipariui ir šiandieniniam Kelertui?
Įdomu tai, kad šie personažai yra priešingybės ir puikiai papildytų vienas kitą. Tad šiandieniniam Cipariui palinkėčiau šitiek savęs neaukoti kažkokiai institucijai. Ir dar sveiko proto, sveiko nepasitikėjimo šiandieninėmis galios struktūromis, bendruomenėmis ir nūdienos „kašpirovskiais“. O šių dienų Kelertui, priešingai, palinkėčiau nebijoti bendruomeniškumo jausmo, šiltesnio žvilgsnio į jį supančius žmones ir empatijos.
O ko ateinantiems metams palinkėtum teatro kūrėjams ir teatro žiūrovams?
Kolegoms kūrėjams linkiu kuo daugiau teigiamų struktūrinių pokyčių ir naujų idėjų, kurios padėtų ir jiems, ir visuomenei kažką visiškai netikėto suprasti apie mus supančią realybę. O žiūrovams – kuo daugiau nustebimų spektakliuose.
Ačiū už pokalbį.