Gegužės pradžioje Jaunimo teatre įvyko ilgai laukta premjera šeimai – žaismingą spektaklį vaikams ir jų tėveliams „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“ pagal lietuvių rašytojo, istoriko ir švietėjo Simono Daukanto tekstus sukūrė žymi objektų teatro kūrėja, „Auksinio scenos kryžiaus“ bei Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Saulė Degutytė.
Šiame spektaklyje, kaip ir daugelyje ankstesnių kūrinių, režisierė atsakymų į dabar visuomenę kankinančius klausimus ieško praeityje, o įkvėpimo – senuose, iš pirmo žvilgsnio nebenaudojamuose daiktuose ir objektuose, kurie menininkės spektakliuose ir tampa sceninės magijos šaltiniu.
Apie naujausią režisierės spektaklį šeimai Jaunimo teatre, apie stiprybės suteikiančius tiltus tarp praeities, dabarties ir ateities, o taip pat apie šiuolaikinių vaikų kultūrinį ugdymą Saulę Degutytę kalbina teatrologas Andrius Jevsejevas.
Dabar toks laikas, kai moralas, ypač tarp jaunų teatro kūrėjų, yra nebemadingas ir net vengtinas. Kita vertus, moralas, poreikis jam, tam tikra prasme sugrįžta vidurinės ir vyresnės kartos režisierių darbuose. S. Daukantas – švietėjas, istorikas, Apšvietos žmogus. Kaip elgiatės su didaktine Daukanto tekstų puse?
Spektaklio epicentre – šeima su dviem vaikais. Vaikai būtent ir bėga nuo tėvų moralizavimo, bet ieško etinės atramos kažkur kitur. Be jos labai sunku, gal net neįmanoma gyventi. Reikia kažkur kažko įsitverti. Šiek tiek remiuosi ir savo asmenine patirtimi: mano vaikai, dabar jau suaugę, anksčiau irgi neklausydavo, kas jiems sakoma, o paskui, prisižiūrėję „Youtube“ vaizdelių, prieidavo tos pačios išvados, kurią jiems neva bandė įpiršti tėvai. Gal mus labiau erzina terminas. T. y. pats žodis „moralas“ tarsi tapo blogo skonio ženklu. Bet, manau, nepelnytai.
Savo spektakliuose niekada dirbtinai neprimetu publikai vienokios ar kitokios moralinės pozicijos – ji atsiranda tarytum savaime, įkvėpta dramaturginės medžiagos. Taip pat ir gyvenime: daug kam nesinori paklausyti, ko juos moko vyresnieji, tačiau neišmokta pamoka dažniausiai sugrįžta bumerangu. Tikiuosi, kad spektaklio kūrybinės komandos moralinę poziciją išgirs bei supras ir vaikai, ir jų tėvai, nes kurdami spektaklį galvojame ir apie juos. Apskritai norisi, kad išėjimas į teatrą su šeima kažkiek praturtintų ir vyresniuosius jos narius.
Mano supratimu, Daukanto apysaka apie Rubinaitį Peliūzę – tai kaip auklėjimo vadovėlis, kurį rekomenduočiau paskaityti visiems. Kalbant apie švietėjiškąją mūsų spektaklio dalį, tai visas šis kūrybinis procesas praturtino ir mane. Pavyzdžiui, prieš imdamasi šio kūrinio pastatymo aš apskritai nieko nežinojau apie jokį Rubinaitį Peliūzę. Spektaklio kūryba man, visų pirma, yra pažinimo procesas. Juokauju, kad jei ko nors nežinau, tai imuosi apie tai kurti spektaklį.
O skaitydama „Rubinaičio Peliūzės gyvenimą“ aš pajutau didžiulį malonumą, nes labai seniai nebuvau skaičiusi kūrinio, kuriame taip subtiliai pasakojama apie tai, kaip tėvams būti su vaikais, kaip su jais dalintis savo patirtimi, kaip vaikus auklėti. Nors žodžio „auklėti“ šiandien mes taip pat nelabai mėgstame. Bet aš tikrai nežinau, ar gali gyvenime būti laimingi vaikai, kurių tėvai neauklėjo, kuriems nenubrėžė tam tikrų laisvės ribų, kurie savo vaikystėje neturėjo jokių pareigų. Vaikas bet kokiu atveju patys susiras vienokį ar kitokį moralės kompasą, kuris suformuos tam tikras jo mąstymo ir pasaulio suvokimo ribas. Jei ne namie, tai internete, kieme ar dar kur nors. Galiausiai, norėdami ribas laužyti, mes vis vien pirmiau privalome jas pažinti.
Ar įmanoma spektaklio „moralą“ arba „žinutę“ apibrėžti vienu ar keliais sakiniais?
Tai elementarūs dalykai, veikiantys žmogų nuo pat jo gimimo: jei nemoki susilaikyti, pažaboti save ir savo aistras, jei klausai tėvų, turinčių kur kas daugiau gyvenimiškos patirties, patarimų, tuomet gyvenime bus sunku.
Dar man atrodo labai svarbu šeimoje skatinti kūrybiškumą. Pareigos pareigomis, bet kartais, užuot vertus vaiką eilinį kartą tvarkyti namus, gal mes verčiau su juo visa šeima pažaistume? Gal geriau tegu kambario kampe lieka ta nešvarių skalbinių krūva, bet pasinaudokime proga geriau pažinti savo vaikus, jų svajones ir lūkesčius. Manau, tai ne mažiau vertinga. Mano spektakliuose žaidybiškumas yra ypač svarbus. Ir šiame spektaklyje matysite, kaip tėvai su vaikais bendrauja, pasitelkdami, regis, atsitiktinius, po ranka pasitaikiusius daiktus, juos atgaivindami ir leisdami jais skleistis spektaklio istorijai.
Mano, kaip daiktų arba objektų teatro kūrėjos, credo yra toks: „apsidairyk, aplink pilna personažų – tereikia įjungti fantaziją ir su jais galima nuveikti daugybę įdomių dalykų“.
Viena tavo ir drauge su bendraminčiais jau prieš dvi dešimtis metų įkurto „Stalo teatro“ kūrybinių krypčių – tam tikrų kultūros asmenybių, susijusių ne tik su kūryba, bet ir su mokslu, švietimu, kūrybos, gyvenimo bei idėjų meniniai tyrimai. Esi kūrusi spektaklius pagal Maironio, Marijos Gimbutienės ar Liudviko Rėzos tekstus. Dabar iš knygų lentynos ištraukei senokai profesionaliame mūsų teatre neliestą Simoną Daukantą. Kuo tave traukia šios asmenybės, jų idėjos ir veikla?
Gal banaliai nuskambės, bet esu patriotė ir labai myliu savo šalį, domiuosi jos praeitimi, dievinu gamtą. Man kartais atrodo, kad mes per daug dairomės į kitas šalis ir per mažai domimės tuo, kas yra mūsų, iš ko mes kilome. Aš jaučiu, kad šitas ryšys su praeitimi mane stiprina ir aš norėčiau tuo jausmu pasidalinti su kitais.
Kalbant apie Daukanto apysaką „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“, mane labai sužavėjo specifinė Daukanto kalba, kupina žodžių, kurie, viena vertus, juokingi, o iš kitos pusės, atspindi to meto žmonių tam tikrą smagų naivumą, kai eilinis žmogus žino Tenerifę, Kanarus ar Gvinėją, bet paklaustas atsako, kad Afrika yra kažkur ten už Vilniaus, tolėliau. Toks pasaulio suvokimas mane kaip kūrėją įkvepia fantazuoti, kaip jie mąstė, kaip ir kokie tie žmonės ir jų laikai apskritai buvo. Dabartiniai vaikai kalbėdami naudoja labai daug svetimybių. Vaikai imlūs – labai norėčiau, kad jie „pasigautų“ kažką ir iš Daukanto specifinio žodyno.
Smagu egzotiką atrasti čia pat, o ne kažkur už jūrų?
Taip. Ir mūsų spektaklio personažas Peliūzė norėjo matyti tik naujus kraštus, troško tik naujų įspūdžių ir nepatirtų potyrių. Visai kaip šiandieninis dešimtmetis, Peliūzė puoselėja savo vėjavaikiškumą. Daukanto laikais žmonės negalėjo sau leisti būti vėjavaikiai, nes visi turėjo dirbti, visi turėjo padėti.
„Rubinaičio Peliūzės“ istorija – tai dar ir biblinio pasakojimo apie sūnų paklydėlį parafrazė…
Man labai svarbi tikėjimo tema, nors apie tikėjimą šiandien kalbėti irgi tarytum nemadinga. Bet, manau, visi tiki Dievą. Vienokį ar kitokį. Štai ir Daukantas „Būde senovės lietuvių…“ rašė, kad „nuo pat senų senovės žmogus turėjo nuomonę apie Dievą“. Vadinasi, žmonės apie jį galvojo.
Daukanto kūryba ir švietėjiška veikla – labai turtinga. Kaip kokios lietuvių liaudies pasakos. Kai skaitau jas vaikams, kartais atrodo, kad jų net veido simetrija pasikeičia ir kažkoks specifinis charakteris atsiranda veide, jie nustemba, nuščiūva. Tai man leidžia pajusti, kad pasaulyje yra kažkokia pusiausvyra. Panašiai atsitinka ir klausantis Daukanto tekstų.
Papasakok apie savo santykį su Jaunimo teatru. Juk kadaise baigei aktorystės studijas kurse, kuriam vadovavo buvęs ilgametis šio teatro vadovas, režisierius ir aktorius Algirdas Latėnas, sukūrei ne vieną vaidmenį šio teatro scenoje… Ar tai taip pat savotiškas „dukters paklydėlės“ sugrįžimas?
Tiesą sakant, pirmasis mano teatras – tai Kauno nacionalinis dramos teatras, kuriame dar būdama paauglė lankiau pantomimos studiją. O Jaunimo teatre vaidinau jau studijų metais ir baigusi tuometinę Lietuvos muzikos akademiją. Teko padirbėti su Vitalijumi Mazūru, Ignu Jonynu, kitais režisieriais. Net įkūrus „Stalo teatrą“ kurį laiką savo spektaklius vaidinome būtent Jaunimo teatro mažojoje salėje. Tad šiam teatrui neabejotinai jaučiu tam tikrus sentimentus.
Jau daugelį metų puoselėji savo „Stalo teatro“ idėją, dirbi objektų ar daiktų teatro srityje. Kaip manai, kokių asmeninių ir profesinių savybių reikia aktoriui, norinčiam sėkmingai dirbti su lėlėmis arba objektais?
Dirbdama prie „Stalo teatro“ pastatymų, daugelį aktorių, su kuriais nuolat bendradarbiauju, jau tam tikra prasme apmokiau savo teatrinės kalbos. Nors iš pradžių buvo sunku: būdavo, kad aktoriui dirbant entuziastingai, kūrybingai ir dinamiškai, jo valdomas objektas lieka tarsi negyvas, lyg nuošalyje. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, tam reikia laiko ir praktikos.
Kita vertus, eidama kurti spektaklį Jaunimo teatre, žinojau, kad čia susidursiu su aktoriais, kurie veikiausiai neturės apčiuopiamos darbo objektų teatre patirties. Bet mane tai net savotiškai įkvėpė: man visada labiau patikdavo dirbti su dramos teatro aktoriais, besimokančiais atgaivinti objektą, nei su lėlininkais, bandančiais įkvėpti gyvybės dramaturginiam tekstui. Man atrodo, kad dirbant su objektais, svarbi ne tiek tobula technika, kiek ta įtampa, užsimezganti tarp objekto ir jį valdančio aktoriaus.
Ar galėtum trumpai papasakoti, kokie daiktai ir objektai veiks spektaklyje „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“? Kokia estetika vyraus spektaklyje?
Kaip jau minėjau, mane traukia praėjęs laikas, seni daiktai ir rakandai, kurie tarytum turi savyje užkoduotą tam tikrą istorijos svorį. Tokie daiktai mano spektakliuose veikia dėl to, kad jaučiu jų savotišką tyrumą, sodrumą ir natūralumą. Be to, jie kur kas paslaptingesni, mįslingesni nei šiuolaikiški daiktai ir techniniai agregatai. Mėgstu, kai spektaklyje yra paslaptis, kurią žiūrovui norisi pačiam sau atskleisti, atrasti.
Senove dvelkia ir patys daiktai, ir medžiagos, iš kurių jie pagaminti, ir tų daiktų faktūros… Bet turbūt nebūtų tikslu sakyti, kad spektakliu pasakojate tik apie praeitį?
Anaiptol. Mes kaip tik mėginame kalbėti apie šiandieną, apie šiuolaikinę šeimą ir šiuolaikinius jos narių tarpusavio santykius. Paimdami seną istoriją kaip tam tikrą pagrindą, per ją mėginame aiškintis dabartį. Nesistengiame sukurti spektaklio-muziejaus. Kartu su aktoriais mėginame pažadinti savo vidinius vaikus, pamiršti viską, ką iki tol mokėjome, ir leistis žaisti bei šėlioti. Tikimės, kad į žaidimą pavyks įtraukti ir jaunuosius žiūrovus su tėvais.
Dėkoju už pokalbį!