„Užburtas kalnas“ – trečiasis režisieriaus ir dailininko Krystiano Lupos pastatymas Lietuvos teatre. Visi jie sukurti pagal skirtingų autorių – Thomo Bernhardo, W.G.Sebaldo, Thomo Manno – kūrinius, bet tarpusavy susiję, kaip vienos didelės kūrybinės kelionės „stotelės“. Kelionės, keliančios klausimus apie žmogų esamajame laike ir teatro misiją šiuolaikiniame pasaulyje ir atsakymų į juos paieškas. Apie tai – pokalbis su Krystianu Lupa „Užburto kalno“ premjeros išvakarėse.
Iš Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ savo scenarijuje išspaudi jo esenciją – pamatinius žmogiškus klausimus apie meilę, mirtį, laiką, gyvybę, jaunystę, senatvę, praeitį, ateitį… Ką Tau reiškia šis darbas?
Panirimą į kažką labai žinomą, bet kartu ir, pasirodo, visai naują. Keista, kad iki šiol šio romano nesiėmiau, nors ne kartą apie tai galvojau. Thomo Manno „Užburtas kalnas“ – viena iš tų knygų, kurios siejasi su inicijacija. Iš knygų, kuriančių jaunystę, asmenybę ir pirmiausia pasaulio matymą, bet kartu ir svajonę. Kažkuriuo momentu ši knyga tampa tyrimu, nes Thomas Mannas siūlo jaunuoliui, ar apskritai žmogui, norinčiam kažkaip perinstaliuoti save, skaitant prisiliesti prie naujos patirties.
Iš tikrųjų „Užburtas kalnas“ – tai kažkas kita nei, pavyzdžiui, Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“, Franzo Kafkos knygos ar Roberto Musilio „Žmogus be savybių“, kurios sukėlė tikrą revoliuciją. Jaunystėje „Užburtas kalnas“ man nebuvo jokia revoliucija. Ji buvo būtent tyrimas, mokymasis viso to, ką Thomas Mannas siūlo Hansui Kastorpui. Kai pradėjau knygą skaityti iš naujo ir kai pradėjome kurti spektaklį, visi tie akivaizdūs dalykai liovėsi buvę akivaizdūs, jie vėl tapo nežinomi.
Klausiu savęs, – ar dabar, kai patiriame tiek daug nerimo, suprantame, ką Thomas Mannas norėjo pasakyti, ar ieškome palimpsestų, ar padedami rašytojo skaitome save. Ir ar užduodame sau klausimus, kuriuos Thomas Mannas formuluodavo tiesiai, o kartais ir tarp eilučių. Juk jis savo pasakojimą rutulioja neįprastai, asketiškai, jautriai ir paslaptingai. Dažnai klausia, pasitelkdamas humoro jausmą arba kažką nutylėdamas. Prie tos nutylėjimų skaitymo filosofijos, prie to, apie ką žmogus nenori arba nemoka kalbėti mane atvedė W.G. Sebaldas. Tiesą sakant, mus labiausiai žavi tai, ko Thomas Mannas nenorėjo arba nemokėjo pasakyti. Pabandėme trumpam apsigyventi toje sanatorijoje, truputį sirgti, truputį svajoti. Iš to ir gimė mūsų klausimai, ar esame subrendę tokiems paprastiems dalykams kaip meilė ir mirtis. Ar žinome, ką reiškia žodžiai, kuriuos sakome kasdien.
Šių dienų pasaulyje, padedant tokioms knygoms, kaip „Užburtas kalnas“, reikėtų peržiūrėti tuos visus žodžius, pabandyti apibrėžti, ištarti iš naujo, bet pirmiausia juos patirti. Gal kai dar ne taip seniai statėme „Austerlicą“, lengviau galėjau apibrėžti, apie ką kalbame. Dabar nenoriu pernelyg deklaratyviai aiškinti, apie ką spektaklis, tačiau nejaučiu diskomforto. Atvirkščiai. Manau, kad tai, ką patiriu inscenizudamas „Užburtą kalną“ ir tai, ką trokštu perteikti žiūrovui, yra tam tikras panirimas.
Panirimas į kupiną sąmoningų ir nesąmoningų klausimų tikrovę ir lyg leidimas sau, kad jie kiltų patys, nešami mūsų siūlomo pasakojimo bangos, to, ką išsirinkome iš šio neregėtai plataus romano. Visa tai sudėti į vieną spektaklį man atrodo beveik neįmanoma. Iš pradžių sakiau, kad tai bus tik romano tikrovės fragmentas, bet staiga paaiškėjo, kad tai taip pat nelabai įmanoma, kad tą keistą, paslaptingą romaną vis dėlto reikia, gal kitaip, bet bandyti papasakoti. Man smalsu, kas atsiras iš to destiliavimo proceso, kuris, viena vertus, yra romano adaptacija, mano pastangos ir bandymai, bet, kita vertus, neįtikėtinai atsidavęs ir kupinas susižavėjimo aktorių dalyvavimas.
Mannas sako, kad „Užburtas kalnas“ įkūnija „leitmotyvą, magišką formulę, kuri veikia abiem kryptimis ir susieja praeitį su ateitimi, ateitį su praeitimi“. Ką Tau reiškia šis leitmotyvas?
Jis yra be galo talpus. Manau, kad Thomas Mannas kalba šitaip sujungdamas laikus, nes „Užburtas kalnas“ yra vieta, kurioje kitaip funkcionuoja laikas ir žmogus. Ateities ir praeities sintezė vyksta žmonių sielose, sąvasties gilumoje, apie kurią mažiausiai žinome. Pats laiko egzistavimas yra paradoksas ir amžina paslaptis. Iš vienos pusės, tai tam tikra tėkmė, pokytis, šiais laikais vis preciziškiau matuojamas. Iš kitos, tai visiškai subjektyvus, beveik nepastebimas virsmas, susijęs su pasąmone. Todėl galima būtų pasakyti, kad „Užburtas kalnas“ yra vieta, kurioje pasąmonė susisitinka su sąmone. Ar Thomas Mannas buvo susipažinęs su Alfredo Kubino knyga „Kita pusė“ (Die Andere Seite)? „Užburtas kalnas“ ir „Kita pusė“ yra panašios savo vaizduotės struktūra. Tai yra tokia simbolinė sąvasties išraiška. Abiejose knygose vaizduojama vieta, kurioje žmogus gyvena kitaip, turi kitokias galimybes, kitus potencialus. Tai gali būti simbolinis kalnas, namas, miestas… Ten atsidūrę žmonės gyvena ne realų, bet sapnišką gyvenimą ir patiria stebuklą, nepasiekiamą tikrovėje. Galiausiai tai veda link didžiulės katastrofos. Ši katastrofa įkūnija visus tuos demonus, kuriuos žmogus slepia savyje, nenorėdamas jų pripažinti. Per ją pamatome, kas mūsų laukia.
Tavo kūrybinio metodo raktinis žodis yra „kelionė į nežinomą“, siekiant atskleisti literatūrinio kūrinio ir žmogaus psichikos paslaptis. Kas „Užburtame kalne“ yra Tave labiausiai dominantis nežinomasis?
Pasakyčiau, tai yra paslaptis, kurią kuria pats Mannas. Pirmiausia – tai jo paties gyvenimo paslaptis. „Užburtas kalnas“ buvo sumanytas kaip „Mirties Venecijoje“ tęsinys. Žinome, kad „Mirtis Venecijoje“ buvo pirmas paties Thomo Manno apsinuoginimas, atskleidžiant savo seksualinę tapatybę, slėptą už santuokos ir tėvystės. „Mirtyje Venecijoje“ Mannas vaizduoja seną, svarbiausius gyvenimo sprendimus priėmusį herojų, kuriuo tada nebuvo, nes dar buvo jaunas žmogus, tarsi galėjęs daug ką pakeisti. „Mirtis Venecijoje“ – tam tikra anticipacija, o „Užburtas kalnas“ – sugrįžimas prie momento, kai sprendimai dar gali būti priimti. Žinoma, kad Thomas Mannas rašė šią knygą stipriai paveiktas tuo metu atsirandančių naujų žmogiškosios minties krypčių. „Užburtame kalne“ egzistuoja didelis Thomo Manno dievaitis Nietzsche, taip pat ir Freud‘as, Jungas. Ypatingai Jungas, aiškinantis tam tikrą žmonijos raidos modelį, pavadintą individuacija. Tuometinės filosofijos ir psichoanalizės įtakoje Mannas modifikuoja kultinį ir pavyzdinį literatūros kūrinio formatą Bildungsroman, prasidėjusį nuo „Wilhelmo Meisterio“. Tipiškas Bildungsroman vaizduoja žmogaus individualų augimą ir brendimą. Mannas „Užburtame kalne“ tikslingai nuo pradžių vaizduoja pagrindinį herojų lyg pripažindamas savo jaunystės neišsimokslinimą, kai neišlaikė brandos egzaminų, ir daugiausia dėl šios priežasties šeimoje buvo laikomas prastesniu už brolį Henriką. Pagrindinis „Užburto kalno“ herojus romano pradžioje primena taro kortų kvailį ar kokį archetipinį pasakų personažą. Turiu grįžti prie to kvailio, kad atmesčiau visa, kuo apaugau ir kas man, kaip žmogui, trukdo. Hansas Kastorpas gyvena XIX amžiaus apsimelavusioje epochoje. Ji išaukštino žmogiškumą ir naujas žmogaus galimybes, bet patį žmogų laikė uždarytą į griežtas elgesio ir visuomeninio gyvenimo normas. Be to tai yra rasizmo ir kolonializmo bei visokeriopo pavergimo ir netolerancijos žmogaus kitoniškumui laikotarpis. Šį anos epochos melą stipriai pajutau naujai perskaitęs „Budenbrokus“. Būdamas jaunas šią knygą skaičiau be didesnės nuostabos. Dabar ji mane privertė susimąstyti, kad XIX amžiaus apsimelavęs žmogus vis dar gyvas šiandien. „Budenbrokų“ kontekste skaitomas „Užburtas kalnas“ yra kaip padidinamasis stiklas, pro kurį galime pažvelgti į ano laiko žmogų ir pamatyti, kiek jo dar yra mumyse.
Repeticijoje aktoriams sakei, kad „Užburtame kalne“ Hansas Kastorpas ne auklėjamas, o įvedamas į vidinį chaosą. Koks tai chaosas?
Būtent. Pirmiausia jį sąlygoja tai, kad Hansas Kastorpas ateina iš tos apsimelavusios epochos, apie kurią kalbėjau. Reikia pasakyti, kad Thomas Mannas savo herojų traktavo labai asmeniškai. Nepaisant to, kad romane visaip siekė to neparodyti. Kaip minėjau, rašydamas šią knygą, Mannas, matyt, jautė poreikį grįžti į situaciją, kai dar nebuvo subrendęs ir susiformavęs žmogus. Turiu pradėti gyvenimą nuo taško, kuriame viskas dar neapibrėžta, kai gyvenu jau apibrėžtame taške. Su sąlygine tvarka, kuri yra labai abejotina. Mes juk bijome chaoso, tiesa? Ir tada persikeliu į „Užburto kalno“ vietą, kuri išlaisvina mane nuo pareigos priimti suaugusio žmogaus sprendimus, stengtis vardan visų tvarkingo gyvenimo konkretumų. Juk labai keista, kad Mannas „Užburtame kalne“ visus susargdina. Sanatorijos pacientai iš vienos pusės laukia, kada pasveiks ir išvyks, bet iš kitos nenori šito, nes čia yra laisvi nuo savo kasdienių pareigų. Žmogus visada vengia tvarkos, kuri kažko iš jo reikalauja. Bet bijo ir chaoso, nes jame slypi didžioji nežinomybė ir mirtis. Iš kitos pusės, chaosas duoda tam tikrą pažadą, išsilaisvinimo galimybę. Išsilaisvinimo nuo visko, kas mus varžo mūsų reikliame, banaliame, nuobodžiame, sudėtingame ir neypatingai maloniame gyvenime. Mes pasislepiame nuo jo įeidami į kažkokį sapną. Galime žodį chaosas nesunkiai pakeisti žodžiu sapnas. Alfredas Kubinas savo knygose rašė apie chaosą, kaip sapno rūšį. Tokiame sapne gali ištikti visa, kas siaubingiausia ir net mirtis, bet nemiršti. Sapne nemirštame, bet išgyvename mirtį. Ir patiriame neįtikėtinus nuotykius. Kaip pažadų išsipildymą iš vaikiškų pasakų, kuriose yra burtų lazdelės, esame aprūpinti įvairiausiais atributais, kurie mus saugo. Tai – savotiškos kelionės, kurioje neturime pirkti bilieto, rūšis. Esu įmestas į kažkokią bedugnę, prarają, jūros gelmę. Judu kaip žuvis, sklendžiu kaip paukštis… Ir mokausi, bet ne tam, kad žinias galėčiau panaudoti už kampo laukiančiame profesiniame kelyje, bet dėl kažkokio man nežinomo augimo… Šiandien gyvename virtualioje chaotiško ir bedugnio pasaulio realybėje, kuri darosi vis labiau absurdiška. Ir mes patys joje virstame keistais hibridais, prarandančiais savimonę, nors tarsi ir turintys sąmoningumo perteklių. Esame viskuo aprūpinti, viską turime po ranka, viskas yra lengvai pasiekiama. Ir galima iškelti sau klausimą – kam aš gyvenu? Kur link mes judame, kai tai, ką vakar laikėme laimėjimu virsta kažkokiu rafinuotu susinaikinimo įrankiu? Galima įžvelgti šito sąsajas su „Užburtu kalnu“, ypač paskutiniuose jo skyriuose vaizduojama absurdiška ramybe, kurioje išnykstu, kaip asmenybė. Dalyvaudamas viltingame procese atrasti filosofinį akmenį, staiga nustoju atpažinti save…
Vieni pirmųjų Hanso Kastorpo žodžių: „Katastrofa ateina staiga ir nežinia iš kur…“ Spektaklis baigiasi žmonijos katastrofos vaizdiniu. Katastrofa yra nulemta?
Man regis, šis žodis vis labiau kybo virš mūsų tikrovęs ir kažkokiu būdu žymi ar stigmatizuoja mūsų gyvenimą. Romane iš pat pradžių pasakyta, kad katastrofa yra žmogus. Vadinasi, katastrofa nesąmoningai gimsta žmoguje ir vėliau sprogsta, pasireiškia, kaip išorinė katastrofa, kaip naikinimo, neapykantos, prievartos aktai, kurie pasaulyje šią akimirka jau įprasti. Galėtume pasakyti, kad mūsų žmogiškoji, humanistinė raida lyg ir labiau pažengusi, bet iš tikrųjų matome dvi priešingas tendencijas.
Civilizacijos raidoje žmogus įgyja įrankius suprasti pasaulį, susikalbėti su juo. Tam jam duota sąmonė. Bet kartu su civilizacija auga ir žmogaus katastrofos potencialas. Keista, bet net buvimo žmogumi idėjoje katastrofos potencialas niekur nedingsta, nors žmogui atrodo, kad yra kitaip. Visos mūsų idėjos kupinos svajonių apie galią ir gėrį. „Užburtas kalnas“ suteikia galimybę tai peržiūrėti ir patikrinti visus žodžius, kuriuos vartojame, kuriuos savo diskusijose ištaria Hanso mokytojai Setembrinis ir Nafta, stumdami save į akligatvį, į spąstus. Tai labai pamokoma. Vis didesnes galimybes pasinaudoti savo protu įgaunantis žmogus tuo pačiu plečia ir gilina savyje tą katastrofą.
Thomas Mannas romane rodo Europos lūžio tašką ir jos pastangas būti visos žmonijos atstovais. Manau, jei rašytojas galėtų pamatyti šiuolaikinį pasaulį, jis išsigąstų dar labiau nei tada, kai dar nebuvo Holokausto patirties, iš jos kylančių pamokų, nebuvo įvairių mūsų dvasinių, formalių, politinių ir panašių apsaugos priemonių.
Kuo Tau įdomus Hansas Kastorpas kaip žmogus ir kuo vertinga jo patirtis?
Klausimas, ar Hansas Kastorpas nori, ar yra ištroškęs patirties, ar jis buvo toks ir ten, iš kur atėjo ir kur nelabai susimąstydamas pasirinko inžinieriaus profesiją bei vadinamąją savo ateitį? Tai – joks pasirinkimas, nes iki panašių pasirinkimų jis dar nesubrendo. Thomas Mannas nuolat perspėja, kad Hansas Kastorpas neturi patirties, kad jis yra eilinis žmogus, nesiekiantis jokių aukštesnių tikslų. Bet vis dėlto šis herojus išsprūsta iš tokio apibrėžimo. Thomas Mannas bando apsidrausti nuo vertinimų, esą jis pernelyg susitapatina su savo personažu. Jis brėžia aiškią ribą tarp savęs ir personažo. Bet kai jis tai daro, atsitinka priešingai. Nubrėžęs ribą tarp savęs ir herojaus, jis daug laisviau perteka į Hansą Kastorpą.
Galima sakyti, kad paslaptingai perteka dvasinė, intelektualinė ir žmogiškoji patirtis, nesiliaujantys rašytojo bandymai suvokti meilės ir žmonių ryšių paslaptį, kai, viena vertus, šeima yra šventa, bet, kita vertus, nesiliaujantis pavergimas ir žymė, kurią mūsų kultūra palieka žmogui, jo pagrindinėms vertybėms, gyvenimo ir meilės pasirinkimams, nes tai giliai tarpusavyje susiję. Thomas Mannas diskretiškai palieka Hanso Kastorpo viduje savo paties neįgalumo, gauto iš savo epochos, kultūros ir tautos, atspaudą.
Man įdomiausia tai, kas iš esmės prieštarauja teiginiui, jog turime reikalą su eiliniu žmogumi. Manau, rašytojas taip elgėsi sąmoningai. Hansas Kastorpas prieštarauja savo pasakotojui, jis labiau gyvas, labiau susižavėjęs, labiau linkęs jausti ir abejoti, net ir labiau linkęs keisti save ir atmesti tautinius ar kultūrinius prietarus, nei pasakotojas to norėtų.
Darbo pradžioje net norėjau didesnį vaidmenį suteikti pasakotojui ir akivaizdžiau parodyti tai, kas mane visada domina, – pavadinkime tai pasakotojo ir herojaus disonansu arba nesuderinamumu. Kai herojus atsiranda ir pradeda gyventi savo gyvenimą, jis ima išsprūsti pasakotojui, ima nuo jo išsisukinėti. Tai norėjome parodyti ir „Austerlice“ – keistą polemiką, paslaptingą konfliktą tarp Sebaldo ir jo herojaus Austerlico.
Panašiai norėjau pasielgti ir statydamas „Užburtą kalną.“ Bet dabar man atrodo, kad tai nepavyko ir todėl rašydamas dar vienos scenos apokrifą, parašiau Hansui Kastorpui frazę: „Dabar pasakosius pats.“ Jis lyg sako: „Nenoriu pasakotojų, jaučiu didelį diskomfortą būdamas kažkieno pasakojamas ir bandysiu pasakoti apie save bei save komentuoti pats“. Sakyčiau, tai maištingas ir provokuojantis, gundantis, žavintis, bet kartu sunkiai įvykdomas noras ir herojui Hansui Kastorpui, ir man – adaptacijos autoriui.
„Užburto kalno“ epilogas yra nepaprastas Thomo Manno žygdarbis, naracijos smūgis, kurį patiria skaitytojas ir su kuriuo jam sunku susidoroti. Spektaklyje tas paskutinis skyrius kitoks, nei jį parašė Thomas Mannas. Pasielgiau panašiai, kaip statydamas Franzo Kafkos „Procesą“ – jame neparodžiau veikėjo mirties, kuria baigiasi knyga. Tikiuosi, kad dauguma žiūrovų skaitė romaną „Užburtas kalnas“ ir gali šio skyriaus ištarmę patys sau papasakoti arba pamatyti ją finaliniame spiritizmo seanse.
Hansas Kastorpas sako, kad jo mylimoji Klavdija Šoša yra iš jo kūno kilęs vaizdinys. Kas tai?
Apie tai savo paskaitoje šiek tiek kalba sanatorijos daktaras Krokovskis. Paskaita apie tai, kad meilė yra viena tų galių, kurios labiausiai iracionalizuoja žmogų ir išveda jį iš tvarkingos žmogiškumo sferos. Krokovskis teisus, tvirtindamas, kad visa toji meilės erdvė yra vieta, kur aštriausiai susikerta mūsų gyvuliškoji ir žmogiškoji prigimtis.
Kalbėdama apie meilę kultūra dažnai pasitelkia krikščionišką požiūrį ir kriškščionybės suformuotą moralę, tad didžiąją šios erdvės dalį užima juodasis nuodėmės laukas. Jis dengia tris ketvirčius visos meilės erdvės, tiesa, palikdamas kažkokį leistiną kraštelį. Ši meilės erdvė sujungta su gėdos reiškiniu, kurio nežino gyvūnai. Gėda XIX amžiuje ir Thomo Manno laikais turėjo milžinišką destruktyvią, žalojančią žmogų reikšmę. Todėl viskas, kas buvo išstumta, vyksta tos kultūros suformuotoje asmenybėje. Gali pasirodyti, kad XXI amžiuje stebime tam tikrą pažangą, šios sferos įtraukimą į atpažįstamą, sąmonei priimtiną erdvę, bet viskas vyksta daug sudėtingiau.
Užgimstantis vaiko seksualumas dažnai yra susijęs su kultu, jo poreikiu. Todėl meilės objektas osmos dėka susijungia ir perteka į kulto erdvę, į sacrum sferą. Berniukui Thomui, kaip ir „Užburto kalno“ berniukui Hansui Pšybyslavo Hipės pieštukas buvo objektas, įgijęs religinį atspalvį, sutraukęs į save daug nesąmoningų poreikių, kurie vaiko viduje dar tik kristalizuojasi. Tai procesas, kelionė, kai jauno žmogaus savastyje pradeda rastis, užimti savo vietą archetipiniai objektai. Iš to kyla ir požiūris į ponią Šošą, prasidėjęs nuo jos panašumo į klasės draugą Hipę.
Kritikai ir Thomo Manno biografai pabrėžia, kad Hanso Kastorpo meilė poniai Šoša prasidėjo nuo susierzinimo, tautinio ir kultūrinio svetimumo pojūčio, nuo neigiamų įvykių. Bet tam tikru momentu Klavdija Šoša nesąmoningai tampa indu viso to, ko stinga Hansui Kastorpui, kultūros, meilės indu.
Kas Hansui yra jo pusbrolis Joachimas? Tavo sumanyme jis realus ir ne, kaip dalis paties Hanso…
Būtent. Atrodė, kad jis tas artimas, kuris saugo Hansą Kastorpą nuo buvimo svetimu ir našlaičiu jausmo. Thomo Manno tekste nėra jokių užuominų, kad ten, lygumoje, tarp jų buvo gilesnė draugystė ar artumas. Hansas Kastorpas atvažiuoja pas pusbrolį ir prasideda jų draugystė, kurią išprovokavo buvimas tarp svetimų. Jie lyg yra pasmerkti suartėti. Atsiranda jausmas, kad nesi vienas. Nes kai esu vienas, kitų žmonių svetimumas mane liečia ir žeidžia, sukelia grėsmę. O dviese esame lyg kartu vaikštantys policininkai. Joachimas iš pradžių neatrodo gilus žmogus, bet vėliau tokiu tampa.
Žinoma, galime spėlioti, kiek Joachimas yra ir neišsipildžiusio, neaktyvuoto homoseksualumo indas. Juk Hansas Kastorpas yra Thomo Manno tęsinys ir todėl tarsi automatiškai autoriaus homoseksualumas įrašytas į jo herojų. Nors Thomas Mannas tai neigė, bet reikia pripažinti, kad anais laikais šia tema dar nevyko diskusijos.
Įdomu, kad daktaras Berensas pavadina pusbrolius mitiniais dvyniais Kastoru ir Poluksu. Gal jie tikrai dvyniai? Nors tarp jų nevyksta gilesnis suartėjimo procesas, bet jie abu turi savo susižavėjimus, kulto objektus. Joachimas turi Marusią, o Hansas Kastorpas – savo Klavdiją. Taip dažnai atsitinka žmonių santykiuose ir ryšiuose, kad supami vienatvės jie kažkaip tampa priskirti vieni kitiems ir tam tikru momentu atsiranda priklausomybė. Bet būdami kartu, jie lieka vieniši su kitais. Nes artimas, glaudus ir neatskiriamas kieno nors ryšys visada paverčia vienišu ir atskiria nuo kitų.
Nuosekliausias Hanso Kastorpo mokytojas italas Setembrinis gyvena humanistiniais idealais, bet ligą ir neviltį prilygina ištvirkimui. Ko verti jo idealai?
Iš naujo pabandėme atgaivinti būtent šį diskusijos lauką, nors iš pradžių, kai skaičiau knygą, man atrodė, kad tai jau truputį senamadiška tema. Tada žmones veikė Nietzsche‘s filosofija, galios idėjos, stipraus žmogaus idealas. Buvo sakoma: „Nebūkime užjaučiančiais, visąlaik gailestingais ir kantriais žmonėmis, nes tai būdinga Rytams. Turime tai pamiršti.“ Tai netiesiogiai prisidėjo prie totalitarinių idėjų atsiradimo, jomis rėmėsi fašizmas. Šiandien tokios idėjos vėl atgimsta.
Setembrinis kalba apie ligą kaip apie pagrindą, o ne apie atsitiktinumą, apie žmogaus poziciją, jo norą rinktis patogų kelią, pabėgti nuo žmogui iškeltų uždavinių. Ir Nietzsche kritikavo gilią krikščionybės empatiją kito žmogaus kančiai ir silpnybei. Tokiu atveju atspirties tašku tampa silpnas žmogus, o ne tas, kuris apdovanotas galimybėmis, galia ir valia kurti. Juk mes, kūniškos būtybės, turime kautis su viskuo, kas veda prie pralaimėjimo ir mirties. Krikščioniška empatija dažnai nekyla iš nuoširdaus noro padėti, iš tikrojo jautrumo, bet yra tam tikra tinginystės forma. Leidimas būti kartu su sergančiais, mirštančiais, o ne su gyvais. Tokia dilema vis dar egzistuoja.
Kilus naujai korektiškumo ir kovos su prievarta bangai, įžengiame į naivų supaprastinimą, kuris iškreipia šią problemą ir tarsi suriša rankas, kai keli sau užduotis. Pavadinčiau tai tikslo etosu. Jei žmogus atmeta tikslo etosą, jis praranda svajonę apie tikslą ir dažnai viršijančias jėgas užduotis, išvedusias žmoniją iš pirmapradės tamsos. Visada būta gigantiškų pakilimų, impulsų, kurie dažnai atnešdavo daug aukų, nepriimtinų šių laikų moralei. Bet tame glūdi ir paradoksas, tam tikras absurdas, nes jautrus žmogus, humanistas smerkia nusikalstamus, nežmoniškus būdus, pasitelkus kuriuos buvo pastatytos piramidės, tačiau mielai įtraukia jas į savo kultūrinį paveldą ir važiuoja į Egiptą, lanko piramides kaip žmonijos simbolį.
Setembrinis apie savo priešingybę Naftą sako, kad šis „savyje nešioja radikalaus atsilikimo sėklą, iš kurios užgims ne vienas karas, ne viena revoliucija”. Kas yra šis personažas?
Galima sakyti, kad tie personažai – Setembrinis ir Nafta – gimė iš tų laikų vertybių kovos. Juk tai buvo XX a. pradžia. Kita vertus, ir tautinio požiūrio krizė, kurią Mannas stebi tarsi iš dviejų pozicijų. Iš pradedančio rašyti „Užburtą kalną“ ir baigiančio rašyti romaną pozicijų. Turėkime omenyje, kad tai du skirtingi žmonės. Pridėčiau, kad Thomas Mannas dažnai diskutuoju su savimi iš tų ankstesnių laikų. Mums buvo svarbiausia iš to ginčo išgliaudyti aktualiausius motyvus. Esu įsitikinęs, kad jei Thomas Mannas būtų rašęs „Užburtą kalną“ kiek vėliau, pavyzdžiui, tada, kai rašė „Daktarą Faustą“, Nafta ir Setembrinis ginčytųsi apie visai kitas temas.
Nafta – paslaptingas personažas, kad ir dėl to, kokią geneologiją jam duoda rašytojas, kuriam įdomu, kiek žydų berniukas, ritualinio skerdiko, kuris skerdžia pagal žydų įstatymus, sūnus, yra persunktas to senovinio etoso. Įdomu, kokios jame atsiranda tuštumos – jose pirmiausia gali gimti kažkas liguisto ir radikalaus. Vėliau Nafta tampa jėzuitų mokiniu – dogmatiško vienuolių ordino, kultivuojančio specifišką, griežtai paklūstančią nustatytoms elgesio normoms, disciplinai asmenybę.
Tas Naftos viduramžių kultas iš pradžių mums atrodė itin anachroniško diskurso tema, prieinama tik tų laikų intelektualams. Lygiai taip Setembriniui – pažangos išpažintojui – anachroniškas, beveik eretiškas atrodo viduramžių kultas. O Naftos manymu, nuo pažangos ir prasideda griūtis, žmonija panyra į katastrofą. Nafta remiasi viduramžių radikalizmu ir absoliučiu negailestingumu žmogaus kūnui. Mums tokio požiūrio kriterijai nesuprantami, nes viduramžius stereotipiškai klasifikuojame kaip didžiausio užtemimo periodą. Kodėl? Todėl, kad tada žmogus savo moralę ir gyvenimo būdą pavertė ekstremaliai priklausomais nuo Dievo ir jo mėgdžiojimo. Tikintieji skelbė, kad žmogus priklauso Dievui ir tarnauja jo tikslui, bet tolesnė humanizmo raida to atsisakė.
Šiandien pasirodo, kad šie klausimai vis dar mūsų neišspręsti. Neatsakyti. Dažnai patys leidžiamės būti apgaunami įvairių madų. Kad ir vadinamosios mados būti šiuolaikiniu žmogumi, kuri, tiesą sakant, pasižymi apsileidimu, nežinojimu, prastu išsilavinimu, konspirologija ir iš to kylančiu radikalizmu. Tuo ir aktualios dabar Thomo Manno „Užburto kalno“ diskusijos.
Sanatorijos vadovas gydytojas Behrensas ir Šoša palydovas Mynheras Peperkornas – dvi tos pačios monetos pusės. Abu jie – priešingų gyvenimo pradų valdovai. Ką spektaklyje reiškia šis duetas?
Iš pradžių nusprendėme, kad Valentinas Masalskis vaidins Berensą ir Peperkorną ir tik paskui pradėjome gilintis, kas už to slypi. Galima sakyti, kad jie abu yra tos permainų sanatorijos valdovai. Pirmame knygos tome valdovas yra Berensas, kuris gana neaiškiu būdu valdo savo pacientų likimus.
Peperkornas atvyksta į sanatoriją ne kaip ligonis ir net neaišku, kas su kuo atvažiavo: Peperkornas su ponia Šoša, ar ponia Šoša su Peperkornu. Ponia Šoša sako, kad atvežė čia žmogų, kuriam kilo problemų, nes senatvė atima iš jo galimybę gyventi taip, kaip yra pripratęs. Jis pradeda griūti, prasideda fizinis nykimas ir reikia kažką daryti. Gal ji atvežė Peperkorną žinodama, kad čia yra Hansas Kastorpas, galintis jai kažkaip padėti?
Sanatorijoje Peperkornas yra svetimas, bet staiga kaip apsišaukėlis ima valdyti bendruomenę. Jo valdžia yra maišto arba anarchijos atmaina. Jis naikina visas sanatorijos pacientų pareigas, jos režimą, alkoholio draudimą, miego būtinybę, ramybę ir t.t. Staiga sanatorijos gyventojams jis suteikia svarbaus svaiginančio dionisiško gyvenimo iliuziją ir jie gali, nepaisant nieko, iš naujo atrasti arba prikelti nesąmoningą ir neaišku kada patirtą laimę. Tuo momentu Berensas ir Peperkornas iš tikrųjų tampa dviejų skirtingų pusių valdovais. Jie lyg tos pačios monetos aversas ir reversas, du priešingi žmogiškumo bruožai. Peperkornas duoda tiems žmonėms galimybę sugrįžti į prarastą dionisišką laimę, išgyventi dionisišką gyvenimo prasmės galimybę, į savosios individo svarbos patyrimą.
Galima pasvarstyti, kokią slaptą žmogaus sferą rodo Berensas. Jis valdo šio pasaulio principus, jo taisykles. Įkūnija tvarką. Bet ar jo slepiamas seksualumas ir slaptas gyvenimas sutaria su tomis taisyklėmis, kurias jis reprezentuoja? Jo santykiai su ponia Šoša įtartini, juk Klavdija yra jo pacientė. Ar tokiu atveju Berensas neatsiduria kultūrinio melo pusėje? Trumpai tariant, visa, kas susiję su tvarkos įsikūnijimu Berensu yra kažkaip paslėpta, o Peperkornas atvirai priima neribotą gyvenimo džiaugsmą ir nepripažįsta šio pasaulio taisyklių.
Spektaklį baigi spiritizmo seanso scena. Bet jame iššaukiamas ne praeities, o ateities reginys, kurį Hansas Kastorpas pavadina „siaubą keliančiu žmogiškojo blogio peizažu”… Kas tai?
Paskutiniai knygos skyriai tokie milžiniški, kad nėra galimybių kurti spektaklį, bandant juos apimti. Juose pirmąkart atsiranda tam tikrų nuojautų analizė, mintis, kad žmonių gyvenimai, jų elgesys, jų tarpusavio santykiai ir konfliktai turi savyje būsimų katastrofų pėdsakus.
Galima sakyti, kad katastrofos gimsta žmonėse, kaip Ingmaro Bergmano filmo „Gyvatės kiaušinis“ metafora. Nuojautos atsiranda anksčiau, dar katastrofai neįvykus, ir yra nuolat mūsų nepastebimos, nuvertinamos, ignoruojamos. Esame visuomenė, ignoruojanti nuojautas ir baimes, kurios įrašytos į nesąmoningas mūsų gyvenimo formas. Tokiu momentu iš katastrofos vietos bėgantys gyvūnai yra geriau pasiruošę už mus, praradusius budrumą. Todėl pasakiau sau, kad viskas, kas yra paskutiniuose „Užburto kalno“ skyriuose „Didysis atbukimas“ ir „Didysis suirzimas“ kalba, kad artėjantis karas, artėjanti globali krizė aplenkia žmogui suvokiamus reiškinius. Pastebime kontrolės praradimą ir iracionalaus elemento didėjimą. Carlas Gustavas Jungas dažnai kalbėjo, kad tokiomis krizės akimirkomis vyksta kolektyvinės haliucinacijos ir regėjimai, pranašaujantys archetipų ir dievų permainas bei didelės krizes, kurias jis vadino religinėmis krizėmis plačia to žodžio prasme.
Man atrodė, kad spiritizmo seansas Thomui Mannui – rizikingas romano skyrius. Būdamas intelektualas jis lyg ir gėdijasi. Bet, kaip dauguma tų laikų žmonių, Mannas domėjosi parapsichologiniais reiškiniais, paklūsdamas jų mitiškumui. Jis panaudojo spiritizmo seansą lyg norėdamas iššaukti mirusį Joachimą, bet pirmiausia tam, kad parodytų, ką prarado, ko nepastebėjo, į ką nekreipė dėmesio Hansas Kastorpas būdamas sanatorijoje, – Joachimo artumą, jo draugiškumą.
Nėra taip, kad ateina miręs žmogus ir sužadina siaubą. Su mirusiu Joachimu ateina tai, kas buvo apleista, nesuprasta. Tikėdamasis rasti Joachimą Hansas Kastorpas tarsi pakiša ranką po vandeniu, lyg ieškodams nuskendusio daikto, bet randa dumblius ir kitokius objektus, kurie yra mūsų viduje. Viena iš seanso dalyvių sako, kad mediumas Elė ištraukė kažką sunkesnio. Tai, kas ištraukiama, staiga tampa svarbiau už tai, ką norime ištraukti. Įrankis, kurį suteikia spiritizmo seanso mechanizmas, – mūsų pasąmonės skatinimas prabilti – yra geras įrankis. Jis išpranašauja tai, apie ką rašoma skyriuose „Didysis atbukimas“ ir „Didysis susierzinimas“. Galima sakyti, kad Thomo Manno laikais gyvenęs žmogus nešiojosi savyje slaptą ir nesąmoningą Hitlerio portretą, pats apie tai nežinodamas. Sakyčiau, kad panašiai dabar savyje turime būsimos katastrofos fiurerio portretą.
„Užburtas kalnas“ – Tavo trečiasis spektaklis Lietuvoje po „Didvyrių aikštės“ ir „Austerlico“. Pavadinčiau tai trilogija apie žmogų ir jo pasirinkimus ties praeities, dabarties ir nujaučiamos ateities riba. Kuo tie trys spektakliai Tau yra ypatingi?
Turėčiau pradėti nuo susitikimo, kurio negalima nuvertinti. Susitikimo su vieta, su Vilniumi, su lietuvių aktoriais ir su Jaunimo teatro vadovu, kuris savo darbą suvokia plačiau nei tik vadovavimas teatrui. Jis svajoja ir siekia pagilinti savo kultūrinę, tautinę tapatybę. Tokia ir mano kelio pradžia, ir visi tie trys spektakliai, kuriuos čia kūriau, man labai svarbūs, savaip žymintys ir stigmatizuojantys mano mąstymą ir tolesnį kelią. Man tai turi milžinišką reikšmę, nes manau, kad be „Didvyrių aikštės“ nebūtų įvykę spektakliai „Kapris. Pabėgėlių sala“ ir „Imagine“ , kuriuos vėliau stačiau Varšuvoje, jie būtent tos patirties tęsinys. Be „Austerlico“ nebūtų „Išeivių“, o be „Išeivių“ gal nebūtų ir „Užburto kalno“. Gimė procesas, kuris pradėjo kitą mano gyvenimo ir kūrybos temą ir kažkokiu būdu inicijavo bei surengė gal paskutinį mano nuotykio su teatru etapą.
Kalbėjosi Audronis Liuga