Kviečiame klausytis Jaunimo teatro tinklalaidės „Antraktas“. Laida skirta pokalbiams apie teatrą, tačiau ne tik apie jį: atsispiriant nuo teatro scenoje gvildenamų temų, tinklalaidės metu reflektuojama ir tai, kaip scenoje gimstantys kūriniai veikia aktualijas, aptariama, kokių klausimų kelia teatro pasaulio užkulisiai, kaip teatro reiškiniai atspindi pokyčius kultūroje. Tinklalaidėje įžvalgomis dalijasi ne tik teatro profesionalai, bet ir įvairių kitų sričių specialistai – teatrą bandoma pamatyti iš skirtingų pusių, atsiribojama nuo griežtai teatrologinio ar menotyrinio mąstymo, siekiama žiūros taškų įvairovės. Tiklalaidėje „Antraktas“ aptariami ir kai kurie Jaunimo teatro spektakliai, tačiau kūriniuose atskleidžiamos problemos čia pasirinktu aspektu analizuojamos giliau, išsamiau, atskleidžiant jų universalumą, taip tartum pasinaudojant konkretaus kūrinio suteikta galimybe naujai pažvelgti į mus supantį pasaulį.
Pirmųjų dviejų tinklalaidės epizodų temos buvo įkvėptos naujausių Jaunimo teatro premjerų. Pirmosios laidos centre – paskutiniąją praėjusių metų dieną pristatytas spektaklis „Ūbas Caras. XXI amžiaus ŠĖPA“ (režisieriaus Gintaro Varno ir dramaturgo Sigito Parulskio originali politinio ŠĖPOS teatro variacija pagal prancūzų rašytojo Alfredo Jarry pjeses apie Ūbą). Apie šio spektaklio gvildenamas politines problemas ir poveikį šiandienai po spektaklio diskutavo teatrologė Daiva Šabasevičienė, politikas, Seimo narys Matas Maldeikis ir spektaklio režisierius Gintaras Varnas.
Daiva Šabasevičienė pastebėjo, kad Gintaras Varnas užaugino spektaklį. Anot teatrologės, šis režisieriaus darbas daro įspūdį dėl savo heterogeniškumo: į politinio teatro struktūrą G. Varnas sudėjo ir polifoninio, ir homofoninio, ir netgi poetinio – įvairių metodų, įvairių žanrų stilistikas – jis bandė visa tai integruoti, norėdamas iš įvairių rakursų kalbėti apie labai monotonišką šlykštų dalyką, kuris susiveda į vieną išgamą. <…> Jeigu žiūrėtume į istorijos dėsningumus, tai pastebėtume, kad visi karai ir perversmai juk visada priklauso vienam žmogui – ir mes dabar išgyvename panašų laikotarpį. Tad tai, ką šitas polifoninis teatras, kurį dėl savo aktyvumo ir dėl kaukių, dėl šėpos, dėl lėlių mes vadinam politiniu teatru, mums pademonstravo, yra neįtikėtina.
Režisierius Gintaras Varnas, kalbėdamas apie anuometinio ir šio ŠĖPOS teatro skirtumus, sakė, kad šiandieninė ŠĖPA yra karo vaikas, o ana buvo Sąjūdžio vaikas. Ana buvo vilčių vaikas, šita, bijau, kad nevilties vaikas, – skirtumas didžiulis. Aš niekada nemanau, kad teatras turi kažką politikams naujo sakyti, – jie geriau žino. Teatras neturi niekam nieko sakyti, teatras iš tikrųjų yra tam tikra refleksija ir tu, kaip kūrėjas, tiesiog sakai savo nuomonę. Nesvarbu, ar ji teisinga: vieniems atrodys teisinga, kitiems atrodys neteisinga, kadangi politiniam lauke visada yra spektras nuomonių priklausomai nuo to, kokiai krypčiai politikas save priskiria.
Politikas Matas Maldeikis atkreipė dėmesį į teatro ir komedijos pasaulio ryšį su politinėmis aktualijomis: visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, Lietuvos politikos paralelėje ėjo tam tikra teatro/komedijos linija. ŠĖPA, po to buvo „Dviračio šou“, po to „Radijo šou“, tada buvo Rolandas Kazlas, dabar „Dviračio žinios“, ir jau atrodo, kad jos prieina savo ciklo pabaigą. <…> Visu tos politikos laikotarpiu tam tikra alternatyva visada buvo teatras, kuris provokavo įvairias reakcijas. Teatro priemonės visada sukurdavo tokį trumpą sujungimą visuomenėj ir ypač tiems žmonėms, kurie save atpažindavo.
Šios ir daugiau pašnekovų minčių – pirmajame tinklalaidės epizode:
https://smartlink.ausha.co/antraktas-3/g-varnas-ubas-caras-karo-ir-nevilties-vaikas
Antrajame tinklalaidės epizode gilinamasi į teatro kaip gydančio mechanizmo ribas bei galias. Šios teatro misijos aktualumą priminė pirmoji šių metų premjera Jaunimo teatre – Igno Jonyno režisuotas spektaklis „Sūnus“, pagal to paties pavadinimo Floriano Zelerio pjesę. Atsispirdami nuo spektaklio siužeto, plačiau psichinės sveikatos temas tinklalaidėje gvildena sūnaus vaidmenį kuriantis aktorius Martynas Berulis ir Vilniaus universiteto psichologijos instituto doktorantė, suicidologė Miglė Marcinkevičiūtė.
Analizuodama F. Zelerio pjesės personažus ir siužetą bei nagrinėdama dramatinio veiksmo aplinkybes, Miglė Marcinkevičiūtė palietė tėvo kaltės ir atsakomybės sūnaus savižudybės akivaizdoje klausimus. Anot M. Marcinkevičiūtės, tėvui buvo daug svarbiau tikėti šviesa, kokia nors ateitim, negu susidurti su dabartim, kokia nors problema ir ją spręsti. <…> Matėme personažą, kuris buvo nereikalingas ir nematomas: kiekvieną kartą, kai bandė surasti vietą šitam gyvenime, jis buvo nematomas. Šitaip jam ir kilo automatinė mintis: trauktis iš gyvenimo.
Psichologė kalbėjo ir apie savižudybės motyvo raišką mene, paminėdama, jog ši tema dramaturgijoje bei kine gana dažna: savižudybė, kaip simbolis, kūryboje yra naudojamas be galo dažnai. Jeigu pasižiūrėtume šiek tiek daugiau autorinio kino, tai pamatytume, kad maždaug kas trečiame filme atsiranda žmogus, susiduriantis su tokia krize. Vis dėlto tie simboliai ir naratyvai dažnai gana stipriai remiasi teorijomis. <…> Tie teoriniai modeliai suredukuoja realybę į tam tikrą ekstraktą, o šitai iš esmės reiškia, kad viskas yra supaprastinta. Tai, su kuo susiduriame gyvenime atrodo kitaip. Pasimato, kad tos istorijos yra be galo skirtingos.
Aktorius Martynas Berulis, kalbėdamas apie teatro misiją, teigė, jog teatras, kaip erdvė, pirmiausia yra vieta susitikimui ir pasikeitimui patirtimis. Anot M. Berulio, teatre vyksta žmogiškų patirčių pasidalijimas. Ir jeigu kiekviename spektaklyje kalbama apie skausmą, tai tas skausmas kiekvieną kartą pasirodo vis kitoks. <…> Todėl tam, kad suvoktum, pavyzdžiui, tokį reiškinį kaip savižudybės, tu pirmiausia turi gilintis į kitų žmonių istorijas. Teatre apskritai visąlaik kalbama apie skausmą. Ir, bendrai, teatras, o gal apskritai menas, yra asocijuojamas su galimybe palengvinti egzistencinį nerimą.
Išsami diskusija – antrajame tinklalaidės epizode:
https://smartlink.ausha.co/antraktas-3/i-jonyno-sunus-kiek-sveria-supynes
Tinklalaidės kūrybinė komanda: Silvija Zujūtė, Jonas Kuprevičius, Dominyka Vaičekauskaitė, Vilius Keras ir Mažvydė Kokanauskienė.