Karas Rytų Europoje, prasidėjęs prieš pusantrų metų. Ar kas nors galėjo apie tai pagalvoti prieš tris, penkis, dešimt metų? Galbūt vienas kitas. Aš – ne. Maniau, mačiau, kaip pasaulis vystosi tarsi dviem vizionierių nubrėžtomis kryptimis, utopijomis. Vakarai – link A. Huxley’io „Puikaus naujojo pasaulio“ ir Rytai (Rusija, Kinija, Š. Korėja) – link G. Orwello „1984“. Nelinksma nei viena, nei kita kryptis, bet kad įvyks tikras baisus karas Ukrainoje, Europos paribio šalyje, aiškiai pasukusioje Vakarų kryptimi, to nenujaučiau. Nors juk buvo Čečėnijos, Gruzijos karai, Krymo, Donbaso užgrobimai. Rusijos agresija matėsi seniai. O jei prisimintume sovietinį ar Imperijos laikus – ji visada buvo tokia pati, su didesniais ar mažesniais paūmėjimais. Ir vis tik – kad bus didelis, masinis (ne hibridinis) karas, kad atvirai ir begėdiškai užpuls Ukrainą – ne, netikėjau.
Buvo egzistencinis šokas, privertęs daug ką permastyti ir atrasti iš naujo. Paralelės su Antruoju pasauliniu karu, Hitlerio atėjimu į valdžią ir pradėtu karu. Rusiškasis fašizmas, žudynės, prievartavimai, deportacijos, konclageriai. Viskas vėl taip pat, tik šįkart vietoj nacių Vokietijos tą daro mūsų sena kaimynė ir okupantė – Rusija. Ta pati „dvasingoji“ Rusija, kurios senasis menas, literatūra, muzika ir t. t taip mylimi ir garbinami Vakaruose (ir Lietuvoje). Goethe’ė, Schilleris, Lessingas, Wagneris ir… Puškinas, Dostojevskis, Čechovas, Čaikovskis. Genialių menininkų kiekis šalyje nereiškia, kad vienu metu ta šalis, garbinanti savo genijus humanistus, netaps agresore ir nepradės naikinti kaimynų. Kai šalyje atsiranda menkysta diktatorius, žmonių pažeminimu, luošinimu, krauju, gyvybėmis besisotinantis ir svaigstantis. Hitleris buvo nevykėlis, tik rėksmingas. Putinas – menkysta, bailys ir suktas melagis. Irgi nevykėlis. Bet norintis viešpatauti pasaulyje. Šekspyriški siužetai.
Ar teatras turi kalbėti apie dabar vykstantį karą? Jei tikėtume Europos teatro pradininkais Antikos graikais, taip, teatras turėtų kalbėti apie svarbiausius dalykus. Klausimas – kaip. Karas dar vyksta, ir dabar daryti kokius nors apibendrinimus anksti. Yra daug mėginimų, daug noro, ir net savotiškai „privalu“ kiekvienam teatrui pasakyti, kad esi prieš karą, už Ukrainos pergalę, tai tampa tam tikra reklamine akcija, spektakliais, skaitymais, kitomis veiklomis. Bet dauguma jų nueina į tą kvazi-dokumentikos lauką (liudijimai, ukrainiečių pasakojimai, išgyventos tragedijos ir t. t.). Akivaizdu, kad šiuo atžvilgiu teatras stipriai pralošia ekrano dokumentikai – tikrai, nesumeluotai, šiurpiai. Šitas karas vyksta tarsi „online“ – gali kasdien, sėdėdamas namie, stebėti daugelį jo baisumų telefoninėje dokumentikoje. Tam nereikia teatro.
Kita pozicija – vykstančio karo tarsi nematyti. Kuriami spektakliai, statomas visų taip mylimas Čechovas, gyvenimas vyksta, publika džiaugiasi, ploja, viskas gerai. „Juk tas karas ne čia, mes jo nejaučiam, jis toli, kažkur.“ Vakariečiams, jau beveik „puikaus naujo pasaulio“ hedonistams ir pozityvistams, tas karas turbūt kaip krislas aky ar rakštis minkštoj kūno vietoj. Tai, kas juos erzina ir trukdo maloniai gyventi. Keista, kad jie nesuvokia, jog vieną dieną karas gali ateiti į jų gatves ir namus.
Galvoju ne apie mažylio Putino jau nusibodusius grasinimus paleisti vieną kitą „taktinį branduolinį smūgį“. Apie neva gresiantį pasaulinį branduolinį susinaikinimą. Ir man labai keista, kad Vakarų valstybių galvos to, atrodo, tikrai bijo. Nors tai, man regis, akivaizdus mažylio blefas, gąsdinimas. Galvoju apie čia ir dabar vykstantį ir amžinai per visą žmonijos istoriją pasikartojantį egzistencinį karą, apie amžiną gėrio ir blogio kovą. Dabar vyksta „Hario Poterio“ kulminacija – didysis mūšis už Hogvardsą. Voldemortas-Putinas prieš Harį Poterį-Zelenskį. Kas ką? Na, Poteriadoje burtų ir magijos mokykla Hogvardsas, nors ir stipriai sugriautas, daug žuvusiųjų, vis tik paskutinę akimirką atsilaiko. Voldemortas subyra į šipulius. Išnyksta. Turbūt didesnė dalis žmonijos šiuo metu svajoja kaip tik apie tai – trokšta vieno žmogaus mirties. Putino. Nesaldu jam, jei jis dar ką nors suvokia.
Na, vieną magijos seansą su Putino galva teatre jau atlikau. Ji galų gale, nors neiškart, o tik po aštuonerių metų, nuriedėjo (A. Vivaldžio „Juditos triumfas“). Ten buvo herojinis žanras, dabar gi vyks kitas magiškas seansas – farsinis. Didieji piktadariai labai nemėgsta juoko. Ypač kai tampa pajuokos objektu. Na, būti lyginamam su didžiaisiais piktadariais – savotiška garbė. Bet tapti komišku personažu, dar daugiau – Makbeto parodija – blogai. Rusų garbinamam plinkančiam mažyliui turėtų nepatikti.
Pasaulio dramaturgijoje buvo toks garsus vardas – Alfredas Jarry (1873– 1907). Jis tapo žinomas dėl vienintelės pjesės – „Karaliaus Ūbo“, nors, tęsdamas Ūbo istoriją, parašė dar kelias pjeses. Jo pjesės – tai kažkas tarp satyros, dadaistinių nesąmonių, farso ir grotesko. Pagrindinė A. Jarry pasaulio figūra yra Ūbas. Kas gi tas Ūbas, kurio vardas žinomas beveik taip pat, kaip Hamleto, Makbeto, Fausto? Priešingai nei tie garsūs personažai, kurie visų pirma buvo Asmenybės, Ūbas yra tipiška Vidutinybė, Menkysta. Įdomi ir gana tiksli André Bretono įžvalga, kad Ūbas yra Z. Freudo „Id“ – „TAI“ (priešingai „ego“), kažkoks vidurkis pačios primityviausios žmogiškosios dalies, susijusios su pirmykščiais instinktais – galios, valdžios, turtų ir t. t. siekimu. Kartu Ūbas yra tam tikras bendras mases pakerinčio primityvo vardiklis. O gal kaip tik tokio masėms ir reikia, nes jo primityvi asmenybė labai artima joms? Ūbas yra ir tobulo prisitaikėlio fenomenas – jis kaip chameleonas susilieja su aplinka, kurioje atsiduria ir, jei reikia, tampa nematomas. Ar jums nepanašu į šiandieninį Rusijos carą? Ne, tai ne Shakespeare’as ir jo didieji piktadariai bei herojai, A. Jarry pasaulį mato kaip menkystų ir vidutinybių puotą, kaip absurdą. Jo „Ūbas“ yra, kad ir netiksli, bet „Makbeto“ parodija. Ir Putino likimas labai panašus į Makbeto. Na, kažkas tarp Makbeto ir Ričardo III.
Kadaise, prieš 30 metų, Lietuvoje keletą metų egzistavo „Šėpos teatras“. Toks politinis lėlių balaganas. Mes nutraukėme to teatro veiklą, kai pasikeitė gyvenimas, baigėsi nacionalinio išsivadavimo revoliucija, kai toks teatras tarsi nebeteko prasmės. Paskui retsykiais kas nors vis pasakydavo, kad reikėtų atgaivinti Šėpą. Net profesorė Irena Veisaitė keletą kartų įkalbinėjo tai daryti. Bet niekada nekilo noro vėl tai pradėti. Iki dabar, kai supratau – toks teatras, politinis kabaretas – tai karo laiko teatras. Todėl yra prasmės tą tradiciją, kuri, beje, yra dar ankstesnė ir siekia 1939 metus, kai Vilniuje veikė lenkiška studentiška „Szopka Wileńska“, o joje vaidino Hitlerio lėlė (!), dar kartą atgaivinti vykstant karui jau XXI amžiuje ir su naujais personažais.
Du spektaklio stilistiniai „pamatai“ – Ūbo pasaulio, kuriame gyvena, murkdosi, stumdosi, rėkia, loja ir dainuoja Ūbas-Putinas su savo gauja ir Šėpos teatro-spintos, kurioje tilps „Pasaulis“ nuo Macrono, Orbáno, Scholzo iki Bideno ir Zelenskio lėlių. Vakarai, kurių merkantiliškas ir veidmainiškas santykis su naujuoju Rusijos caru leido jam išbujoti, pasijusti lygiam tarp lygių, pradėti karinius konfliktus. Vakarams stebint ir „reiškiant susirūpinimą“, Ūbas-Putinas žvangina ginklais, kol galiausiai pradeda didįjį karą. Vakarai pyksta, jie nervinasi, reiškia dar didesnius susirūpinimus ir pasipiktinimus, bet tik – kad nesupykdytų Ūbo, kas žino, kas jo galvoj, – dar kokią bombikę ant mūsų numes. Ne, mes, aišku, prieš, bet… Mes, laisvi žmonės, laisvasis pasaulis, didžiuojamės savo vertybėmis, mes jas ginsim, bet geriau būtų, kad to neprireiktų. Tik va tas karas šalia nervina – kainos kyla, nebegali ramiai mėgautis šampanu ir austrėmis, reikia reikšti gilų susirūpinimą, reikia mosuoti svetimom vėliavom, vėl ir vėl svarstyti sankcijas – atsibodo. Duosim, duosim jiems ginklų, bet… ne per daug. Kad ponas Putinas nesupyktų. Duosim, duosim, kitąmet tikrai, bet būtų dar geriau, kad pradėtumėt derėtis, gal ką sutarsit. Greičiau jau tas nemalonumas baigtųsi.
Lėlės, kaukės, gyvi aktoriai, dainos, šokiai ir pasaulis – kaip didelis absurdas. Pasaulis kaip „šrūdas“ (Ūbo terminas). Tikiuosi, bus juokinga, nors vargu, ar linksma.