Jaunimo teatras rugsėjo 20 d. pradėjo 60-ąjį sezoną režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio pagal Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“ premjera. Pagaliau šį spektaklį, rugpjūtį vainikavusį prestižinio Zalcburgo tarptautinio festivalio dramos programą, išvydo ir galėjo įvertinti Lietuvos žiūrovai. „Užburtas kalnas“ yra didžiausias kūrybinis projektas Jaunimo teatro teatro istorijoje. Spektaklyje virš 20 vaidmenų kuria 17 skirtingų kartų aktorių, jo kūrybinėje komandoje dirba menininkai iš Lenkijos ir Prancūzijos.
2024-aisiais sukanka 100 metų nuo Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ pasirodymo 1924-aisiais. Mannas savo opus magnum rašė 12 metų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rašytojas pradėtą darbą nutraukė ir užbaigė tik jam pasibaigus. Gimęs epochų sandūroje ir išreiškęs giluminius kultūrinius, dvasinius laikotarpio prieštaravimus, „Užburtas kalnas“ tapo vienu svarbiausių XX amžiaus modernistinės literatūros kūrinių greta Jameso Joyce’o „Uliso“ ir Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“.
„Manau, kad svarbiausi žmogaus dvasios aspektai – religija, filosofija, menas, poezija, mokslas – egzistuoja šalia, aukščiau ir už valstybės, o dažnai ir prieš ją.“ – Šis Manno credo aiškiai juntamas „Užburtame kalne“, kur vaizduojamas tarytum už valstybės sienų egzistuojantis pasaulis, paklūstantis žmogaus kūno ir dvasios dėsniams. Pavadinęs „Užburtą kalną“ savo gyvenimo darbu, Mannas teigė, kad šis romanas labiausiai įkūnija leitmotyvą, magišką formulę, kuri susieja praeitį su ateitimi, ateitį su praeitimi.
„Užburto kalno “ pagrindinio veikėjo, jaunojo herojaus Hanso Kastorpo, užklydusio į kalnų sanatoriją Davose vos trims savaitėms ir pasilikusio čia septyneriems metams, dvasinė kelionė yra ne įprastas mokymasis, bet klaidžiojimas po nežinomybę. Biurgeriškam gyvenimui besiruošęs jaunuolis čia, Davoso kalnuose, ne tik permąsto savo gyvenimiškus pasirinkimus, bet ir susiduria su visiškai kitokiais potyriais. Meilė, gyvybė, laikas, senatvė, liga, mirtis – visa tai jis patiria keliaudamas belaikėje ervėje tarsi sapne.
„Klausiu savęs, – ar dabar, kai patiriame tiek daug nerimo, suprantame, ką Thomas Mannas norėjo pasakyti, ar padedami rašytojo skaitome save. Ir ar užduodame sau klausimus, kuriuos Thomas Mannas formuluodavo tiesiai, o kartais ir tarp eilučių. Tiesą sakant, mus labiausiai žavi tai, ko Thomas Mannas nenorėjo arba nemokėjo pasakyti. Pabandėme trumpam apsigyventi toje sanatorijoje, truputį sirgti, truputį svajoti. Iš to ir gimė mūsų klausimai, ar esame subrendę tokiems paprastiems dalykams, kaip meilė ir mirtis. Ar žinome, ką reiškia žodžiai, kuriuos sakome kasdien. Šių dienų pasaulyje, padedant tokioms knygoms, kaip „Užburtas kalnas“, reikėtų peržiūrėti tuos visus žodžius, pabandyti apibrėžti, ištarti iš naujo, bet pirmiausia juos patirti“. – Sako „Užburto kalno“ režisierius, inscenizacijos ir scenografijos autorius Krystianas Lupa.
Savo santykį su Thomo Manno romanu Lupa vadina „panirimu į kažką labai žinomą, bet kartu ir visai naują“. Šį panirimą jis ir siekia perteikti žiūrovui. Interpretuodamas „Užburtą kalną“, režisierius remiasi paties Manno „dvilype perspektyva“ – rašytojo pasaulėžiūra iki karo ir po jo: „Pirmoji „Užburto kalno“ dalis parašyta prieš karą, su visiškai kitu Thomo Manno požiūriu į viską. Į artėjantį karą, į Vokietijos situaciją kare. Tuomet rašė dar XIX amžiaus Vokietijos žmogus, nacionalistas, tikintis savo tėvynės pergale ir karo teisingumu. Thomas Mannas labai išgyveno pralaimėto karo pažeminimą, savo tautos pralaimėjimą, kaip visos epochos pralaimėjimą. Ir tada nutiko stulbinantis dalykas. Jis grįžo prie „Užburto kalno“, kaip visiškai kitas žmogus. Žmogus, žiūrintis iš didelio atstumo į visa tai, kuo jis tikėjo iki tol. Karas stipriai pakeitė žmonijos, paties žmogaus sampratą“.
Kuriant „Užburto kalno“ veikėjų „sapnišką gyvenimą“ režisieriui talkino ryškiausi lenkų jaunosios kartos video menininkai Natan Berkowicz, Nikodem Marek ir Stanislaw Zielinski bei talentingas jaunas prancūzų kompozitorius Wladimir Schall. Arti šimto kostiumų spektaklio personažams sukūrė nuolatinis Lupos kūrybinis partneris Piotr Skiba. Pagrindinį Hanso Kastorpo vaidmenį kuria vienas talentingiausių jaunosios kartos aktorių Donatas Želvys. Hanso Kastorpo mylimąją Klavdiją Šoša skirtingais jos gyvenimo periodais – aktorės Aušra Giedraitytė, Alvydė Pikturnaitė ir Viktorija Kuodytė. Hanso Kastorpo pusbrolį Joachimą – aktorius Matas Dirginčius. Du skirtingus – Berenso ir Peperkorno vaidmenis – aktorius Valentinas Masalskis. Pagrindinių Hanso Kastorpo mokytojų Setembrinio ir Naftos vaidmenis – aktoriai Aleksas Kazanavičius ir Sergejus Ivanovas. Spektaklyje taip pat vadmenis kuria skirtingų kartų aktoriai Janina Matekonytė, Aušra Pukelytė, Ignas Ciplijauskas, PaulinaTaujauskaitė, Matas Sigliukas Neringa Bulotaitė, Rūta Jonikaitė, Aistė Rocevičiūtė.
„Užburtas kalnas“ – trečiasis režisieriaus Krystiano Lupos pastatymas Lietuvos teatre. Autoriai skirtingi – Thomas Bernhardas, W.G.Sebaldas, Thomas Mannas. Kiekvienas spektaklis – „Didvyrių aikštė“ pagal Thomasą Bernhardą, „Austerlicas“ pagal W.G.Sebaldą, „Užburtas kalnas“ pagal Thomas Manną – buvo naujas iššūkis ir kūrybinė inspiracija Lietuvos teatrui. Tai – viena bendra kelionė, skatinusi jos dalyvius ieškoti naujų teatrinės naracijos būdų bei kelti esminius klausimus apie žmogų ir teatro uždavinius mūsų laikais.
Rugsėjo 22 d. 15 val. Jaunimo teatro mažojoje salėje vyks susitikimas su Krystianu Lupa. Jame bus aptariamas režisieriaus kūrybinė kelionė Lietuvos teatre, daugiausia dėmesio skiriant „Užburtam kalnui“ ir jo vietai šiuolaikinio teatro kontekste. Susitikime taip pat dalyvaus Zalcburgo festivalio dramos programos vadovė, kitų tarptautinių festivalių kuratorė ir dramaturgė Marina Davydova. Pasak M.Davydovos, inicijavusios „Užburto kalno“ pristatymą Zalcburge, – „Krystiano Lupos kūryboje lenkų teatro tradicija paversti sceną ne vien literatūros tekstų interpretacijos, bet visų pirma gilių metafizinių ieškojimų vieta, „Užburtame kalne“ pasiekia kulminaciją. Ši tradicija labai skiriasi nuo vokiškojo teatro tradicijos, grindžiamos ekspresyvia vaidyba ir stipriu socialiniu temperamentu. Vokiškasis teatras atvirai ekstravertiškas. Lupos teatras – tylus ir intravertiškas. Į vokiškąjį teatrą žiūrovas dažniausiai ateina patirti intelektualinį nuotykį. Į Lupos spektaklius – dvasinę patirtį. Todėl Zalcburgo publikos susitikimas su Krystiano Lupos „Užburtu kalnu“ tapo įdomiausiu teatriniu šių metų festivalio siužetu“.