Group 5 Grįžti
Lauros Vansevičienės nuotrauka

„Pranašystė“ Jaunimo teatre: ačiū Handkei

Jaunimo teatre reziduojantis jauniausios kartos režisierius Justinas Vinciūnas pasiūlė beprotišką idėją – parengti Peterio Handkės avangardinės pjesės „Pranašystė“ skaitymą su  vyriausios kartos teatro aktoriais Algirdu Latėnu, Vidu Petkevičium, Sauliumi Sipaičiu, Gediminu Storpirščiu. Šį pavasarį įvykęs pjesės skaitymas tapo tikru atradimu. Po ilgos pertraukos susitikę Jaunimo teatro senbuviai lyg patyrę džiazo muzikantai „sugrojo“ dar jauno Handkes sukurtą „Pranašystę“ taip, kad ji suskambėjo it biblinė metafora, ir kartu – žaisminga, autoironiška odė kasdienybei bei absurdiškai dabarčiai.  Iš ano pjesės skaitymo gimsta spektaklis – kaip skirtingų kartų menininkų dialogas. Už jo inspiraciją visi kartu sako: ačiū Handkei…

Kuo Jums visiems išskirtinis darbas prie šio Peterio Handkės kūrinio?

Gediminas Storpirštis: Aš su Handke scenoje susitinku pirmą kartą. Jis pasiekė savo, šokiravo mane šia savo dramaturgija. Tokio stipraus kūrinio nesu per savo ilgą gyvenimą skaitęs – iš esmės čia nėra dramaturgijos, nėra personažų. Bet labai stipri pjesė. Ačiū Handkei.

Saulius Sipaitis: Aš patyriau siaubą per visą vasarą, nes bandžiau atmintinai išmokti tris ištraukas. Kai mokausi atmintinai, kiekvieną eilutę matau kaip vaizdą. Tragedija: kaskart jau, regis, išmokau, bet vėl pradedu painioti – ar ta eilutė iš tos ištraukos, iš anos ar trečios. Kol šiek tiek pramokau, praėjo visa vasara, naktimis nemiegodavau. Šventoji, galvoju, už ką man tos kančios?

Gediminas Storpirštis: Čia yra šizofreniko pietūs. Visas šizofreniko meniu.

Saulius Sipaitis: Anksčiau piktindavausi, kai matydavau choristus, stovinčius su tekstais. Galvodavau: ką, jie tiek repetavo ir negali be tekstų dainuoti? Ir aš supratau: mes šioje pjesėje turime keturiese sakyti tą tekstą, gal vienam iš vakaro galvą skaudėjo – jis pasakys kitą žodį. O tas žodis yra kaip gaida – jis turi būti būtent toks, kaip parašyta. Ir jeigu vienas sakys viena, kitas kita, kas išeis? Disonansas.

Gediminas Storpirštis: Gaidžių mišios.

Saulius Sipaitis: Ir kunigai kasdien sako tas pačias pamaldas, bet visi skaito iš knygučių, kad pasakytų teisingą žodį. Mes esame pranašai ir neturime teisės klaidingai ištarti žodžio. Jaučiame savo svarbą ir kad pasauliui turime pranešti tikslią žinią.

Visi: Ačiū Handkei.

Vidas Petkevičius: Handkė parašė, kad yra keturi skaitovai: A, B, C ir D. Gali suprasti, kad jie visi vienodi, o gali suprasti, kad jie visai nevienodi. Be to, pats apibūdinimas „skaitovai“ reiškia, kad turėtume skaityti, o mes bandome vaidinti – užsibrėžėme didžiulį tikslą. Daug didesnį, nei Handkė pasiūlė. Čia ir yra tas didysis konfliktas: arba mes įveiksim, arba ne. Arba mes jį, arba jis mus.

Algirdas Latėnas: Perskaitei pjesę ir nieko nesupratai. Arba supratai, bet viską savaip – gali apsidžiaugti. Bet dirbame juk mes visi: režisierius, mes keturi turime atrasti savo įėjimus.Perskaitęs Handkę pajunti, kad tik trumpai su juo pabuvai ir susipažinai, o tuomet laukia mūsų visų kartu nagrinėjimas, žiūrėjimas – kas čia per autorius, ką jis slepia, ką jis laiko užkodavęs. Mums teko sudėtingas uždavinys – atrasti tuos kodus. Man patiko dar vienas dalykas. Turbūt visi, kas šį kūrinį perskaito, priima jį labai rimtai, nes tekstai – toli gražu ne komedijos. Bet kažkaip mes paskaitę, truputį apsišnekėję nutarėme, kad turime čia atrasti nemažai juoko ir komedijinių dalykų, ir kad jie nebūtų iš piršto laužti. Kad net pats autorius, jei klausytų, sakytų: nieko sau, aš juoko čia nelabai ir įsivaizdavau, o šitie keturi chuliganai, su penktuoju priešaky, atrado tokių įėjimų, kur viskas išteisinta. Tarp tragedijos, rimtų dalykų yra ir daug juoko.

Kodėl nusprendėte juoką įvesti į spektaklį?

Algirdas Latėnas: Gal ir pats Handkė tai matė, tik daug kas jį priima per rimtai.

Gediminas Storpirštis: Handkė šią pjesę parašė jaunas. Jei dabar jis pats paskaitytų, ką parašė, tikrai kvatotų. Jaunystė – labai gražus, kūrybingas laikas. Bet vėliau gyvenimas pateikia įvairių spalvų. Supranti, kad jų yra daug. Vienas klasikinis personažas sakė: didžiausios kiaulystės ir nusikaltimai daromi rimtais veidais. Užtenka tų kiaulysčių.

Saulius Sipaitis: Manau, kad šioje pjesėje ieškome savo buvimo šioje žemėje prasmės. Aš, kaip aktorius, suprantu, kad šioje žemėje atsidūriau atsitiktinai. Mano tėvai susitiko, įsimylėjo, ir atsiradau aš – visai atsitiktinai, neturėdamas misijos. Man atrodo, kad mes visą laiką ieškome – kai kam pavyksta, o kai kas ir beprasmiškai praleidžia gyvenimą, – bandome užsikabinti ir įprasminti savo buvimą žemėje.

Visi: Ačiū Handkei.

„Kiekviena diena bus tokia pati kaip visos kitos“, – rašė Handkė, kai jam buvo 22-eji. O kaip iš šiandienos perspektyvos atrodo Jums?

Vidas Petkevičius: Galima sakyti, kad į tą pačią upę antrąkart neįbrisi, tai tas pats. Nė viena diena nepanaši į kitą.

Gediminas Storpirštis: Bet kiekvienoj dienoj yra kažkokio panašumo: saulė teka, visada leidžiasi vakaruose. Yra ir panašumų, bet yra ir ne tik.

Saulius Sipaitis: Aš jaučiuosi kaip voverė rate – kasdien vis sukuosi ir sukuosi. Grįžtu namo, vedu šunį, jis bėga tuo pačiu keliu, aplanko tuos pačius kampus, pakeliui pamaitinu varnas. Grįžtu namo, įsijungiu Ukrainą, vakaras, rytas, keliuosi, atvažiuoju, grįžtu. Ratas užsisukęs.

Vidas Petkevičius: Geriau jau suktis rate, nei kasdien būti kariamu šunimi.

Jūsų lūpose pranašystė suskamba ir it biblinė metafora, ir kartu – lyg žaisminga, autoironiška odė kasdienybei. Kaip derinate šias abi puses?

Gediminas Storpirštis: Kaip kiekvienas žmogus.

Vidas Petkevičius: Ir kiekvieną dieną.

Gediminas Storpirštis: Tu gauni tuos du polius ir pagalvoji… Ačiū Handkei.

Algirdas Latėnas: Anksčiau gal, kai repeticijos, sudėtingi spektakliai buvo, nori nenori tu tarp patoso ir paprastumo visąlaik balansuodavai. Man repetuojant šią medžiagą labai padėjo anūkai, jų požiūris į mano darbą, į tai, kuo mes užsiimame. Tokie paklausimai kaip antai, ar jie rimtai žiūri į mano užsiėmimą. Jei jie atsako, kad rimtai, tuomet aš tyčia sakau: bet juk čia nieko rimto. Tada palaksto, pasvarsto ir atbėgę sako: šiaip jau, tu teisus – nieko čia rimto, mes per rimtai galvojom. Paskui pradedu su jais vėl žaisti, suprantu, kad gal ne taip pasakiau, – čia yra labai rimta. Taip mes vieni kitus „išdūrinėjame“ – taip lengviau ir įdomiau gyventi.

Vidas Petkevičius: Gyvenimas visoks: yra ir komiškumo, ir tragiškumo. Gyvenime būna daug įdomiau nei pjesėse – gyvenimas pasiūlo daug sudėtingesnių variantų.

Saulius Sipaitis: Aš antroje dalyje tekstą skaitydavau kaip medinis. Justinas labai gerai man patarė, kad per juoką, atsipalaidavimą ateina mintys, kurias reikia pasakyti. Jei mums pavyks pasiekti minties lengvumą, lengvai perteikti mintį, bus labai gerai.

Į griežtą kūrinio tekstą įterpiate autorefleksijos detalių. Kodėl? Koks buvo kiekvieno Jūsų indėlis?

Saulius Sipaitis: Aš turėjau nedidelį eilėraštuką, kurį kadaise parašiau, važiuodamas Karpatų kalnais:

Kur tu, Dievuli, sakyki,

Rojų man reik pamatyti,

Kur ta vieta pažinimo…

Kur mus Ieva…

Ir mes pakabinam. Bet aš šiąnakt sugalvojau dar: kai sakau „kur mus Ieva“, Vidas subamba:

Pradangino.

Atėmė nemirtingumą,

Kūno pažino nuogumą.

Potekstė – kad mes galėtume gyventi rojuje, turėti amžinąjį gyvenimą, o ta Ieva viską sugadino (nenoriu pridėti kito žodžio).

Kitą intarpą parašiau apie artistus, apie jų viduramžių dalią: kad jie buvo laidojami už kapinių tvoros. Kai link miestelio artėdavo trupė, jie buvo ne tik artistai, bet ir vagys – galėdavo ir skalbinius nukabinti, pavogti. Jie buvo kaip žemesnioji kasta Indijoje, man jų ir gaila, ir graudu.

Gediminas Storpirštis: Man po ranka pakliuvo Wisławos Szymborskos eilėraščiai. Labai panašiai jie abu rašo. Kaip tik neseniai rengiau visą programą, skirtą jai ir jos poezijai, tad šiek tiek domėjausi, taip pat ir biografija, kūrybiniu metodu. Įdomu, kad ji visą gyvenimą kolekcionavo visokias spaudos nesąmones, suvenyrus – kičus. Visada rasdavo progą padovanoti, visi laukdavo. Jie abu rašo labai taupiai, bet labai talpiai. Ir požiūris panašus – kalba apie tai, ką mato.

Algirdas Latėnas: Šekspyras spektaklyje atsirado benagrinėjant, befantazuojant. Specialiai Šekspyro neverčiau ir nerinkau.

Gediminas Storpirštis: Šitas eilėraštis skambėjo spektaklyje, kuriame jis vaidino Ričardą Trečiąjį – buvo vienas iš kulminacinių momentų.

Algirdas Latėnas: Ne tik Ričardas Trečiasis, daug kur buvo galima Šekspyro įterpti, bet mes darėme labai didelę atranką. Norėjosi neperlenkti lazdos, kad liktų ir Handkės.

Vidas Petkevičius: Čia labai daug erdvės. Pasakai frazę, o joje labai daug erdvės – gali labai daug ką pritaikyti. Mes rinkome, kas labiausiai tinka. Labai varžėme save, antraip mūsų istorijų būtų buvę daugiau nei Handkės.

Saulius Sipaitis: Labai daug filosofavome, Justinas teikė daug idėjų apie tai, ką norime pasakyti. Mano galva pasidarydavo tokia didelė, ir aš prisimindavau personažą, kuris sakė: „Niekada negalvojau, kad nuo galvojimo galima taip pavargti.“

Kuo įdomus Jums buvo darbas su Justinu Vinciūnu?

Vidas Petkevičius: Visi žiūrėjome viena kryptimi. Nesvarbu, kad jis daug jaunesnis, bet turi daug kitų savybių, kurių mes neturime. Tai labai natūralu. Aš klausau Justino ir net negalvoju apie tai, kad tarp mūsų yra amžiaus skirtumas – tai atskleidžia viską. Jis mąsto, tarsi turėdamas ir patyrimo, ir žinių.

Saulius Sipaitis: Kodėl taip yra? Todėl, kad Lietuva dabar yra nepriklausoma. Tarybiniais laikais tik pabandyk pasakyti ne taip ir ne tą. Mano vaikystėje žmonės net tarpusavy gatvėje tyliai kalbėjosi. O dabar jie nepatiria to spaudimo, jie – laisvi žmonės. Jų galvose – didelis skliautas, jie laisvai mano, laisvai sako.

Gediminas Storpirštis: Didelis Justino nuopelnas – repeticijų atmosfera. Jei repeticijose pavyksta sukurti tam tikrą atmosferą, ji juntama ir spektaklyje. Spektaklis, kuris turi atmosferą, yra paveikus. Justinas kažkokiu būdu suderino kažkokius dažnius. Tai nėra dažna ir tarp jaunų žmonių, nors skliautas jo ir didelis, kaip sakė Saulius. Tai yra tam tikros žmogiškos savybės, kurios leidžia mums būti čia. Jei iš jo pusės būtų juntamas kažkoks kategoriškumas, mūsų čia nebūtų, viskas būtų pasibaigę skaitymais. Čia yra toks voratinklis – ryškių judesių nepadarysi, antraip viską sudraskysi. Džiugu, kad yra jaunų žmonių su gerais skliautais, kurie geba tuos voratinklius megzti.

Dėkoju už pokalbį.