Vasario 2 ir 3 d. Jaunimo teatre įvyko pirmoji premjera šiais metais – spektaklį „Sūnus“ pagal vieno populiariausių šiuolaikinių dramaturgų Floriano Zellerio kūrinį pristatė režisierius Ignas Jonynas. Režisierius tiki psichoterapine teatro galia ir neabejoja, kad visas menas siekia padėti žmogui įveikti savo problemas ir nepalūžti užklupus negandoms. I. Jonynas prisipažįsta, kad mene jam įdomiausia eksperimentuoti nepaisant ribų, o grįžti į teatrą jį paskatino kūrybinio grynumo ilgesys.
Kodėl Jūs grįžtate į teatrą po 15 metų? Įprastai teatro žmonių kryptis būna priešinga – visi nuo teatro nori eiti į kiną. O Jūs perėjote į kiną, sulaukėte pasisekimo ir grįžtate į teatrą, kodėl?
Daug priežasčių. Visą laiką girdėjau sakant – nemėgstu teatro. Rodos, garbės reikalas yra visiems pareikšti, kad nemėgsti teatro. Aš gal taip nesakydavau, bet man visada buvo įdomu eiti ten, kur kažkas yra kitaip. Niekada nebuvau didelis teatralas, net kai stačiau spektaklius. Bet man visąlaik patiko bet kokia meno forma, kuri nuveda kažkur toliau, negu pats gali įsivaizduoti. Su teatru susiję keli gilūs išgyvenimai, patirtys. Kažkada tai buvo ankstyvieji E. Nekrošiaus spektakliai. Vėliau Jaunimo teatro scena man tapo labai įsimintina, nes kadaise festivalio LIFE metu čia buvo rodomas Alaino Platelio spektaklis „Bonjour madame…“. Aš ėjau į tą spektaklį antrą kartą – pasitikrinti. Ir negalėjau patikėti, kad mane tai veikia. Kad tai, kas rodoma tokia labai sąlygine kalba, tas sąlygiškumas, yra tarsi antra realybės pusė. Tų kelių spektaklių patirtis mane grąžino į teatrą. Teatras yra savotiškas užribis. Kažkas anapus realybės, kur žmogus sutinka būti apgaudinėjamas. Tiksliau, sutinka priimti realybę sąlygine kalba. Ir ta kalba kažkodėl veikia ir įtikina jį. Kaip ir žmoguje – yra vidinis pasaulis ir yra kūnas. Lyg prasiskverbtum per realybės kūną į vidinį realybės sluoksnį. Spektaklį, kuris darytų labai stiprų poveikį, sukurti daug sunkiau negu gerą filmą. Filmą sunku sukurti dėl kitų priežasčių: mechanizmo, didelių sąnaudų, finansų, organizacijos. Manau, kad gerų filmų yra daug daugiau negu gerų spektaklių, ir kartais jų pasigendi.
Ir muzikoje, ir šiuolaikiniame mene man visąlaik patikdavo peržengtos ribos. Kur tu pereini į kažkokį kitą mąstymo lygmenį arba pasielgi kažkaip drastiškai, pankiškai. Visą laiką jauti tokį gyvą nervą. Turbūt teatre visada to yra. Jei kažkur tolyn nueini, jei tos vadinamosios antenos išsikelia. Manau, kad daugeliui žmonių turbūt teatras yra savotiška užuovėja. Jie ateina čia atsijungti, patirti kitokį realybės pamušalą. Ne palto išorę, ne dizainą, o pamušalą. Mano pirmajame spektaklyje pamušalas ir buvo pagrindinė detalė.
Matyt, pasiilgau to jausmo – kurti kartu, išbūti bent kažkiek ramiai vien kurdamas. Neskubėti, negalvoti apie tai, kada reikia pabaigti pamainą, kiek kainuoja filmavimo technika. Norisi pasinerti į kūrybinį grynumą. Man visą laiką buvo pavydu tapytojams, jie visad yra tik su savimi – gali suplėšyti paveikslą, ir niekas jiems nieko nepasakys, niekas net nežinos, kad toks paveikslas turėjo būti. Tokia lyg kūrybinė mandala. Teatre, žinoma, turi tą premjerą išleisti, bet ne premjera yra įdomiausia, o pats kūrimas. Grįžimas į kūrybos grynumą. Kai su bendraminčiais scenoje įeini į tą sąlyginę būseną, surandi tą sąlyginę kalbą, bandai surasti, kad tai emociškai veiktų žiūrovą. Tuomet tarsi iš nieko gimsta kažkas. Gal tai mane teatre labiausiai ir traukia. O dabar dar toks laikotarpis, kai visur labai intensyvu, agresyvu, ir teatras yra tarsi savotiška vidinė atsvara. Galbūt. Žinoma, tai kainuoja, kaip ir bet koks kūrybinis procesas.
Kalbant apie kūrinį, kurį pasirinkote, – statydamas spektaklį, jūs labiau remsitės pjese ar filmu?
Pirma perskaičiau pjesę, ir man ji yra visai apie ką kita negu filmas. Su filmu mano spektaklis neturės nieko bendro – bendras tik tekstas, dramaturgija. Mane apskritai teatre domina visai kiti dalykai. Domina tai, ko negali padaryti kine, – būtent tas sąlygiškumas. Kai toks kartais visiškai absurdiškas veiksmas, kuris realybėje jau būtų beprotybė, teatre tampa kalbos forma, kalbos dalimi, pačia kalba.
Repeticijos su choreografu yra bandymas surasti savo kalbą, kuri nėra realybės kalba, kuri yra teatro kalba. Sunku, nes didelė rizika paslysti ir padaryti nesąmonę, visišką absurdą. Man visąlaik įdomu eksperimentuoti, įdomu atsidurti ten, kur dar nebuvau. Bet visada yra rizika, kad gali ir nepavykti. Todėl labai svarbūs žmonės, su kuriais kuriu. Prieš kviesdamas aktorius, aš jiems norėjau papasakoti, kas jų laukia, – tai gali būti ir nesėkmė. Procesas sudėtingas, iššūkiai dideli, fiziniai – taip pat. Man labai patinka Maestro iš Panevėžio aktoriaus apibūdinimas, kuris šiais laikais yra pamirštas, – kad aktorius yra filosofas ir akrobatas kartu. Norėčiau pamėginti nors šiek tiek sugrąžinti tai į sceną. Tai reikalauja ir fizinio pasirengimo, ir vidinių pastangų. Norėčiau suderinti fizinį teatrą su draminiu teatru, tuo klasikiniu, vadinamuoju aktoriniu teatru. Ir čia jau tam tikras prieštaravimas savaime, nes tai atrodo dvi nelabai besijungiančios materijos. Bet jei manęs paklaustų, kas man patinka teatre, tai turbūt visi tie spektakliai būtų ne draminiai, ne klasikiniai aktoriniai, o Dimitrio Papaioannou, Alaino Platelio, Pinos Bausch, Jano Fabre, Romeo Castellucci darbai. Žinoma, tai vienetiniai kūrėjai, bet visąlaik norisi galvoti apie tai, kas sukurta geriausia, iš ten semtis įkvėpimo savo kelio paieškoms. Kaip natūraliai nutrūko darbas teatre, taip dabar jis iš naujo natūraliai atsirado – matyt, yra kažkoks vidinis poreikis.
Kalbate apie eksperimentus tarp fizinio ir draminio teatro. Ši Zellerio pjesė iš vienos pusės yra labai paprasta, aiški ir linijinė – kas, viena vertus, nėra būdinga nei Alaino Platelio, nei Pinos Bausch, nei Dimitrio Papaioannou pastatymams. Kita vertus, ten yra kelios scenos, kuriose pradeda veikti Jūsų minėtas sąlyginis laukas: sūnus atsiranda kažkokiose vietose, kur jo tarsi nėra; vyksta veiksmai, kurie, kaip vėliau paaiškėja, egzistuoja tik kažkieno galvoje. Kaip spektaklyje derinate šiuos prieštaringus aspektus?
Tai atrodo labai klasikinė pjesė. Bet joje, kaip bet kurioje geroje dramaturgijoje, slypi antras dugnas. Dažniausiai tai yra teminė pjesės dalis. Labai svarbus šios pjesės leitmotyvas – kaip kiekvieno iš mūsų ego išbalansuoja pasaulį ir aplinkinių gyvenimus. Siekdamas savo laimės, savo tikslų ir būdamas gana moralus žmogus, kartais darai dalykus, kurie griauna kitų gyvenimus. Tai yra apie tėvo personažą, bet taip pat ir apie kitus. Lygiai taip pat sūnus – jis ateina ir pradeda griauti. Kiekvienas su savo mažučiu arba dideliu ego ateina ir pradeda keisti pasaulį. Mes visi turbūt vienaip ar kitaip keičiame, net nežinodami, kaip. Svarstyklės visada į vieną pusę nusvyra. Tai yra fizika, mes niekur nuo to nepabėgsime.
Man pasidarė labai įdomu, kaip tas balansas galėtų fiziškai atrodyti scenoje. Antra pjesės dalis – tas negebėjimas balansuoti, būti stabiliam šiame pasaulyje, kai kiekvienas žingsnis svarbus. Jei įsivaizduotume svarstykles – jas keli skirtingai judantys žmonės sveria kiekvienas į savo pusę. Svarstyklių fizika yra šio spektaklio pagrindas. Dėl to ir scenografijos idėja tokia, dėl to ir judesys atsirado – kaip bandymas išsilaikyti ant plokštumos. Sprendimai gana paprasti: žmogus bando išsilaikyti ant žemės, gyvendamas žemėje, lygiai taip pat fiziškai žmogus bando išsilaikyti ant plokštumos, nenukristi nuo svarstyklių. Tai – idėjos pagrindas. Man norėjosi, kad tema atsivertų ne tik per klasikinę aktorystę, bet ir per fiziką.
Tiesa, pačioje pabaigoje esama sąlygiškumo. Kai supranti, kad viskas yra įvykę, bet herojus dar nenori to priimti, jis dar bando įsivaizduoti geresnį pasaulį, kurio niekada nebebus. Man irgi tai yra labai tiesioginė teatro metafora, toks teatrinis ženklas – mes ateiname į teatrą pamatyti to, ko nėra. Ir tuo patikim. Matyt, pagrindinis herojus taip pat bando patikėti, kad tai įmanoma. Įmanoma tai, kas neįmanoma. Man tai irgi yra savotiškas kodas, kuris „atrakina“ visą dramaturgiją. Ją galima sugadinti, jei tiesmukai padarysi. Ją galima tiesiog gerai suvaidinti, ir tai gali būti puikus spektaklis. Bet jei nori nueiti kažkur toliau ir bandyti sau atsakyti į tam tikrus klausimus, reikia įdėti daugiau pastangų tam sąlygiškumui atrasti.
Atrodo, kad šiandien labai geras laikas statyti šią pjesę. Svarbus leitmotyvas – lūkesčių ir tikrovės neatitikimas. Pagrindinis personažas tėvo užkrautus lūkesčius vėliau pats perkelia savo sūnui. Šiandien kovojame dėl skambių tikslų ir kartais nebematome vienas kito – šiame kūrinyje to taip pat yra. Kaip Jūs priėjote prie temos ir kur, Jūsų galva, slypi jos aktualumas?
Filme „Sūnus“ Anthony Hopkinsas ne veltui vaidina tėvo tėvą. Man atrodo, tai labai racionalus sprendimas – pakviesti tą patį aktorių, sukūrusį pagrindinį vaidmenį filme „Tėvas“. Tarsi dviejų personažų alter ego. Vienas – sergantis demencija ir prarandantis realybės pojūtį, kitas, atvirkščiai, – labai racionalus, valdingas. Manau, kad filme labai taikliai akcentuojamas būtent ego. Mes tą savo ego estafetę perduodam iš kartos į kartą. Ego ir yra visų mūsų veiksmų priežastis: kuo jis didesnis, tuo mes norime būti didesni, svarbesni, globalesni, tuo daugiau trokštame pasakyti. Ir čia, matyt, yra didžioji kova su savimi. Herojus tarsi bando būti geresnis nei jo tėvas. O sūnus, matyt, nebenori to priimti. Greičiausiai, jeigu Nikolia nebūtų išėjęs, jis irgi būtų tiesiog dar vienas prie šitos sistemos prisitaikęs žmogus. Paauglystėje dažnai viskas būna hipertrofuotai aštru ir emocionalu, dažnai sakoma, kad paauglystė yra pragariškas laikas. Man atrodo, kad tai yra alternatyva, kai tu esi maksimalistas, visi tavo nervai atviri, priimi pasaulį visais receptoriais, labai jautriai, gali pasirinkti, kaip kovoti su ta neteisybe, pasaulio netobulumu ar atvirkščiai – prisitaikyti prie jo. Kuo žmogus tampa vyresnis, tuo jis labiau prisitaiko. Paauglystės genas niekur nedingsta, klausimas tik, kaip giliai jis paslėptas.
Esminė tema – mūsų ego išbalansuoja ne tik mus, bet ir visus aplinkui. Mokėti koegzistuoti ir būti ant tų svarstyklių taip, kad jos nenumestų esančiojo kitoje pusėje ir yra sudėtinga gyvenimo užduotis. Juk pats tėvas nėra blogas žmogus, jis nori, kad visiems būtų gerai, stengiasi, priima sūnų. Mūsų norai yra mūsų problema ir bandymas įgyvendinti tuos norus, matyt, daro mus ne tik laimingus, bet ir šiek tiek nelaimingus. Ir daro nelaimingus tuos, kurie yra šalia. Man visas to spektaklio įvaizdis yra bandymas išsilaikyti ant plokštumos, kuri kartais pati yra labai nestabili, net ne dėl mūsų kaltės. Mes gyvename tokiais permainingais laikais, kai kiekvienas savaip bando prisitaikyti, išbūti, išjausti tą laiką, tai nėra paprasta užduotis bet kuriam žmogui.
Pjesėje rodoma tartum Vakarų civilizacijos gerovė, aukštesnė nei vidurinioji klasė. Filme ne veltui taip akcentuojama, kad viskas vyksta Niujorke, kad tėvas yra finansinio variklio dalis. Supranti, kad tai yra tarsi sėkmingo žmogaus istorija. Turėtų būti. O tu matai be galo nelaimingą žmogų. Ir jokie socialiniai sluoksniai iš esmės nekeičia mūsų žmogiškosios prigimties. Mes turim kitus atributus, kitokias aplinkybes, bet tam tikra prasme esame vienodi – visi vienodai išgyvename dalykus, kurie yra mūsų vidinis užtaisas – tą paraką arba iššauni, arba sušlapini, arba jį paslepi. Ir visi žmonės, kad ir kur būtų, kad ir kokioj šaly gyventų, kad ir kokiam socialiniam sluoksniui priklausytų, stengiasi išgyventi, būti laimingi ir egzistuoti, koegzistuoti su kitais. Tai pati sudėtingiausia užduotis – kaip neprarandant savo gyvenimo nesugriauti kitų. Šis aspektas įdomiausias ir pjesėje. Ją galima priimti labai buitiškai arba kaip labai didelę viso pasaulio, kuriame bandome būti laimingi ir mėginame egzistuoti, metaforą.
Tai, ką pasakojate, susišaukia su Piero Paolo Pasolinio „Teorema“. Tik ten yra viltis, nors ir groteskiška, o čia tragedijos užtaisas yra tarsi užduotas iš pradžių – iš karto supranti, kas bus. O paskui ilgainiui pasidaro tarsi nebeaišku. Zelleris sužaidžia su sąlygiškumu ir realistiškumu.
Pjesė yra šviesi, nors baigiasi tragiškai. Nepaisant visko, supranti tą geresnę, šviesiąją žmogaus pusę ir tiki, kad vilties yra, jis turi šeimą, yra dar vienas sūnus, daug mažesnis. Matyt, visos skausmingos patirtys, jeigu sugebi pasidaryti išvadas, veda į šviesesnę pusę.
Teatras, kaip bet koks menas, yra lyg psichoterapijos seansas – kartais turi praeiti kažkokius sau nemalonius dalykus, kad išsivalytum, atsipalaiduotum ir išmestum lauk tai, kas išgyventa, nebegrįžtum prie to. Sako, kad happy endas buvo sukurtas didžiosios depresijos laikais Holivude. Aišku, žmonėms sunku priimti sudėtingus dalykus, kai ir taip gyvenimas nesaldus. Net jei pasakojama tragiška istorija, tu išėjęs po spektaklio įkvepi ir supranti, kad ne viskas yra taip juoda. Kad yra periodų, yra dalykų, kuriuos turi išgyventi, pereiti. Tik kaip nesuspekuliuoti tuo – nepradėti daužyti žiūrovo galvos į sieną, kad jis kažką išgirstų. Niekas per prievartą nėra pasiekiama – tik per būtinybę – kad tau to tikrai reikia. Kad tau tikrai reikia parodyti, nes nori išvesti į šviesiąją pusę.
Kas yra meno prasmė? Humanizmas turbūt. Ir ši pjesė yra apie humanizmą. Nori nenori – kad ir kokia dramatiška ji būtų, tačiau pirmiausia ji – labai humanistinė. Ir man norėtųsi, kad žiūrovas išeitų su lengvesniu jausmu, kad nebūtų prislėgtas. Dažnai manoma, kad viskas, kas intelektualu, turėtų būti sunku ir nepakeliama. To turi būti mene, tokia to konflikto esmė – parodyti tamsą ir šviesą, nes tiktai tame susidūrime gimsta dramaturgija. Bet, manau, net ir rodant dramatiškus dalykus, nereikia prislėgti žmogaus, reikia parodyti jam šviesą koridoriaus gale. Gal ne tunelio gale, bet koridoriaus gale. Man patinka, kai užgęsta šviesos ir kai jos užsidega – tai tarytum panardinimas į virtualią realybę. Tikriausiai toks ir yra tas teatro stebuklas – kad visi panyra į tą kitą realybę.
Gyvenant tokiais permainingais laikais, kokia yra teatro misija?
Psichoterapija. Manau, kad viso meno tikslas yra humanizmas ir bandymas žmogui, pasitelkus kitų kūrybą, žingsniuoti per savo problemas, per savo pasaulį, patikėti kažkuo šviesesniu, sugebėti nugalėti savyje – kartais demonus, kartais mažas problemas. O kartais tiesiog atsipalaiduoti.
Labai gerą pamoką man davė kinas. Mes visi kažkada svajojome būti kubrikais ar feliniais, ir ne mažiau, manėme, kad vertingas tik aukštasis menas. Bet kartais tas lengvas pramoginis menas taip pat vertas savo vietos. Žodis „pramoga“ turi negerą prieskonį, bet išties tu ateini „atsijungti“, pabūti, pasijuokti, paverkti, pasijaudinti ir atitrūkti nuo realybės. Man atrodo, kad sunkesnis spektaklis gal privers tave kažkokiu kitu kampu pažvelgti į savo problemas. Gal nieko neprivers, gal tiesiog vizualiai įdomu – penas akims. Kažkas susitapatins, kitas pajus gailestį, atjautą kitiems, trečiam kils noras pažvelgti į save ir savo šeimą kitu kampu, peržiūrėti savo gyvenimą. Bet čia tokie labai skambūs žodžiai – peržiūrėti, padaryti, o kartais svarbu tiesiog iššaukti gerą emociją. Jeigu sugebi tai padaryti, tai jau yra daug. Emocija turbūt yra esminis meno priėmimo receptorius. Gali labai racionaliai matyti dalykus ir sakyti, kad jie tau gražūs, įdomūs, nelaukti… Bet kai tave įtraukia, kai tu patiki, tada ir įvyksta tas kūrybos stebuklas. Teatras savo laikinumu ir savo efemerija yra labiausiai emocijoms tinkama vieta. Simbolinė vieta – emocijos gimsta, čia pat ir dingsta. Matai, kad tas pats žmogus, aktorius, paskui sėdi kažkur bare su bokalu alaus, ir tau staiga gali subyrėti viskas, ką matei scenoje. Tai irgi žavinga. Nes supranti, kad mes visi tokie patys, visi turim savo profesiją, visos jos turi savo ypatybių. Supranti, kad aktoriai, režisieriai turi lygiai tokį patį darbą kaip ir tu, tik jų darbas yra iššaukti emociją, papasakoti istoriją, iškelti idėją arba vizualiai kažką sukurti.
Man tas sąlygiškumas yra tai, dėl ko atsiranda noras ateiti į teatrą, efemerija, patikėjimas sąlyginiais dalykais. Tuo teatre mes ir įdomūs vieni kitiems – kad sugebame vieni kitus įtikinti, jog pabuvus ten, toje tamsoje, akimirkai tavo gyvenimas tapo truputį kitoks. Jis netapo iliuzija, bet akimirkai pasikeitė. Man atrodo, to visi mėgstantys teatrą čia ir ateina.
Yra tokia istorija – Artūro Milerio, kuris vaikščiodavo į labai keistus spektaklius Brodvėjuje, žiūrėjo visišką šlamštą. Jis stebėjo porelę vyresnio amžiaus žmonių, kurie irgi ateidavo į tuos spektaklius, ir galvodavo – ką jie čia veikia? Kartą nebesusilaikęs paklausė: kodėl jūs einate į tokius prastus spektaklius, nejaugi jums patinka? Ne ne, sako, visiškas šlamštas. Tai kodėl jūs einate? Mes vis tikimės stebuklo. Man atrodo, kad čia ir yra esmė – ateini tikėdamasis, kad būsi paveiktas. Toks yra didžiausias žiūrovo noras. Kodėl jis eina į teatrą, į kiną, kodėl klauso muzikos – jis nori būti paveiktas. Ir, matyt, tas nebylus susitarimas tarp kūrėjo ir žiūrovo išties yra – mes žaisime, o tu arba patikėsi, kad tie kamuoliukai iš tikrųjų laikosi ore, arba ne.
Sakote, kad Jaunimo teatras nepasikeitė nuo tada, kai anuomet čia kūrėte. O Jūs pats – ar pasikeitėte?
Viduje, manau, labai pasikeičiau. Metai padaro savo. Kaip kūrėjas turbūt nepasikeičiau – man visada buvo įdomu pabandyti tai, ko nesu daręs, paeksperimentuoti. Aš visąlaik domėjausi fiziniu teatru, šokio teatru. Bet spektakliai nebuvo labai susieti, nors kažkokių pabandymų būta. Šis bandymas – drąsesnis. Kadangi pats nesu choreografas, į pagalbą pasikviečiau Martyną. Išėjo visai vykęs duetas. Ir gal tai taip pat nulems kūrybos pokytį – spektaklis bus kitoks.
Yra keletas režisierių tipų. Tai filosofai, kuriems pasirinkta meno sritis – kinas, teatras ar šokis – yra tik įrankis, ir jie nori atskleisti filosofiją. Tada yra meistrai – jų darbai beprotiškai aukšto lygio, jie gali būti absoliutūs novatoriai. Jie visiškai valdo profesiją ir joje atranda naujų kampų. Ir yra darbininkai – tie, kurie ateina ir tiesiog daro savo darbą profesionaliai. Aš norėčiau būti tuo darbininku, į kitas kategorijas nepretenduoju. Turi suprasti, ar menas ir jo forma tau yra tikslas, ar tik įrankis. Ir turbūt tai skiria visus kūrėjus. Tai tiesiog skirtingos mąstymo formos, bet nė viena iš jų nėra geresnė ar blogesnė.
Gali pasižiūrėti spektaklį, gerą ar blogą, ir suprasti, kaip žmogus mąstė. Kaip sakė mano dėstytojas Vytautas Čibiras, kuris taip pat dirbo šiame teatre: net jei spektaklis yra toks blogas, kad nebegali jo žiūrėti, privalai jį pamatyti iki galo, nes tik tuomet suprasi, kaip buvo mąstoma. Turi suprasti klaidas, nepavykusius dalykus, nes tik supratęs, „suvirškinęs“, jų nebekartosi. Čia joks stebuklas, mes visi žinome dramaturgijos principus, suprantame, kaip spektakliai dėliojami, todėl vis sunkiau nustebinti. Bet visad tave labiau nustebins ne efektingas sprogimas, o netikėtas mąstymo posūkis. Tai visada bus įdomiau nei koks nors techninis sprendimas. Visąlaik įdomu, kodėl žmogus taip mąsto, kodėl tave tai paveikia. Ir čia turbūt yra didžioji kūrybos stebuklo dalis – staiga supranti, kad wow: tau atveria mažus vartelius į kažkokį didelį pasaulį. Būtent atidaryti tas duris, langą ar mažytę orlaidę turbūt ir yra mūsų visų tikslas ateinant kažką parodyti žmonėms. Tai sudėtinga.
Kai esi jaunas, tau vienodai – svarbu išsitaškyti, nustebinti, ir tai labai sveikintina. O vėliau vis dažniau savęs klausi: ar tikrai turi ką pasakyti žmonėms, ar tikrai taip svarbu čia būti? „Jei tik gali nekurti, nekurk“, – taip visur parašyčiau. Jei vis dar kuri, vadinasi, dar smilksta tavyje nežinia kas, dar nori kažką kalbėti. Šiaip kūryba yra nuostabus dalykas, vienas gražiausių žmogaus gebėjimų. Kūryba viskame: santykiuose, darbe, gyvenime – susikurti savo gyvenimą. Bet kai jau įsipareigoji, kad kažkas sumokės už bilietą, galvoji – ar tikrai taip turiu, ką pasakyti, kiek galiu iš tikrųjų tą orlaidę praverti? Toks turbūt tas didysis iššūkis. Visąlaik turi save revizuoti – ar tikrai taip.
Man nelabai patinka posakis, kad menas tik užduoda klausimus, bet nepateikia atsakymų. Manau, kad menas visą laiką pasufleruoja atsakymus. Jeigu tiesiog užduodamas klausimas, tai tarsi pasislėpimas – tokia saviapgaulė ir bandymas nusimesti atsakomybę. Argi taip kuriamas menas? Ne. Tu neužduodi klausimų, bandai norom ar nenorom į juos atsakyti. Tai ir kvailiausia – turi pateikti atsakymą, iš anksto žinodamas, kad jis nebus teisingas. Nes nežinia, koks tas atsakymas, kur tikroji tiesa. Turėsi pasakyti, ir tas atsakymas bus kvestionuojamas – vienam jis bus priimtinas, kitam atrodys absurdas, nesąmonė. Bet turi pasakyti tam, kad iššauktum reakciją.
Šis spektaklis, jo pabaiga irgi yra reakcija – tėvo. Pjesė vadinasi „Sūnus“, tačiau pagrindinis herojus yra tėvas, ne sūnus. Nes visa toji transformacija vyksta su juo. Čia yra visa protagonisto esmė – kad tavyje įvyktų tam tikras lūžis, transformacija siužeto dramaturgijos eigoje. Paskutinė scena yra atsakymas – tai neteisingai išspręsta lygtis, kurios atsakymas klaidingas. Bet jis yra ir tave veikia. Čia ir yra didžioji užduotis: kaip prisiimti sau atsakomybę pateikti atsakymus, žinant, kad jie nebus teisingi? Užprogramuota, kad nebus teisingi, nes teisingo atsakymo nėra. Gal kokie nušvitę žmonės žino, bet aš tikrai nežinau, ir būtų įžūlu sakyti kitaip. Tačiau ateini ir bandai kurti ir kažką daryti. Nežinau, kodėl.
Kalbėjosi Andrius Jevsejevas
Pauliaus Zaborskio nuotrauka