Krystianas Lupa – vienas ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės Europos teatro režisierių, 2009 m. apdovanotas prestižine Europos teatro premija (dažnai vadinama „teatro Oskaru“). Šis įvertinimas tik patvirtina jo indėlį į Europos teatrą. 82 metų lenkų maestro spektakliai, neretai trunkantys šešias ir daugiau valandų, virto kultiniu fenomenu: į juos ne tiesiog einama, o piligriminaujama, kartais net po kelis kartus. „Kalkwerk“, „Lunatikai“, „Persona. Marilyn“, „Austerlicas“ – šie pavadinimai teatro mylėtojams skamba kaip mantra.
K.Lupa – tai paradoksų apimtas kūrėjas. Žmogus, kuris pradėjo nuo fizikos Jogailos universitete, vėliau studijavo grafiką dailės akademijoje, po to kino režisūrą Lodzėje. Iš kino mokyklos išmestas už pernelyg avangardines idėjas ir atvirą homoseksualumą, kurį viešai pripažino tik 2008-aisiais, sulaukęs 65-erių. Žmogus, kuris savo spektakliams naudoja jungiškąją psichoanalizę ir „laboratorines repeticijas“, bet tuo pačiu vengia teorinių knygų apie teatrą, pastatęs prieš jų lentyną būgnus.
Jo metodas – unikalus ir reiklus. „Lupos aktoriai“ – taip teatriniame pasaulyje vadinama kasta artistų, kurie dirba su šiuo režisieriumi. Jis „išardo aktorių į pirminius elementus“, vėliau formuoja vaidmenį, naudoja lėtinimo, laiko manipuliavimo technikas, kuria atmosferą, kurioje scenos veiksmas trunka tiksliai tiek pat, kiek ir tikrame gyvenime – pavyzdžiui, arbatos ruošimas. Sunku su juo dirbti, sako aktoriai.
K.Lupos įtaka lenkų teatrui – neprilygstama. Beveik kiekvienas svarbus šiuolaikinis lenkų režisierius vadina jį mokytoju: Krzysztofas Warlikowskis, Maja Kleczewska, Grzegorzas Jarzyna. Jis dėstė Krokuvos teatro akademijoje daugiau nei 40 metų, buvo dekanu 1990–1996 metais. Apie jį parašytos knygos, o jo paties dienoraščiai „Labirynt“ ir „Podglądania“ (liet. Žvilgčiojimai) buvo nominuoti prestižinei „Nike“ literatūros premijai.
Bet Lupa – ne tik triumfai. 2023 metais Ženevoje buvo atšauktas jo spektaklis „Emigrantai“ pagal W.G.Sebaldą dėl kaltinimų žodiniu techninės komandos narių žeminimu. Režisierius viešai atsiprašė, bet pabrėžė, kad teatro vadovybė neieškojo kompromiso. Ši istorija tik patvirtina: K.Lupa – ne šventas, o gyvas, prieštaringas ir reiklus kūrėjas. Šiandien, daugiau nei po 40 metų scenoje, jis tebėra, kaip rašo teatrologai – jauniausias lenkų režisierius. Nes jis vis dar eksperimentuoja, vis dar griauna save, vis dar ieško. Ir vis dar tiki, kad teatras – tai „vieta gyventi teisingiau“.
Garsųjį lenkų teatro režisierių Krystianą Lupą pasiekiu artėjant žiemos šventėms. Režisierius ką tik grįžo iš ligoninės, bet, nepaisant to, sutinka pasikalbėti apie šventes, teatrą, meną ir atminties naštą. Tarp dulkių siurblio, kuris „pateko po eglute“, vegetariško Kūčių stalo ir Picasso originalo ant sienos išsiskleidžia pokalbis apie tai, kaip teatras gali tapti tikresniu už gyvenimą.
Kaip pas jus namuose ruošiamasi Kalėdoms?
Nelabai orientuojuosi, nes esu po operacijos. Iš pradžių reikia griežtos dietos laikytis. Bet jaučiuosi kaip šventė – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ką tik pasibaigė tarptautinis teatro festivalis „Boska Komedia“ (liet. Dieviškoji komedija) Krokuvoje, kuriame Majos Kleczewskos spektaklis „Audėjai“ pelnė pagrindinį prizą – „Grand Prix“. Labai tuo džiaugiuosi, nors pats spektaklio nemačiau – tuo metu buvau operuojamas. Vis dėlto man tai didelis džiaugsmas, ypač todėl, kad apdovanojimas atiteko mano (Narodowy Stary Teatr) teatrui Krokuvoje.
O dar prieš šventes turiu dirbtuvę su aktoriais Teatrinėje akademijoje Balstogėje. Taigi likimas man nelabai leidžia šių švenčių pajusti.
Ar bus eglutė?
Taip, žinoma. Stebiuosi žmonėmis, kurie gruodžio pradžioje perka eglutę ir viskas jau paruošta. Na tai kokios čia šventės? Mes puošiame eglutę paskutinę dieną, kartais net Kūčių rytą. Ir dėl ekologinių priežasčių stengiamės, kad eglutės būtų vis kuklesnės. Gaila tų gražių medelių, kurie gali augti, tiesa?
Su tradicijomis apskritai yra sudėtinga. Pavyzdžiui, jau seniai nevalgau mėsos, tad tradicinis karpis neįeina į planus. Reikia keisti tradiciją.
Esate vegetaras?
Taip. Absoliučiai ideologinis vegetaras.
Kas ruošia šventinį stalą?
Nemėgstu virtuvėje ką nors daryti. Mano partneris Piotras (Piotras Skiba – aktorius, Krystiano Lupos spektaklių kostiumų dailininkas ir gyvenimo partneris, – aut. past.) tuo užsiima. Man priklauso sutvarkyti namus.
Beje, šiandien jau maža šventė – ką tik atkeliavo siuntiniu naujas dulkių siurblys! Senasis sugedo, tai reikėjo skubiai pirkti naują. Kai mudu baigsime pokalbį, skubėsiu jį išbandyti! (Juokiasi)
Kaip atrodo jūsų Kūčių stalas?
Visuomet patiekiame trims žmonėms. Trečiajam – tam, kas neateis, bet galėtų ateiti. Tokia yra tradicija Lenkijoje. Dvylika Kūčių patiekalų sumažinome – dažniausiai burokėlių sriuba arba grybų sriuba, paskui daržovės. Visuomet gaminame kopūstus su žirniais – savotiškas bigosas be mėsos. Tiesa, šįkart po operacijos ir tai man bus neįmanoma, tai turėsiu pagalvoti apie ką nors kito. Ir, žinoma, dalijamės kalėdaičiais.
Esate tikintis?
Atsakysiu kaip Jungas. Kadangi nė viena žmonijos kultūra negalėjo apsieiti be šios figūros, akivaizdu, kad čia yra kažkas gilaus ir verta apmąstymo. Dievas mūsų psichikoje atlieka milžinišką darbą. Jis yra ta energija, kuri skatina mūsų žmogiškąjį siekį – siekį tapti pilnesniems, humaniškesniems, brandesniems. Tai transformacijos jėga, mūsų vidinis humanistinis impulsas.
Mano požiūriu, žmogus – tai žodis, kuris reiškia projektą, kuo galime būti, o ne kuo esame. Mes kol kas dar ne visai žmonės. Ar mums pavyks tikrai tapti žmonėmis? Visą šį darbą didele dalimi pavedėme Dievui ir Jis šį darbą atlieka. Šia prasme aš į Jį tikiu. Bet netikiu praktikų prasme – į bažnyčią neinu, Kūčių vakarą taip pat ne.
Teatras kaip gyvenimas
Ar teatras kada nors „užsidaro“ jūsų galvoje šventėms?
Jis užsidaro kartais ne tik šventėms – kartais turiu pailsėti nuo teatro, kad netapčiau pernelyg teatro kūrimo mašina. Kai klausiu savęs, kas aš iš tikrųjų esu, paprasčiausia būtų pasakyti – mašina teatrui kurti.
Kai pradėjau režisuoti, dar būdamas jaunas, išmečiau visas teatro teorijos knygas – jos nebeturėjo teisės būti mano namuose. Vėliau kiek atlėgau: dabar jos stovi spintoje, už būgnų. Norėdamas prieiti, turiu pastumti būgnus, o to paprastai nenoriu. Taigi saugausi tų knygų. Paradoksalu, nes pats parašiau kelias, kurias galėčiau ten įkišti.
Ką dabar skaitote?
Šiemet sau pažadėjau, kad tai bus tarsi kelionė ratais aplink „Dieviškąją komediją“. Skaitau viską, kas ją supa ir praturtina: nuo ką tik pasirodžiusios Leonardo da Vinci biografijos (Carlo Vecce – meistriškai parašytos, gyvos ir įtraukiančios) iki tekstų apie Renesanso Italiją ir Europos atgimimą. Vienu metu skaitau trisdešimt knygų – taip visada buvo. Niekada nebuvau ištikimas vienai: skaitymas man – ne vienišas kelias, o platus, laisvas klajojimas tarp minčių ir epochų.
Ar šis jūsų susidomėjimas Leonardo da Vinci ir Renesansu galėtų virsti nauju teatriniu projektu?
Galbūt, bet dar per anksti apie tai kalbėti.
Pastebėjau, kad jūsų namuose ant sienų kabo labai daug paveikslų. Gal galėtumėte papasakoti, ką jie jums reiškia?
Taip, paveikslų turiu iš tiesų daug. Pradėjau savo kūrybinį kelią kaip tapytojas, turiu nemažai draugų menininkų, tad natūraliai jų darbai kaupėsi. Seniai jaučiu poreikį nuolat gyventi su paveikslais – kad jie būtų šalia, kasdien matomi.
Kartais, kai ieškau minties, kai rašau ar tiesiog mąstau, vaikštau po kambarį nuo vieno paveikslo prie kito. Sustoju, įsižiūriu – ir jie man kažką pasako, kažką primena ar atveria. Tada grįžtu prie stalo, prie fotelio ar net prie lovos ir tęsiu savo darbą. Jie tarsi tylūs pašnekovai, kurie niekada nebaigia pokalbio.
Esu prisirišęs prie Pablo Picasso beveik vaikiška meile. Tai prasidėjo tada, kai atšilus komunistiniam režimui Lenkijoje, Picasso tapo naujo, laisvo meno įsiveržimo į socialistinį realizmą simboliu – ir kartu nepriklausomybės simboliu. Šiai meilei likau ištikimas tiek, kad namuose turiu Picasso originalą, kuriuo nepaprastai rūpinuosi.
Be to, daug galėčiau pasakoti – nuo Maxo Ernsto iki senųjų meistrų, pavyzdžiui, Johanno Vermeerio iš Delfto. Leonardo da Vinci nelaikau paprastu tapytoju – jis man žmogus-svajotojas, skraidantis Ikaras, magiška figūra, priklausanti tiems, kurie lenktyniavo su Dievu.
Kalbant apie paveikslus, su kuriais dažniausiai „kalbuosi“ savo namuose – tai Balthuso grafika, vaizduojanti… Dieve, kartais žodžiai man išsprūsta iš rankų. Antoniną Artaud!
Žinote, Artaud persona pakerėjo ir mane – dar mokykloje ieškojau kažko stipraus ir neramaus teatre, užėjau į knygyną, pamačiau Antonino Artaud „Teatras ir jo antrininkas“ su jo portretu viršelyje… Tas žvilgsnis mane tiesiog pakerėjo, iš karto nusipirkau ir perskaičiau. O tas Balthuso portretas, kurį minite – 1935 metų piešinys, gimęs iš jų intensyvios, nors ir trumpalaikės draugystės. Juk jie susipažino 1932-ųjų rudenį „Les Deux Magots“ kavinės terasoje Paryžiuje: Artaud, išvydęs Balthusą, nustėro dėl jų neįtikėtino panašumo ir pats prie jo priėjo prisistatyti. Šis susitikimas tapo draugystės pradžia, kuri kaip tik ir sukosi aplink antrininko – dublerio – idėją. Artaud žavėjosi Balthusu, rašė tekstą jo pirmajai parodai, o Balthusas kūrė scenografiją „Les Cenci“. Tikras žiaurumo, paslapties ir dubliavimosi atspindys…
Tikrai taip. Antoninas Artaud – mano herojus ir svajonių figūra. O dabar mudviem bekalbant užkrito jo pavardė. Kažkas panašaus nutiko ir per stojamąjį egzaminą į Dailės akademiją: kai paklausė, kas mano mėgstamiausias tapytojas, norėjau pasakyti Picasso, bet tuo metu… neatsiminiau. Neįtikėtina, tiesa?
Holokaustas ir atminties našta
„Austerlicas“ – tai buvo pirmas kartas, kai taip tiesiogiai palietėte Holokausto temą?
Taip. Nors karo, antisemitizmo motyvų mano kūryboje buvo ir anksčiau, pavyzdžiui, pastatymuose pagal Thomasą Bernhardą, bet niekada taip aiškiai ir centriniu būdu.
Kaip šios temos ateina į jūsų spektaklius?
Turiu tam tikrą baimę. Prisimenate gražią Picasso mintį: kopijuoti kitus – natūralu ir būtina, bet apgailėtiniausia – kopijuoti save patį. Mane visada erzina, kai kolegos menininkai pradeda šventinti savo stilistiką, kartoti save.
Reikia sau mesti iššūkį: kai užsikrečiame nauja tema, turime kuo giliau joje pasinerti, visiškai su ja susitapatinti, pamesti savo įpročius ir save. Imti kažką visiškai naujo, pakeisti tyrinėjimo įrankius.
Buvo keli autoriai, kurie manyje inicijavo tikras transformacijas. Bernhardas leido man tarsi iš naujo gimti – tiek juo tapau, kad visiškai pasiklydau. Tik vėliau supratau, kad tai mano paties dalis. Sebaldas buvo toks pat – jis mane užkrėtė ir privertė keistis.
Kaip W. G. Sebaldas jus paveikė?
Kai skaitau Sebaldą – „Austerlicą“, „Emigrantus“ – ir susiduriu su ta balta dėme, su atminties ištrynimu, su sąmonės tarsi kastracija ištisos kartos, mane tai nepaprastai paliečia.
Sebaldas rašo, kad augo Vokietijoje, kuri pralaimėjo karą, buvo apkaltinta genocidu, ir visa tai skendėjo tyloje bei nežinojime – tarsi tai, kas įvyko vos prieš kelerius metus, būtų buvę ištrinta. Man atrodo, kad panašiai buvo ir Silezijoje – toje keistoje, perkeltųjų žemėse atsidūrusioje Lenkijos dalyje. Įvyko milžiniškas perversmas: įsivyravo komunizmas, žmonės gyveno baimėje. Apie karą mums niekas per daug nekalbėjo – net mokykloje tema buvo apeinama. Todėl niekada negalėjome jaustis nugalėtojais. Tiesiog perėjome iš vienos nelaisvės į kitą. Suaugusiųjų pasaulyje viešpatavo dezorientacija ir tyla.
Ar tėvai dažnai prisimindavo karo laikus?
Prisiminė daug. Daugiausia pasakojimų girdėjau apie rusus. Silezija buvo inkorporuota į Reichą, o tėvas pateko į ketvirtąją kategoriją – pačią žemiausią. Kaip mokytojas, prieš karą aktyviai dalyvavęs Silezijos sukilimuose ir priklausęs patriotinėms lenkų organizacijoms, jis naciams kėlė didelį įtarumą.
Tikroji, fizinė prievarta juos pasiekė tada, kai regioną užėmė Raudonoji armija.
O apie Holokaustą? Jūs gimėte miestelyje netoli Aušvico koncentracijos stovyklos…
Apie Holokaustą žinios pasiekdavo keistai – su pasipriešinimu, su neigimu. Mano tėvas, nors pats karo metais slapstėsi rūsyje, kad nebūtų mobilizuotas į vokiečių armiją, po karo kažkaip ėmė žavėtis vokiečiais ir net neigti naikinimo stovyklas.
Iki šiol prisimenu tą vietą – mokyklos sodą. Man buvo vienuolika, ir mes karštai ginčijomės: aš tvirtinau, kad stovyklos buvo, o tėvas tarsi prieštaravo. Jis mėgo su manimi juokauti, bet juokas tokia tema… Tai liko kaip keistas, kone kurioziškas vaikystės epizodas.
Kaip dabar Lenkijoje su antisemitizmu?
Manau, kad jis neišnyko. Lenkijoje liko labai mažai žydų – po karo buvo kelios antisemitinės bangos. Ypač 1968-aisiais buvo išvyta nemaža dalis likusių žydų. Gomułka, tuometinis valdovas, po politinės krizės rado atpirkimo ožį žydų asmenyje.
Tarp komunistinės valdžios veikėjų ir opozicijos iš tiesų buvo nemažai žydų kilmės žmonių. Gomułka pasinaudojo tuo kaip pretekstu savo senam, giliai įsišaknijusiam antisemitizmui. Šis antisemitizmas turi ir religinių šaknų: mūsų katalikiškoje praktikoje dažnai ieškoma priešo, ir žydas tampa tuo priešu – tarsi pamirštume, kad pats Jėzus Kristus, kuriuo tikime, buvo žydas.
Ar „Austerlicas“ buvo tam tikras atsakas jūsų tėvui?
Žinoma. Šiai temai brendau labai ilgai – jaunystėje sąmoningai vengiau politinių temų. Tačiau laikui bėgant vis stipriau jaučiu, kiek daug lenkiškajam ir europietiškajam dvasingumui davė ilgas žydų ir lenkų kultūrų sambūvis. Kiek daug esame skolingi tam sambūviui. Ir kokį neįtikėtiną nusikaltimą padarėme.
Sebaldas savo kūryboje turėjo tarsi meninę misiją – jis jautėsi atsakingas už tėvo nusikaltimą, nes laikė jį naciu. Sebaldas tarsi įsikūnijo į žydą, visiškai su juo susitapatino, perėmė jo dramą į savo „aš“, išsižadėdamas tų nacistinių šaknų, kurių gėdijosi. „Austerlicas“ – tai labai gilaus tapatinimosi aktas.
Pats niekada neturėjau priežasties taip asmeniškai ir giliai išgyventi šią dramą. Vis dėlto Sebaldo gestą laikau savu – ir mielai juo naudojuosi.
Neseniai biografas atrado įdomių dalykų apie jūsų šeimą?
Taip! Teatrologas, pradėjęs rašyti mano biografiją, atkasė kai ką netikėto. Iki tol žinojau tik savo senelių vardus iš motinos pusės – ir tai labai paviršutiniškai. Mano motina su keturiomis seserimis labai anksti tapo našlaitėmis: senelis mirė nuo Pirmojo pasaulinio karo padarinių, močiutė – nuo ispaniškojo gripo. Motinai tebuvo aštuoneri, kai liko be tėvų. Šeimos grandinė tarsi nutrūko. Todėl visada jaučiau labai silpną, paviršutinišką ryšį su savo šaknimis.
Tas teatrologas atkapstė genealogiją iki ketvirtos kartos iš motinos pusės, paaiškėjo, kad prosenelis vadinosi Emanueliu. Taigi galima sau pagalvoti…
Apie kūrybą ir „Persona“ ciklą
Žinote, ciklas „Persona“ – tai tikras šedevras, ypač kaip jis tyrinėja mitus ir vidinius skilimus: nuo Andy Warholo „Factory 2“, kur Sidabrinis fabrikas tampa erdve, knibždančia tarakonų, vakarėlių ir super žvaigždžių, iki „Persona. Marilyn“, kur Marilyn obsesija Grušenkai iš „Brolių Karamazovų“ atskleidžia jos chaosą, ir „Persona. Simone Weil kūnas“, kur intelektualinė mistika susilieja su fiziniu kančios tyrinėjimu. Prisimenu, kaip mane pribloškė „Persona. Marilyn“ – Sandros Korzeniak vaidyba tarsi peržengė ribas, atverdama tą vidinį pragarą. Bet grįžtant prie Warholo: jis juk augo pramoniniame Pitsburge, emigranto šeimoje, jo tėvas žuvo kasyklose, o pats Andy vaikystėje karpydavo glamūrinius žurnalus ir svajodavo būti to pasaulio centre – „noriu ne brangios mašinos, o gyventi tame pasaulyje ir būti jame svarbiausiu“. Paskui Niujorke – baltas kostiumas, portfolio su tarakonu, perukas ir juodi akiniai, vakarėliai, net tualeto atidarymas, kol galiausiai piešia pinigus, „Coca-Colą“, elektros kėdę, Marilyn po mirties… O „Factory“ – ne tik dirbtuvė, bet klubas, kur filmai be siužeto, kaip 8 valandų miegantis mylimasis ar statiška „Empire State Building“, kurį publika vadino šedevru. Net kai mylimasis iškrito pro langą, Warholas sielojosi: „Kodėl jis man nepasakė, būčiau nufilmavęs“. Ir tamsioji pusė – avarijos, savižudybės, AIDS… Jūsų spektakliai „Persona“ cikle tokie nepanašūs vienas į kitą – kaip jums pavyksta kiekvieną kartą taip radikaliai keisti kalbėjimo būdą ir estetiką, ypač per tokias figūras kaip Warholas, kur popartas ir mirties tyrinėjimas susilieja su personos skilimu?
Taip, „Factory“ buvo pirmoji ciklo „Persona“ dalis, „Marilyn“ – antroji, o „Simone Weil” – trečioji. Kai atradome Andy Warholo temą, tiesiog įsimylėjome tą keistą, fenomenalią kūrybą, kuri klestėjo Fabrike. Tas nuolatinis filmavimas, multimedijos, savęs provokavimas kameros akivaizdoje – kad dar giliau, drąsiau ir atviriau atrastume save, tą slaptą, dažnai nepažįstamą save.
Jei paklausiu savęs: kas aš iš tikrųjų esu ir koks mano tikrasis gyvenimas? – atsakymas dažnai neraminantis: mes daug labiau apsimetėliai, nei tikri, daug atsargesni, nei drąsūs būti savimi. Prisimenu Čechovo tekstą, kuriame vienas veikėjas sako, kad gyvenimas vaidmenyje jam ne tik įdomesnis už tikrąjį gyvenimą, bet ir tikresnis.
Galbūt mes taip stipriai suformuoti įvaizdžio, taip priklausomi nuo sukurtos personos, kad kasdienybė tampa netikra. O vaidmuo teatre leidžia apsivalyti nuo tos klaidingos kaukės – tai pabėgimas nuo suklastoto savęs link tikrojo.
Kiekvienas iš šių trijų pastatymų man – ir mano aktoriams – buvo tikras apsivalymo procesas. Būtent tai išgyvenome cikle „Persona“.
O ketvirtoji „Persona“ dalis taip ir neįvyko?
Taip, ketvirtoji turėjo būti skirta Gurdžijevui (Georgijus Gurdžijevas – paslaptingas armėnų-graikų kilmės mistikas ir dvasinis mokytojas (1866?–1949), – aut. past.) Pradėjome gilintis, bet tema staiga prarado gyvybę – atsibodo. Tai buvo bendras sprendimas, ir mano, ir aktorių. Galbūt todėl, kad Gurdžijevas reikalauja per daug dogmatiško įsipareigojimo, o mūsų ciklas visada buvo apie laisvą, organišką apsivalymą, o ne apie naują sistemą ar guru. Ciklas liko trijų dalių – ir taip gerai.
Ar yra spektaklių, kurie jums psichologiškai labai sunkūs?
Nebijau psichologinės naštos – nei kaip režisierius, nei kaip žiūrovas. Kai einu į kiną ar teatrą, neieškau pramogos. Priešingai – ieškau sunkiausio kalibro kūrinių, nes būtent jų man ir reikia. Nuolat to trokštu.
Visada mane žavi kūriniai, kurie nėra iki galo suprantami. Jei knygą suprantu šimtu procentų, greitai padedu į šalį – nėra priežasties skaityti toliau. Kol kažko nesuprantu, manyje dega aistra, trauka prie to paslaptingo, nepažinaus.
Tai, ką kuriame, niekada nėra visiškai suprantama. Kiekvienas kūrėjas pradeda su tam tikru sumanymu, pasakojimu, kelione. Skiria savo kūriniui vienus ar dvejus gyvenimo metus, ir gyvena tuo pasauliu labiau nei savo paties tikrove.
Iš pradžių visi turi savo viziją, bet kai kūrinys pradeda gyventi savo gyvenimą, kai aktoriai – tie pašauktieji žmonės – pradeda kalbėti savo protu, įsivyrauja anarchija, tam tikras monolito griovimas. Galiausiai rezultatas tampa nepažinus. Mes patys nebesame tikri, ar tai, ką sukūrėme, iš tiesų yra tai, ko troškome.
Kuo drąsiau rizikuojame, kuo labiau išdrįstame, tuo didesnis pavojus nuklysti klaidingu keliu. Būtent tas nesuprantamumas mane ir žavi. Su juo siejasi ir mano sumanymas dėl „Dieviškosios komedijos“ projekto – noras susidurti su tuo nepažįstamu, konfrontuoti su juo.
Apie jaunystę ir teatrą
Kaip atėjote į teatrą?
Buvo fizika, paskui Dailės akademija. Vėliau įstojau į kino mokyklą, nes buvau apsėstas kino. Iš kino mokyklos buvau išmestas. Tai buvo mano maištingiausias laikotarpis.
Už ką išmestas?
Viena vertus, kūriau kur kas beprotiškesnius filmus nei pats Jeanas-Lucas Godard’as. Kita vertus, buvau atvirai homoseksualus – neslepiantis orientacijos, ilgaplaukis. Vėliau kolegos papasakojo, kad dėstytojai pareiškė, esą aš nesugebu kalbėti apie nieką kita, tik apie homoseksualumą. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl mane pašalino.
Tai tada nuėjote į teatrą?
Taip, tuomet atsidūriau teatre.
Ar kada pagalvojate, kad norėtumėte sugrįžti į jaunystę su dabartine išmintimi ir patirtimi?
Ne. Nesu įsitikinęs, kad su dabartine išmintimi pasielgčiau geriau nei tada, kai jos trūko. Greičiau atvirkščiai – daugelį dalykų sugadinčiau, uždrausčiau sau tuos iracionalius, beprotiškus poelgius, kurių nesigailiu.
Būtent dėl tų beprotybių gyvenimas dabar yra toks, koks yra: esame šalia tų žmonių, su kuriais esame. Išmintingesnis gyvenimas galbūt būtų atėmęs daugelį susitikimų.
Jaunystė – energija, viltis, seksualinis patrauklumas. Ir kartu – nežinia, baimė, nerimas. Ta baimė virsta maištu, provokacija. Buvau maištingas, daug energijos tai pareikalavo. Dabar gaila būtų laiko, bet tą reikia išgyventi. Prisiminimai apie jaunystę – tarsi apie kitą žmogų.
Ar galėtumėte įsivaizduoti ilgalaikę partnerystę su žmogumi, visiškai nesusijusiu su teatru – kitos profesijos atstovu?
Negalėčiau. Visada save siejau su žmonėmis, su kuriais mus jungia bendra tema, bendras siekis. Partnerystė man – ne tik bendras gyvenimas, švelnumas, meilė ar kasdienė egzistencija, bet ir tam tikra bendrystė, nukreipta į tą patį tikslą.
Repeticijose aktoriams dažnai sakau: žmonių santykiai skirstomi į dvi pagrindines rūšis. Pirmoji – kai sėdime prie staliuko vienas prieš kitą: „aš“ ir „tu“. Antroji – kai sėdime ant jūros kranto, abu žiūrime į tą pačią jūrą, kalbamės apie kelionę, apie tai, kas prieš akis. Drauge plaukiame į tą pačią pusę.
Mano santykiai visada buvo kelionės partnerystė. Galėčiau įsivaizduoti ryšį net su fiziku – juk pats pradėjau nuo fizikos studijų! Tikriausiai vėl pasinerčiau į tą pasaulį. Net jei mūsų šaknys gyvenime būtų kitur, vis tiek turėtume rasti bendrą temą, bendrą kryptį. Tačiau realybėje svarbiausieji mano partneriai visada buvo susieti su ta pačia kelione – ta pačia aistra ir siekiu.
Laiškai aktoriams
Norėjau paklausti apie laiškus, kuriuos rašote aktoriams.
Tai paprasta. Iš pradžių tai buvo vienkartinis dalykas – proga, o vėliau virto mūsų santykių praktika. Žinoma, po repeticijos ar spektaklio visada būna aptarimų. Mes išeiname iš prielaidos, kad darbas niekada nesibaigia, kad spektaklis nėra užbaigtas kūrinys, o nuolatinis procesas.
Kai spektaklis atnaujinamas, rašau laišką. Laiškas turi kitokią gramatiką, kitokį ritmą nei spontaniškas aptarimas, kuris dažnai būna emocingas ir neparengtas. Vakare po spektaklio, jei jaučiu poreikį, prieš miegą rašau juodraštį, o anksti ryte keliuosi ir toliau rašau. Visada keista: kai su problema eini miegoti, ji toliau dirba tavyje. Sapnai įtraukiami į tą darbą. Ryte laiškas gali paliesti problemą giliau nei bet koks tiesioginis pokalbis.
Negalime nuolat susitikinėti ir kalbėtis. Jaunystėje, Jelenia Guroje, turėjome savo „kunigaikštystę“ – laboratorinį, eksperimentinį teatrą, apie kurį kalbėdavome be perstojo. Iš tos tradicijos, iš to nuolatinio gyvenimo ir gimė poreikis rašyti laiškus. Darau tai visą gyvenimą. Tų laiškų aktoriams turbūt susikaupė tūkstančiai.
Ar juos kada nors išspausdinsite?
Pirmasis dalykas, kurį padarysiu po mirties, tai išleisiu savo dienoraščius. O laiškai aktoriams yra dienoraščių dalis.
Esate sakęs, kad teatras leidžia gyventi kitaip, teisingiau. Ką tuo turite omenyje?
Tai susiję su mintimi, kad gyvenimas vaidmenyje gali būti tikresnis. Spektaklio kūrimas – tai keistos šeimos, keistos kelionės gyvenimas, kuris man dažnai įdomesnis už kasdienybę, nes reikalauja daugiau savęs.
Teatre mes drįstame imtis temų, kurios didesnės už mus pačius – o kasdieniame gyvenime dažniausiai tokių vengiame.
Būtent kūryba ir yra tas problemų narpliojimas; problemų, kurios mus pranoksta. Jos sukelia savotišką skrydį – kartais kaip Ikaro, kartais tikslingą ir saugų. Svarbiausia ne triukšminga sėkmė, o tai, kad siekis išsipildo, kad kažkas įvyksta ir pažengia į priekį. Tokiose temose gyvename, išgyvename – ir subręstame. Jungas sakė: svarbiausios problemos pranoksta žmogų, bet jų neišsprendžiame – išgyvename.
Paskutinis klausimas: artėja 2026-ieji – ko sau ir mums visiems palinkėtumėte?
– 2026-ieji… Keistas, lyginis skaičius. 2025-aisiais sau linkėjome kažko naujo, tikrai revoliucinio. Metai nebuvo blogi, bet neramūs – kas dedasi pasaulyje…
Visų pirma linkėčiau, kad pagaliau kažkas gero pasaulyje įvyktų. O mes patys… kaip nors susitvarkysime.
Režisierių kalbino Aneta Anra, Valstybinis jaunimo teatras.