Gruodžio 18 d. kviečiame į paskutinį spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“ (režisierė Eglė Švedkauskaitė) rodymą šiais metais. Spektaklis sukurtas pagal Ričardo Gavelio kūrinį tuo pačiu pavadinimu. Režisierė Eglė Švedkauskaitė pastebi, kad su autoriumi juos sieja noras pažvelgti į savo tautos žmones ir jų būdo bruožus su švelnia autoironija: Ne vienu savo darbu siekiu giliau pasiaiškinti, kokioje kultūroje aš gimiau ir gyvenu.
Kviečiame žiūrėti išsamų vaizdo siužetą apie spektaklį ir jo kūrėjus.
Tai yra paprasto žmogaus, kilusio iš paprastos šeimos, istorija. Pasiekusio, atrodo, daug, bet labai didele kaina. Man tai asocijavosi ir su aplinka, kurioje aš gyvenu: ambicingų, jaunų, daug siekiančių žmonių; daug trokštančių ir daug savęs investuojančių į kūrybą, darbus, bet ne visada dėl to labai laimingų. Nors romanas parašytas 1989-aisiais, radau daug paralelių su šiandiena, – sako spektaklio režisierė Eglė Švedkauskaitė.
Pagrindinį personažą Leoną Ciparį spektaklyje vaidina aktorius Vainius Sodeika:
Sako, kad esu juoda Volga, kurios negavau. Esu nusifunkcionavęs funkcionierius. Mano sūnus mane pametė, neprisimena – jis manęs nemato, manęs nėra. Tai yra to laikotarpio tragedija. Pats Gavelis yra minėjęs, kad jis norėjo parašyti istoriją apie „teisingą“ žmogų. Ir kad ant Cipario kapo turėtų būti parašyta: jis stengėsi. Leonas tarsi patikėjo ta sistema ir norėjo teisingai, sąžiningai išpildyti tos sistemos modelį, bet pats modelis yra save naikinantis.
Leono Cipario seserį spektaklyje vaidinanti aktorė Viktorija Kuodytė prisipažįsta, kad repeticijų pradžioje jai kilo vidinis pasipriešinimas: Nesupratau, kodėl vėl turime grįžti į šią temą, ypač dabar, karo akivaizdoje. <…> Kita vertus, gerbiau jaunos režisierės troškimą „įlįsti“ į epochą, kurioje ji negyveno, tačiau mato savo tėvuose.
Pasak dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus, sutikdamas dirbti prie šio kūrinio jis iškėlė esminę sąlygą – kad nebus pakeistas nė vienas Gavelio žodis. Dramaturgas įsitikinęs, jog tai padėjo sukurti autentišką laiko dvasią: iš vienos pusės, išliekant pačioje literatūroje, Gavelio kalboje, 1986-1988 metų stilistika rašytame kūrinyje; iš kitos pusės – įgyvendinant scenografų idėją, kad virš mūsų galvų kabo Sporto rūmų fasadas. Visa tai nori nenori diktuoja pastangą – galbūt pretenzingą – iš detalių ne atkurti, bet kurti tą laiką.
Pasak režisierės Eglės Švedkauskaitės, spektaklis itin įdomus ir patrauklus žmonėms, dar neperkopusiems 30 metų ribos, ypač tiems, kurie ateina šio spektaklio pažiūrėti su savo tėvais. Tuomet atsiranda tiltas tarp kartų – proga pasikalbėti apie romane minimus tikrus įvykius ir visą šį laikotarpį.