„Man imponuoja žmonės, kurie neina su minia, kokia tariamai progresyvi ji bebūtų. Todėl posakis laisvai mąstanti visuomenė yra šiokia tokia klišė. Tiksliau būtų sakyti laisvai mąstantys žmonės. Tie, kurie kritiškai analizuoja faktus ir patys susiformuoja savo nuomonę. O tai ir yra vidinės laisvės šaltinis“, – teigia Valstybinio jaunimo teatro direktorius Audronis Liuga, žvelgdamas į nerimastingą dabarties pasaulio tikrovę, kurioje susiduriama su asmeninio apsisprendimo ir didžios savivokos reikalaujančiais iššūkiais, rodos, kasdien išbandančiais kiekvieną mūsų.
Valstybinis jaunimo teatras, pradėjęs septintąjį gyvavimo dešimtmetį, yra reikšminga Lietuvos meno teatro scena kaip kūrybinių idėjų ieškojimo, atradimo ir išpildymo erdvė, kurioje auga ne tik aktoriai, režisieriai, bet ir žiūrovai, o tai – esmingai svarbu, pirmiausia jau vien dėl to, jog teatras, laikantis Hanso-Thieso Lehmanno teorinės minties, yra kaip susitikimo vieta, kur įvyksta aktorių ir žiūrovų kūniškas buvimas drauge.
Mūsų gyvenamojoje dabartyje patirti gyvą tarpasmeninį santykį jau tampa vis retesnė ir, dar ir dėl to, didesnė prabanga. Be to, teatro menas neretai yra įvardijamas veidrodžiu, kurio atspindžiuose galima išvysti esamą tikrovę, būtą istoriją, o viso to autorinėse interpretacijose – užčiuopti, išskaityti pasiūlymus, apie ką vertėtų reflektuoti, į ką, kur ir kodėl sutelkti dėmesį ar net kur, kaip ir ko link galima, vertėtų keliauti visuomenei.
Šių minčių akivaizdoje kalbinamas Audronis Liuga, jau dešimtmetį vadovaujantis Jaunimo teatrui, tad, manytina, turėjęs laiko išgryninti ir išpildyti teatro kūrybinės gyvasties idėją.
Gerbiamas Audroni, žinia, iš pradžių teatras buvo pavadintas Jauno žiūrovo teatru, ilgainiui pavadinimas performuluotas, jis pavadintas Jaunimo teatru. Ar, Jūsų matymu, teatro dabartyje kas yra, ką atspindi, savimi įprasmina ir transliuoja vartojamas tarytum kūrėjų, tarytum auditoriją nurodantis žodis jaunimo?
Pirmiausia – prisiminkime istorinį kontekstą, kuriame gimė Jaunimo teatras. Buvo gūdus sovietmetis, nors ir su vadinamojo atšilimo ženklais. Vyravo centralizuota kultūros institucijų, tarp jų ir teatrų, sistema. Buvo aiški hierarchija: viršūnėje – akademiniai dramos teatrai, toliau – dramos teatrai, žemiausioje pakopoje – jaunojo žiūrovo ir lėlių teatrai. Akademiniuose teatruose dominavo cenzūros prižiūrimas oficiozinis repertuaras.
Jaunojo žiūrovo teatras turėjo būti adresuotas vaikams ir į jo repertuarą buvo žiūrima kiek pro pirštus. Jaunojo žiūrovo teatrai būdavo steigiami visoje SSSR ir paprastai neišsitekdavo vien tik vaikiškame repertuare, juose reikšdavosi jauni kūrėjai. Ne išimtis ir mūsiškis Jaunimo teatras. Reikia suprasti, kad anuomet Jaunimo teatras reiškė kone tą patį, ką Naujasis teatras, tik šitaip tada jo nebuvo galima pavadinti. Nors Jaunimo teatro dvasia nuo pat jo įkūrimo, vadovaujant režisierei Aurelijai Ragauskaitei, buvo būtent nauja ano meto kontekste.
Man asmeniškai būtent ši Naujojo teatro sąvoka artimesnė, akcentuojanti ne amžiaus grupę, o kūrybinio mąstymo kryptį. Žinoma, iškyla klausimas, kas yra vadintina nauju. Ir ar apskritai naujumas yra vertybė? 2000-ųjų pradžioje virš 10 metų organizavau savo sugalvotą teatro festivalį „Naujosios dramos akcija“. Per jį į Lietuvos teatro sceną įsiliejo nauja dramaturgija, įvyko aibė naujų pastatymų pagal naujas lietuvių ir užsienio autorių pjeses.
Pastaruosius jau beveik 10 metų dirbdamas Jaunimo teatro vadovu dėmesį kreipiu daugiausia į gerą šiuolaikinę ir klasikinę literatūrą. Nesivadovauju tiesiogiai suprantama naujumo sąvoka, bet stengiuosi per kiekvieną skirtingų režisierių Jaunimo teatre įgyvendinamą pastatymą išryškinti kūrybinės paieškos svarbą platesniame istoriniame, kultūriniame, estetiniame lauke, kurio įvairiems poliams atstovauja gera literatūra.
Manau, tai yra svarbu daryti šiais permainingais įvairių technologinių, moralinių, istorinių perversmų laikais. Žinoma, tai nereiškia, kad teatras turėtų atsisakyti geros naujos ir klasikinės dramaturgijos arba spektaklių visai be literatūros pagrindo, to pavyzdžiai – spektakliai Laukinė antis, Keliaujantys, kurių premjeros įvyko pastaraisiais metais Jaunimo teatre. Savaime suprantama, kad Jaunimo teatras turi ieškoti ryšio su jauna auditorija, ne pataikauti jai, o siekti sudominti tuo, ko ji neatranda savo kasdienybėje, filmuose ir socialiniuose tinkluose.
Kas ir kaip 21 amžiaus 3 dešimtmetyje kuria teatro jaunatviškumą, o galbūt jo visai nereikia, nes kūryba pati savaime pasižymi tuo, kas svarbiausia jaunume: tai naujumas, drąsa ieškoti, drąsa nesutikti, tai entuziazmas?
Kažkiek apie tai kalbu atsakydamas į ankstesnį klausimą. Galiu tik pridurti, kad drąsa ir entuziazmas yra svarbi kiekvieno gyvo teatro varomoji jėga, tik ji nelabai veiksminga be kūrybinio talento ir nuoseklaus darbo. Būtent nuoseklus darbas, atrandant ir ugdant, kaip sakydavo Eimuntas Nekrošius, savo balsą, yra bene svarbiausia kūrybos sąlyga.
Pirmoji teatro vadovė buvo režisierė Aurelija Ragauskaitė, vėliau Jaunimo teatrui net trylika metų vadovavo žymioji Dalia Tamulevičiūtė, ją pakeitė Rūta Vanagaitė. Taigi iš aštuonių buvusių Jaunimo teatro vadovų – trys moterys. Žvelgiant į numatytas šio sezono premjeras – nė vieno moters režisierės darbo.
Tiesa, spektaklyje Nina. Jaunos aktorės portretas režisierius Kristianas Smedsas aktualizuos ir kvies gilintis į moters aktorės pasaulį, jos tikrovę. Kaip Jūs matote ir vertinate moterų kūrėjų – režisierių, dramaturgių, scenografių – galimybes tiek kaip individualų talentą ir norą jį realizuoti, tiek kaip palankias sąlygas ir aplinkybes reikštis – kalbėti savu balsu apie tai ir taip, kas ir kaip svarbu joms pačioms ir visai auditorijai?
Tiesa, kad pastaruoju metu moterų režisierių darbai retai pasirodo Jaunimo teatre. Bene paskutiniai reikšmingi buvo Eglės Švedkauskaitės spektakliai Žmogus iš žuvies ir Jauno žmogaus memuarai. Pastarasis spektaklis, manau, yra vienas geriausių Švedkauskaitės iki šiol įgyvendintų darbų teatre, dargi ypač mėgstamas skirtingų kartų žiūrovų. Nesu kaip nors nusistatęs prieš moteris režisieres ar apskritai teatro kūrėjas.
Jei pažvelgtumėte įdėmiau, naujuose Jaunimo teatro spektakliuose pamatytumėte įdomių moteriškų vaidmenų, taip pat ir spektaklių kūrybinėse komandose dalyvauja talentingos kūrėjos moterys. Kristiano Smedso spektaklio nebedarysim.
Artimiausia teatro premjera – jauno režisieriaus Jono Kuprevičiaus-Allunano kuriamas spektaklis Susirinkimas pagal dvi Aristofano komedijas Moterys Tesmoforijų šventėje ir Moterys tautos surinkime bus būtent apie mūsų laikams būdingas lyčių kovas, peraugančias į ideologinį karą, kartu kviečiant apmąstyti skirtingų lyčių žmonių bendruomeniškumo paradoksą. Norėčiau, kad ateity Jaunimo teatre atsirastų jaunų talentingų moterų režisierių spektaklių, ir žvalgausi naujų vardų.
Ko gero, viena esminių 61-ojo sezono premjerų – Oskaro Koršunovo režisuota Henriko Ibseno drama Laukinė antis. Žinia, Ibsenas – dramaturgas, reikšmingai atnaujinęs dramą, pažvelgęs į, rodos, nusistovėjusias ir visiems priimtinas moralės normas drąsiai, kritiškai. Šiandien, kai imamasi naujai apmąstyti visa, kas ištisus amžius daugiau ar mažiau nekėlė abejonių, o jeigu ir buvo reflektuojama, tai siaurose grupėse, dabar aptarinėjama viešai ir garsiai, ir tai akivaizdžiai daro įtaką, keičia socialinę sanklodą, nuomones ir pažiūras.
Jūs, kaip teatro meno asmenybė, kaip kritikos lauko dalyvis, išskleiskite Koršunovo Laukinės anties idėjinius sparnus ir pasidalinkite asmenine pozicija, suvokimu, kas yra tas šautuvas ir toji kulka, kurie mergaitės rankose atneša mirtį jai pačiai?
Laukinės anties repeticijos prasidėjo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, tačiau teatro vadovas jas nutraukė ir Koršunovą atleido iš meno vadovo pareigų. Praėjus beveik metams Koršunovas pasiūlė šį pastatymą įgyvendinti Jaunimo teatre. Iškart sutikau, nes pradėtas įdomus darbas turėjo būti užbaigtas. Spektaklis Jaunimo teatre statytas jau su kiek kitokia aktorių grupe ir, kas svarbu, pasikeitus laikui. Pasaulis pasikeitė po Donaldo Trumpo perrinkimo JAV prezidentu, ir iki tol dar tik posttiesos priešaušris dabar suspindėjo visiška saule.
Posttiesa kelia klausimą, kas yra tiesa ir kas jos šalininkus verčia ginti tiesos moralinį imperatyvą. Tai ir matome įvairių šiuolaikinių aktyvizmo judėjimų suklestėjime. Jų lyderiai skelbia, kad tiesa turi būti atskleidžiama bet kuria kaina, o teisė žinoti skverbiasi į įvairias visuomeninio gyvenimo sferas, ir tai suprantama. Tačiau, kai ji be skrupulų paliečia žmonių asmeninius gyvenimus ir juos išviešina dėl moralinio imperatyvo triumfo, kyla klausimas, ar tai yra teisinga.
Šį klausimą visai kitokiame istoriniame laikotarpyje iškėlė Henrikas Ibsenas ir tai darydamas jis peržvelgė kai kurias esmines savo ankstyvosios kūrybos nuostatas, kaip antai Brando viskas arba nieko imperatyvą.
Laukinėje antyje Ibsenas rodo, kad moralinis tiesos imperatyvas, taikomas šeimos santykiams, gali būti pražūtingas, kai kalbame apie niekuo dėtus vaikus. Ibsenas specialiai į pirmą pjesės planą išveda iš pažiūros eilinį tipą, koks yra Jalmaras Ekdalis, tai gyvenimo nuskriausta ambicinga vidutinybė, kurią jo draugas Gregersas nesunkiai įtikina idealių reikalavimų nauda. Ja patikėjęs, Jalmaras išsižada jį be išlygų mylinčios tariamai netikros dukters Hedvigos.
Ibsenas specialiai neatskleidžia, ar Hedviga yra tikra Jalmaro duktė, kad parodytų jo paties trumparegiškumą iš paskutiniųjų siekiant faktinių įrodymų, nepaisant jam rodomos Hedvigos meilės. Hedvigos savižudybė šiandien atrodo kaip posttiesos išprovokuotas moralinio aktyvizmo triumfas ant žmogiškų jausmų kaulų. O kulka – trumparegiškumas patikint idealiais reikalavimais.
Žinia, visai neseniai teatras, visa Lietuvos teatralų bendruomenė, apskritai visa Lietuva atsisveikino su į Amžinybę išėjusiu aktoriumi Kostu Smoriginu. Šios asmenybės raišką viena ar kita forma, vienoje ar kitoje scenoje asmeniškai buvo patyrę daugelis, tad, tikėtina, aktorius ilgai gyvuos atmintyje, įspūdžių prarasti neįmanoma; žinoma, ilgainiui, kaip ir visa kas, sukurti aktoriniai darbai liks istorijoje, metraščiuose, kuriems skaitmeninė forma teikia daug daugiau gyvasties nei kada nors anksčiau.
Gerbiamas Audroni, galvojant apie aktoriaus kūrybą, jo(s) unikalią esatį, kaip Jaunimo teatro vadovas, pasidalinkite savuoju aktorių trupės matymu – kokia ji, ko norinti, ką galinti, kam įgalinanti, kur, kaip ir ko link keliaujanti?
Du skirtingi klausimai viename: apie Kosto Smorigino kūrybinį palikimą ir šiandieninės teatro trupės matymą. Pradėsiu nuo pirmojo. K. Smoriginas buvo toks grynuolis Lietuvos teatro dirvonuose, kad jokie metraščiai ir skaitmeninės formos negalės perteikti jo betarpiško buvimo scenoje čia ir dabar, publikos akivaizdoje.
Nors Smoriginas sukūrė išties įsimintinų vaidmenų kine, manau, jis buvo būtent scenos Artistas, kuriam esmingai svarbus gyvas ryšys su žiūrovu. Patyrusiems šį ryšį, jis atminty išliks stipresnis už tai, kas užfiksuota medijose. Nors atskiri nufilmuoti spektaklių epizodai, kaip antai cukraus scena Kvadrate arba Makbeto monologas: Rytoj ir vėl rytoj… Net ir per ekraną jie pramuša. Smorigino kūryba bene autentiškiausiai išliks jo dainų įrašuose. Tačiau tai nereiškia, kad teatras neturėtų siekti šio neabejotinai vieno svarbiausių mūsų aktorių kūrybos įamžinimų.
Kalbant apie Jaunimo teatro trupę, galiu didžiuotis, kad šiandien ji yra viena stipriausių iš visų Lietuvos teatrų. Per pastaruosius aštuonerius metus trupę papildė dešimt jaunų aktorių, ir šis dešimtukas rado puikią kūrybinę kalbą tiek su vyresniais kolegomis, tiek ir su teatre statančiais skirtingais režisieriais. Simbolišką teatro trupės portretą galima pamatyti šių metų pavasarį pasirodžiusiame spektaklyje Keliaujantys.
Jau kurį laiką su Jaunimo teatru bendradarbiaujantis režisierius Arpadas Schillingas šįkart sukūrė spektaklį, susiedamas rekordinį aktorių skaičių scenoje bendra idėja. Keliaujantys yra visų pirma apie pačią aktorių bendruomenę ir iššūkius ne tik būti, bet ir kurti kartu. Norėtųsi, kad teatro trupė toliau keliautų būtent tokia, bendruomeninės kūrybos kryptimi, kuri šiuolaikiniame repertuariniame teatre yra retenybė. Žinoma, neįmanoma ir netikslinga kiekviename spektaklyje burti kone visos trupės, tačiau kalbu apie bendruomeniškumą pirmiausia kaip apie kūrybinę partnerystę, gebėjimą džiaugtis kolegų sėkmėmis ir apskritai didžiuotis savo teatru, kai yra kuo didžiuotis.
Tęsiant mintį klaustina, kaip Jūs apskritai suvokiate aktorių – kiek jis yra medžiaga režisieriaus rankose, įgyvendinant jo(s) idėjas, kiek aktorius yra kūrėjas – bendraautoris?
Manau, šiais laikais klausimas apie aktorių kaip medžiagą režisieriui jau tapęs anachronizmu. Galima, žinoma, pasakyti, kad tokie režisieriai kaip Krystianas Lupa tam tikru būdu panaudoja aktorius kurdamas savo spektaklių paveikslus, tačiau tuo pat metu jis kaip retas kitas man žinomas režisierius aktoriui duoda arba, tiksliau sakant, padeda atverti savyje tai, ko pats aktorius net nežino turįs.
Tačiau ir įprastas įsivaizdavimas apie bendraautorystę yra kiek abstraktus, nes režisierius neturėtų parazituoti aktoriuose, laukdamas jų kūrybinių pasiūlymų. Iš esmės už viską spektaklyje atsako režisierius, ką bekalbėtume apie visokias bendraautorystes. Geras režisierius yra tas, kuris ne tik neperkelia savo atsakomybės kitiems kūrybinės grupės nariams, bet ir sugeba sužadinti jų kūrybiškumą ir sutelkti jį bendram rezultatui.
Nuo rudens iki pat dabar Lietuvos kultūra išgyvena nerimastinga laiką, tarytum priartėta prie bedugnės krašto, rodos, atsilaikoma, išsilaikoma, reikia tikėtis, nebus nugarmėta, o dar ir pasukama reikiama – kūrybos ir idėjinio augimo linkme. Kaip situacijos akivaizdoje Jūs regite dramos teatro, teatrinės kultūros dabartį Lietuvoje?
Teatro kultūros dabartis, žinoma, nėra atsieta nuo bendros mūsų kultūros situacijos. Tai, kas vaizdžiai buvo išreikšta ženklu, rodančiu galimą kultūros garmėjimą bedugnėn, nėra tik dabarties diagnozė. Tai kaupėsi daugelį metų ir pratrūko, šalyje susidarius tokiai politinei situacijai, kai kultūros žmonės nebegalėjo tylėti. Taip pat ir teatralai. Ši situacija, kaip jau ne kartą sakyta, nėra vien kultūros finansavimo, vadinamo likutiniu principu, pasekmė. Valdančiųjų politiniai žaidimai, prasidėję nuo Kultūros ministerijos vadovo skyrimo, pademonstravo tokią, anot žinomo klasikos personažo, sugverusią gadynę, kad beliko garsiai pasakyti: STOP. Tam susitelkė didžioji visos Lietuvos kultūros bendruomenės dalis.
Politinės spekuliacijos aplink protestus atvėrė ir kitą, patiems kultūros žmonėms ne itin malonią šiandieninės mūsų visuomenės susiskaldymo ir populizmo suvešėjimo priežastį: kultūros reiškinių atotrūkį nuo šalies regionų gyventojų.
Turime pripažinti, kad didžioji jų dalis, taip pat ir kultūrai skiriamo finansavimo, yra sutelkta didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ypač Vilniuje, sostinėje, dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių: menininkų koncentracija, atnaujinta kultūros įstaigų infrastruktūra, užtikrinama žymiai kokybiškesnė kultūros prieiga. Ypač jei kalbame apie šiuolaikinės kultūros reiškinius, tarp kurių išsiskiria ir teatras. Kaip kultūros žmonės gali rasti būdų dažniau bendrauti su atokesnių nuo didmiesčių šalies regionų žmonėmis – tai vienas iš aktualių nūdienos klausimų.
Žinoma, jį spręsti turi talkinti politikai – įvairesnės kultūros ir meno sklaidos regionuose programos, įtraukiančios ir paramą mažesnių miestelių gyventojų mobilumui į tokius kultūros reiškinius, kurių neįmanoma pristatyti regionuose, bendradarbiavimas su vietos savivalda yra pirmutiniai įrankiai. Teatras yra viena iš kultūros sričių, galinčių aktyviau dalyvauti tokiose programose, kurios apima ir kūrėjų susitikimus su žiūrovais. Tik ieškodami dialogo, tarpusavio supratimo kultūroje galime prisidėti prie bendro visuomenės išprusimo ir šiandien ypač reikalingo kritinio mąstymo ugdymo.
Graikų dramos galia, anot jo, slypi suvokime, kad kiekvienas veikėjų žingsnis, kad ir ką jie darytų, neišvengiamai priartina prie galutinio rezultato išsipildymo ir taip žmogaus laisvės iliuzija sudūžta susidūrusi su neišvengiamybės uola. O vilties kultūra byloja apie tai, kad nėra jokio neišvengiamo likimo, jokios iš anksto nulemtos ateities, jokio rezultato, kurio nebūtų galima išvengti.
Gerbiamas Audroni, pokalbio pabaigoje, Jonathano Sackso minties akivaizdoje, vis dėlto tikint žmogumi kaip protinga, mąstančia būtybe, tikint, kad jis turi ir renkasi laisvę, kuri yra drąsa prisiimti atsakomybę, o kūryba yra viena tos laisvės apraiškų, ką ištartumėte laisvai mąstančiai visuomenei, pasirenkančiai ne ekranų tiesą ir tiesą ekranuose, o gyvą buvimą kartu, žodžiais išsakant mintis, kurios lyg šaltinio vanduo protui ir sielai, gyvenantiems ne vienadienėse aktualijose, o idėjų amžinybėje?
Graikų dramos galia slypi būtent suvokime, kad žmogaus laisva valia yra įmanoma ir nulemto likimo akivaizdoje. Suvokęs savo lemtingą kaltę, Oidipas pats save nubaudžia ir išsiduria akis, įvykdydamas savo, o ne dievų valią. Medėja meta iššūkį dievams, laisva valia nužudydama vaikus. Nekalbant jau apie Antigonės laisvą pasiaukojimo valią. Visų šių veikėjų laisva valia yra jų savimonė ir atsakomybė už savo poziciją.
Būtent tai juos paverčia tragiškais, o jų pozicijos padiktuoti poelgiai sukrečia. Kitas klausimas – apie kokią vilties kultūrą kalbame? Jei apie tokią, kur žmogus apdovanotas visomis įmanomomis laisvėmis, tai būtent ir yra tik iliuzija. Žmogus nėra išvaduotas iš savo kūniškos ir metafizinės nelaisvės, kurios suvokimas ateina ankščiau ar vėliau. Ir, tai suvokęs, jis gali rasti kelią į laisvę per buvimą su savimi, savo veiksmus ir bendravimą su kitais žmonėmis. To iš dalies žmogų moko menas, taip pat ir teatras.
Gyvename tokiais laikais, kai neįmanoma numoti ranka į aktualijas ir užsidaryti idėjų amžinybėje. Tačiau tai nereiškia, kad turime užsidaryti aktualijų suformuotų bendrų nuomonių ir pozicijų burbule.
Nevienadienės idėjos, jeigu jas suprantame ne dogmatiškai, lavina mūsų laisvą kritinį mąstymą, kuris yra vienintelis patikimas kelrodis susidūrus su visuomeniniais, politiniais iššūkiais. Man imponuoja žmonės, kurie neina su minia, kokia tariamai progresyvi ji bebūtų. Todėl posakis laisvai mąstanti visuomenė yra šiokia tokia klišė. Tiksliau būtų sakyti laisvai mąstantys žmonės. Tie, kurie kritiškai analizuoja faktus ir patys susiformuoja savo nuomonę. O tai ir yra vidinės laisvės šaltinis.
Audronį Liugą kalbino Elvina Baužaitė, LRT.lt