Pirmą kartą Rūtą Jonikaitę pamačiau scenoje spektaklyje „Chroma“ – ir netekau žado kelioms akimirkoms. Ji turi tokį veidą, kuris atrodo tarsi iš kito laiko ir erdvės: tamsūs plaukai, ryškūs bruožai, žvilgsnis, kuriame susipina trapumas ir neįtikėtina vidinė jėga – lyg ji vienu metu būtų ir paslaptis, ir atviras kvietimas ją perprasti. Tokios aktorės scenoje tiesiog neįmanoma nepastebėti; ji traukia dėmesį ne triukšmu, o tylia, beveik magnetine egzistencija.
Šiandien kalbinu Rūtą ne tik kaip vieną ryškiausių jaunosios kartos aktorių, bet ir kaip žmogų, kurio kelias į teatrą – kupinas šeimos šilumos, drąsių pasirinkimų ir gebėjimo dirbti su pačiomis jautriausiomis temomis. Nuo vaikystės parodijų močiutei ir pirmųjų susitikimų su teatro „dievais“ Kaune iki šiandienos – Jaunimo teatro trupės narės, vaidinančios provokuojančiuose, intymiuose ir labai skirtinguose spektakliuose: nuo chaotiško „Shopping and Fucking“ iki meditatyvių „Dulkių“, nuo etinio iššūkio „Menkoje detalėje“ iki kūno ir grožio ribas tyrinėjančios „Chromos“. Pokalbis paliečia vaikystę, šeimą, studijas, pasiruošimą sudėtingiems vaidmenims, santykį su nuogumu scenoje, Holokausto atmintį, palestiniečių literatūrą, ritualus prieš spektaklį, metalo „mezgimą“ kaip hobį, svajones apie kabaretą ir tereminą, o galiausiai – ir viziją, kokia norėtų būti po penkiasdešimties metų.
Vaikystė, šeima ir pirmieji žingsniai link teatro
Kaip teatras atsirado tavo akiratyje?
Kaip daugumai aktorių – nuo mažens kūriau spektakliukus ir pasirodymus savo šeimai, močiutėms ypatingai. Mano močiutė visada sakydavo: „Tikra aktorė, tau reikia į aktorius, būsi tikra aktorė“. Man labai patiko ta mintis.
Darydavau labai geras lietuvių dainininkų parodijas. Viena mėgstamausių buvo Vitalija Katunskytė – prisidažydavau, pagalvių dar po drabužiais prisikišdavau, kad įgaučiau jos formą ir dainuodavau dainas.
Dažnai lankydavausi į Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Aktoriai man atrodė lyg iš dangaus nužengę dievai – Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Saulius Čiučelis, Vilija Grigaitytė… Teatras organizuodavo visokius aktorių susitikimus su savanoriais, kurių tarpe ir aš, mokyklinukė, buvau – tiek nuotraukų turiu su jais iš to laiko! O dabar su jais vaidinu vienoje scenoje. Dėl to labai savimi didžiuojuosi. Nesu tikra, ar jie mane prisimena – nepatogu klausti…
Mano pasirinkimą labai palaikė tėvai. Pastebėję gabumus, vedė į įvairius būrelius – šokius, fortepijono pamokas, dailę. Išbandžiau visus menus! Esu girdėjusi iš kolegų, kad tėvai prieštarauja, sužinoję, jog jų vaikai nori rinktis aktorystės kelią. O man su šeima be galo pasisekė.
O tėvai stebi visus tavo spektaklius?
Taip, labai aktyviai. Ir močiutę kartais pasikviečiu. Visada susigraudinu, kai nuo scenos ją pamatau salėje tarp žiūrovų. Net dabar pasakodama graudinuosi. Močiutė po spektaklio mane pasigauna apsiašarojusi – ji mano vaidmenis išjaučia ir tai labai jautru. Labai didžiuojasi manimi.
Aš močiutę kviečiu į spektaklius, kai esu tikra, jog močiutei patiks, kad supras. Tikrai nekviesčiau močiutės į „Chromą“. Atsirenku spektaklius, į kuriuos kviečiu savo šeimą: kaip castingas, kurį turi praeiti.
Baigei katalikišką mokyklą, o ar girdėjai, kad viduramžiais aktorius katalikų Bažnyčia praktiškai ekskomunikavo ir neleisdavo laidoti pašventintoje žemėje – dažniausiai mesdavo už miesto sienų kaip kokius valkatas ar savižudžius? Ar dabar jautiesi „reabilituota“, ar vis dar truputį už miesto ribų?
Ne, negirdėjau ir labai džiaugiuosi, jog viskas pasikeitė! Baigiau Kauno Švento Mato gimnaziją – krikščionišką mokyklą. Mano direktoriai, net ir visi pavaduotojai buvo kunigai, kas daugeliui pasirodo keista. Beveik prieš kiekvieną pamoką melsdavomės. Bet mokykloje niekad nesijausdavau „už miesto ribų“. Į teatrą mokykloje buvo žiūrėta labai rimtai, išleisdavo į daugybę išvykų ir kelionių. Na, žinoma, prie to prisidėjo ir tai, jog turėjome puikų teatro mokytoją, su kuriuo taip pat dabar vaidinu Kauno didžiojoje scenoje! Nors mokykloje visi žinodavo, kas lanko teatrą. Būdavome tie „keistuoliai” ar „autsaideriai” į kuriuos kartais šnairuodavo arba sakydavo „ką VĖL šitie sugalvojo?”. Bet mums būdavo gera. Kaip tik teatro dienas mokykloje prisimenu su didžiule nostalgija.
Mokslai ir persikėlimas į Vilnių
Studijavai su būsimaisiais aktoriais, vėliau tapusiais tavo kolegomis – kartu vaidinate, draugaujate. Bet po mokyklos dar turėjai taip vadinamą “gap year”?
Po mokyklos metus basčiausi po Europą su įvairiomis Erazmus programomis – savaitę vienoje šalyje, savaitę kitoje. Statėme mini spektaklius ar filmuodavome trumpo metro filmus. Daug patirties įgavau per tuos laisvus metus.
Studijas baigiau 2024 metais, mūsų kursas buvo nedidelis – aštuoni studentai. Dabar visi vaidiname irgi paralelinio kurso draugo Jono Kuprevičiaus režisuotame spektaklyje „Shopping and Fucking“.
Dragystė mūsų stipri, net Kalėdų vakarėlius rengiame ir tai būna kaip antrosios Kūčios su antrąja šeima.
Dabar jau Vilniuje mano namai. Esu Jaunimo teatro trupės aktorė, čia mano draugai, namai. Nors nemaniau, kad kraustysiuosi iš Kauno.
„Shopping and Fucking“ ir šeimos reakcija
Spektaklis „Shopping and Fucking“ – tai Marko Ravenhillo kultinė britų pjesė, kuri be jokių tabu ir labai atvirai kalba apie seksą, narkotikus, pinigus, vartotojišką visuomenę ir žmonių santykius šiuolaikiniame pasaulyje. Spektaklyje gausu eksplicitiškų scenų, juodojo humoro ir provokuojančių situacijų. Kaip į tokį drąsų kūrinį reagavo jūsų tėvai?
Labai juokinga, bet mano tėvai iš tiesų jau matė vieną versiją! Mes šį spektaklį kurėme jau nuo trečio kurso akademijoje, tad kelias tikrai ilgas – iš viso buvo apie aštuonios premjeros: pusė jų LMTA, pusė čia, teatre. Tėvai matė būtent akademijos variantą, kai Jonas ką tik buvo atėjęs režisuoti. Tada spektaklis buvo dar gerokai kontroversiškesnis – pusė mūsų vaidino beveik pusplikiai.
Dabar jie patys labai nori važiuoti pažiūrėti naująjį variantą. Aš juos labai raginu, nes tikrai manau, kad dabartinė versija yra brandesnė, gilesnė ir labiau išpildyta.
O reakcija tada? Tikrai buvo šokas. Bet jie kažkaip sakė, kad „užmiršta tas vietas“ (juokiasi). Vis tiek labai palaiko – nė vieno blogo žodžio nesu girdėjusi.
Vienas naujausių tavo darbų teatre – spektaklis „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas ir Maksym Teteruk, Valstybinis jaunimo teatras kartu su MMLAB), kurio premjera įvyko 2025 m. Tai intymus, provokuojantis kūrinys, įkvėptas Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, nagrinėjantis grožio, geismo ir žmogaus kūno troškimo ribas – kalbos, vaizdo bei fizinio artumo santykį. Spektaklyje daug dėmesio skiriama nuogumui, intymumui ir aktorių pasiruošimui scenai. Kaip tau pačiai sekasi tvarkytis su tuo nepatogumo jausmu, kurį dažnai kelia tokie kūniški, atviri spektakliai? Tu scenoje galvoji, kas čia dabar atėjęs, kas žiūri tave?
Man labai padeda kolegos Alekso Kazanavičiaus „Menkos detalės” repeticijose išsakyta mintis: kad aš tik paskolinu savo veidą ir kūną, kad atspindėčiau personažą, bet iš tikrųjų jo nevaidinu. Lygiai taip pat jaučiuosi ir su savo vaidmeniu „Chromoje“. Man įdomu, kad režisierius pasirinko tokį atsiribojimą – tai leidžia man jaustis saugiau.
Pavyzdžiui, kai vaidinau pirmą sceną „Menkoje detalėje“ ir pirmą kartą pamačiau save ekrane, man buvo daug baisiau nei dabar „Chromoje“. Nors ten lieku su drabužiais, per ekraną atrodė, kad kažkas prieš mano valią mane nurenginėja sluoksniais. Tai kėlė stipresnį diskomfortą nei fizinis nuogumas scenoje.
Su „Chroma“ viskas kitaip – aš pradedu vaidinti kelias valandas prieš spektaklį. Nors į sceną išeinu tik maždaug valandą į pusę, užkulisiuose jau kaupiuosi, pereinu labai sudėtingus psichologinius procesus. Šis vaidmuo man – tikras iššūkis.
Kai mane pakvietė į „Chromą“, jau žinojau, kad bus daug diskusijų apie nuogumą. Buvo nuolatiniai debatai: kiek jo bus – tai daugiau, tai mažiau. Galiausiai viskas keitėsi, mažėjo, didėjo… Dirbome su intymumo koordinatore – Lietuvoje jų vos dvi, tad tai tikrai spraga. Darėme įvairius pratimus: kur galima liesti per drabužius, kur – odą, kur tik žiūrėti. Netikėtai paliečia – sakai „stop“, ir taip nubrėži savo ribas, teritorijas.
Man galiausiai gavosi taip, kad sceną vaidinu viena. Turiu visišką savo kūno bei laiko kontrolę. Galiu žaisti su žiūrovų žvilgsniu – kada noriu, prieinu arčiau, kada noriu, pabėgu, kontroliuoju laiką. Tai suteikia saugumo jausmą.
Ar scenoje galvoju, kas ten sėdi ir žiūri? Tos mintys tikrai ateina užkulisiuose, ypač kai laukiu savo eilės. Jos žudančios – ypač jei žinai, kad ateina pažįstami. Bandau jas nustumti. Bet vos išeinu į sceną – viskas dingsta. Atsiduriu kitame pasaulyje, pilnai gyvenu tame, kas vyksta. Baimė, kūniškumas, visos mintys pranyksta.
Tavo repertuare yra labai skirtingi spektakliai – nuo provokuojančio, fizinio „Shopping and Fucking“, kur prieš kiekvieną vaidinimą reikia specialaus ritualo, iki itin tylaus, meditatyvaus spektaklio „Dulkės“ (rež. Justinas Vinciūnas). Papasakok apie pasiruošimą jiems – girdėjau, kad prieš „Shopping and Fucking“ tau reikia prasirūkyti, nors gyvenime nerūkai. Kaip tai susiję su vaidmeniu, ir kaip kontrastuoja su „Dulkėmis“?
Taip, prieš „Shopping and Fucking“ man visada reikia prasirūkyti – nors gyvenime visiškai nerūkau. Tai toks keistas ritualas: cigaretė padeda įeiti į vaidmenį, nes spektaklyje yra daug dūmų, ilgos replikos, o aš nenoriu scenoje užsikostėti ar prarasti balso. Tai ne malonumui, o tam, kad kūnas ir balsas prisitaikytų prie to intensyvaus, chaotiško pasaulio. Be to ritualo tiesiog fiziškai sunku ištverti spektaklį.
O „Dulkės“ – visiškai priešingas polius. Ten viskas vyksta kaip meditacija. Mes daug laiko praleidžiame tyloje, kiekvienas su savimi. Bandai prisiaukinti tylą, susikaupimą, vidinę ramybę – jokio triukšmo, jokio išorinio stimulo. Tai ne apie fizinį pasiruošimą, o apie psichologinį nuskaidrinimą prieš tai, kas labai sunki tema.
Psichologiškai… Kaip ir „Menkoje detalėje“, „Dulkėse“ režisierius pasirinko kalbėti apie šią temą per atsiribojimą. Mes nevaidiname tų žmonių išgyvenimų tiesiogiai – nes to neįmanoma nei išvaidinti, nei pajusti. Jų skausmą, liūdesį perteikiame per atstumą.
Pirmoje dalyje mes pilnai įsikūnijame – jie pasakoja savo svajones: kažkas nori atidaryti kepyklėlę, kažkas svajoja apie pirmąją meilę, santykius, kažkas – išvažiuoti į kalnus. Per tas šviesias svajones jie mums tampa gyvi, artimi. Bet vis tiek sunku: vaidinant tuos gražius momentus, pasąmonėje visada kybo tas žinojimas, kas jų laukia toliau. Tas šešėlis niekada nepaleidžia.
Iki šito spektaklio apie Holokaustą žinojau tiek, kiek mokykloje – Anos Frank dienoraštį ir šiek tiek istorijos. Bet ruošdamasi skaičiau Matildos Olkinaitės dienoraštį. Ir labiausiai sukrėtė, kad nėra tokios didelės atskirties tarp manęs ir tų žmonių prieš 80 metų. Jie mylėjo, bijojo karo, svajojo apie ateitį – lygiai taip pat kaip mes dabar. Skaitai ir supranti: jie buvo tokie patys. Ir pasidaro labai baisu.
Būtent apie tai „Dulkės“ ir kalba – ką daryti, kad istorija neatsikartotų. Nes ji kartojasi ir kartojasi…
Po „Dulkių“, kur kalbama apie Holokaustą ir tai, kaip istorija kartojasi, dabar repertuare atsirado dar vienas labai jautrus, politiškai įkrautas spektaklis – „Menka detalė“ (rež. Adomas Juška). Tai palestiniečių autorės Adanios Shibli romano „Minor Detail“ sceninė interpretacija. Kūrinys – apie 1949 m. įvykusį nusikaltimą – palestinietės merginos išprievartavimą ir nužudymą izraeliečių karių, bei vėlesnį bandymą atrasti tą „menką detalę“ istorijoje. Spektaklyje daug tylos, santūrumo, etinių klausimų apie prievartą, atmintį ir pasakojimą. Kaip tau pačiai buvo dirbti su tokia medžiaga, ypač, kai salėje sėdėjo pati autorė Adania Shibli?
Pirmą kartą vaidinti, kai salėje sėdi pati autorė, buvo labai keistas jausmas. Apėmė toks paprastas, žmogiškas jaudulys – virpa širdis, kojos, rankos dreba, bet tai nebuvo baimė iš blogosios pusės. Priešingai, tai buvo jaudinanti ir be galo prasminga patirtis. Mes labai nekantriai laukėme šio susitikimo. Žinoma, jaučiau ir didelę atsakomybę. Suvoki, kad ši knyga jai – savotiškas kūdikis, rašytas ne vienerius, o dvylika metų. O tu su tuo tekstu gyveni tik kelis mėnesius, bandai jį perleisti per save, ir staiga supranti: tau tai interpretacija, o jai – labai asmeniška istorija.
Iki tol dirbi su knyga, su „personažu“ (net nežinau, ar mūsų vaidinamus žmones galima taip vadinti – mes lyg atpasakojame istoriją, „paskolindami“ savo atvaizdą), su savo interpretacija. Bet kai salėje sėdi žmogus, kuris visa tai sukūrė ir išgyveno, atsiranda papildomas sluoksnis jautrumo, pagarbos, ypatingo susikaupimo ir vidinės tylos. Neši spektaklio atsakomybę taip, tarsi jis būtų dar trapesnis nei įprastai. Esi ekstra budrus, stengiesi, kad viskas pasisektų gerai ir sklandžiai. Tokiais momentais atrodo, kad net nebemoku vaikščioti kaip įprastai! Viskas, ką darai, jaučiasi nenatūraliai ir keistai.
Kaip pavyko nusiraminti prieš pat spektaklį?
Labai pagelbėjo trumpas susitikimas su autore prieš pat vaidinimą. Visos įtampos kažkaip natūraliai išnyko. Proceso metu buvome tiek žiūrėję jos interviu, skaitę šaltinių, kad atrodė, jog atvyksta kažkokia didžiausia pasaulinė žvaigždė. Bet ne – ji atėjo su didžiule šypsena, pasisveikino su kiekvienu iš mūsų, atnešė šokolado. Iškart pajutau, kad prieš mus – paprastas, šiltas žmogus. Ir, man rodos, ji jaudinosi ne mažiau nei mes, bet labai nuoširdžiai mus palaikė.
Kaip ruošėtės spektakliui – kokie buvo didžiausi iššūkiai etiniu ir meniniu požiūriu?
Knygą teko perskaityti daug kartų. Bandėme suprasti, kaip etiškai galima kalbėti apie Palestiną ir joje gyvenančių žmonių patirtis – jautriai, nepasisavinant, nesupaprastinant. Ir apie mūsų pačių santykį su tuo, ko galbūt nenorime matyti. Bandėme išgirsti, kaip tekstas skamba net skirtingomis kalbomis. Knygoje be galo daug tylos, ir mums buvo svarbu suprasti, kaip tą tylą perteikti scenoje. Kadangi spektaklyje aš pati, nepratardama nė žodžio, atstovauju ją – ieškojome jos ritmo, kvėpavimo, pauzių.
Man asmeniškai buvo labai svarbu neperkrauti medžiagos emocijomis, vaidinti šiek tiek atsiribojus, nes pačiame tekste yra stiprus santūrumas ir įtampa – viskas vyksta tarsi po žeme. Tą sąmoningą santūrumą norėjosi išlaikyti ir scenoje. Žiūrint autorės interviu norėjosi geriau suprasti ne tik jos mintis apie kūrinį, bet ir jos jautrumą, santykį su tyla – kaip ji kalba, kokias pauzes daro, kaip formuluoja tylą. Tai padėjo suvokti, kad knyga nėra tik pasakojimas apie žiaurų įvykį – tai ir kalbėjimas apie tai, kas lieka paraštėse ir nutylėjimuose.
Kaip sekėsi bendrauti su autore po spektaklio – ar buvo kokių netikėtų momentų?
Su autore, mano nuostabai, bendraujant nebuvo jokios distancijos. Atrodė, kad kalbi su draugu, kurį jau pažįsti daugelį metų. Nors pokalbis nebuvo labai ilgas, kalbėjomės apie viską – nuo literatūros rekomendacijų (ji man išrašė visą sąrašą iš savo kūrybos iki kitų rašytojų) iki dalijimosi pasakojimais apie žuvytes, graudžių ir juokingų istorijų apie laidotuves. Ji – be galo apsiskaitęs žmogus, kuriam kalba, žodžiai, jų prasmė, skambesys yra viskas. Nesu sutikusi tokio, kuris taip nuodugniai jaustų ir tyrinėtų žodį. Kartais net paprastai kalbėdama atrodė, kad ji rašo knygą.
Ar norėtum kada nors pasikeisti vaidmenimis su kitu aktoriumi?
Atrodo, kad daug kur norėčiau suvaidinti ar trumpam „užimti kažkieno vietą“, bet kartu suprantu, kad tai jau nebebūtų tas pats spektaklis. Aktoriai ateina su savo vizijomis, idėjomis, temperamentu, kūno plastika. Pasikeitus vienam žmogui, neišvengiamai pasikeičia visa struktūra, ritmas, energija – kartais subtiliai, kartais iš esmės. Kadangi turiu nemažai įvedimų į jau sukurtus spektaklius, žinau, ką reiškia ateiti į sustatytą kūrinį: dažnai turi būti toje pačioje mizanscenoje, tempe, net intonacijoje. Ne visada yra prabanga perkurti iš naujo, kaip pvz. Kęstučiui Cicėnui ar Mariui Repšiui improvizuoti per „Išvarymą“.
Bet kiekviename vaidmenyje svarbu atrasti kažką „savo“ – netikėtą žvilgsnį, sukikenimą. Net įvestiniuose spektakliuose atrandu savo nematomą istoriją ir taip prisijaukinu net mažiausią vaidmenį. Jie visi man vienodai svarbūs. Taigi, net griežtoje formoje neišvengiamai atsiranda „tavo“. Energija vis tiek bus kita.
Kokius vaidmenis ar aktorių darbus matai ir galvoji: „norėčiau bent trumpam pajusti tą pasaulį iš vidaus“?
Labai žavėjausi Rasos Samuolytės Ofelija – viena iš pirmųjų mano stiprių teatro patirčių. Tokia gaivališka, bet kartu be galo trapi jauna moteris. Joje buvo nenustygstanti energija, tylus maištas – ne tik auka. Daug iš jos mokiausi ir sėmiausi inspiracijos. Ar norėčiau vaidinti tame spektaklyje? Žinoma. Bet ar suvaidinčiau taip, kaip Rasa? Tikrai ne! Teatro magija – net tas pats tekstas su kitu aktoriumi tampa visai kitoks.
Stiprų įspūdį paliko ir Airidos Gintautaitės Jeano Cocteau vaidmuo „Diletante“. Mėgavausi jos buvimu scenoje – rafinuotumas, išdirbtumas ir nepaprasta laisvė. Išeini prisisėmęs inspiracijos, lyg suvalgięs skaniausią saldainių dėžutę. Nors ji beveik neprataria nė žodžio (oho, jau nemažai tylinčių vaidmenų mano kelyje!), sugeba vien energija prikaustyti dėmesį virš valandos. Išeini lyg iš kito pasaulio. Man tai aukščiausia aktorystės forma – kai nereikia daug kalbėti, kad būtum suprastas.
Šiaip mane žavi netradiciniai, „pakibę virš žemės“ personažai – svajotojai, keistuoliai, kurie gyvena šalia realybės, tokie Wilsoniški, bet jautriai reflektuojantys. Todėl žiūrėdama stiprius moterų darbus ne tiek galvoju „norėčiau suvaidinti jos vietoje“, kiek „norėčiau patirti tą pasaulį iš vidaus.
Po tokių sunkių, emocingų spektaklių kaip „Dulkės“ ar „Menka detalė“ – kaip tau pavyksta atsigauti ir persijungti į „normalų“ gyvenimą? Kai tau nieko nereikia daryti, ką iš tikrųjų veiki laisvalaikiu?
Bandau sau pasakyti: „Tu gali pailsėti, atsipalaiduoti, visą dieną gulėti lovoje.“ Ir būna dienų, kai tikrai sau leidžiu taip daryti. Bet viduje turiu įsišaknijusį tokį jausmą, kad jei nieko nedarysiu – išprotėsiu (juokiasi). Visada turiu kažką veikti.
Turiu begalę hobių. Pavyzdžiui, dabar meistrauju iš metalo – kuriu viduramžių tipo grandelinius šarvus, iš smulkių ratukų. Galima sakyti – mezgu iš metalo. Realiai darau šarvus! Na, tikiuosi karui neprireiks, o jei ką – atrodysiu tikrai stilingai! Labai patinka, labai kruopštus užsiėmimas. Kalėdoms padariau broliui ir tėčiui iš metalo kaklaraiščius. Dabar darau sau šarvų sijoną – jis jau beveik sveria tris kilogramus, o dar tik pusė padaryta.
Mane toks laiko leidimas labiausiai atsipalaiduoja. Jei įsijungiu filmą, vis tiek turiu šalia megzti ar piešti. Gyvenu pastoviame multi-tasking’e – turiu pripildyti sąmonę, kad dėmesys neišsisklaidytų. Tris dalykus veikti vienu metu – tai turbūt mūsų kartos bruožas (šypsosi).
Kaip leidi atostogas? Ar esi iš tų, kurie labai svajoja vien drybsoti prie baseino su “viskas įskaičiuota”, ar vis dėlto aktyviai keliauji?
Ne, aš negaliu būti tas žmogus, kuris guli prie baseino ir viskas. Turiu eiti, žiūrėti, domėtis – trys muziejai, kaip minimum, per dieną! Labai mėgstu aktyvias atostogas. Aišku, tada po jų vėl reikia atostogų – grįžti namo ir gulėti, nes būni pavargusi nuo savo pačios atostogų (juokiasi).
Labai mėgstu haikinti. Dabar svajoju išvažiuoti į kalnus – į kokią Šveicariją. Žinau, kad brangu, bet labai traukia. Šią vasarą galvoju, kur keliauti – nes neseniai buvau po Prancūziją ir Italiją.
Ar esi bandžiusi solo keliones? Kaip sekėsi?
Taip, turėjau pirmą kartą solo trip’ą. Labai įdomi patirtis. Smagu – darai, ką nori, esi visiškai laisvas, bet tuo pačiu užpuola didelis vienišumo jausmas: nėra su kuo pasidalinti džiaugsmu.
Ir, aišku, kaip vienai merginai ne visada buvo labai saugu. Net didžiuosiuose miestuose prie manęs kabinėjosi ne kartą. Nežinau, ar antrą kartą solo keliaučiau… Bet vis tiek džiaugiuosi, kad pabandžiau.
Dėl ko nusprendei keliauti viena?
Labai paprasta priežastis. Su draugu planavome kartu, bet jam reikėjo anksčiau grįžti į repeticijas – jis irgi aktorius. O aš dar turėjau pusę vasaros laisvos. Nenoriu grįžti į Lietuvą ir viena sėdėti prie jūros. Pasilikau ir keliavau viena. Labai džiaugiuosi savimi – viską pati susiplanavau, viską padariau.
Ar turi draugų už teatro rato? Kaip sekasi bendrauti su „ne meno“ žmonėmis?
Mūsų ratas vis tiek gana mažas. Dauguma draugų – aktoriai ar su menu susiję žmonės. Iš ne teatro pasaulio turiu kelis Kaune, bet retai grįžtu, retai susitinku.
Bet kai susitinku su tokiais “iš kitos operos” – jaučiu gaivumą. Kartais būna: „Tai apie ką dabar kalbam?“ Nes 90 procentų mano pokalbių sukasi apie teatrą, meną, kultūrą. O su „ne meno“ žmogumi gali kalbėti apie platesnius dalykus – ir tai labai atgaivina. Tiesiog kitas požiūris, kitos temos – gera pertrauka nuo savęs pačios (šypsosi).
Žiema – ar tau tai liūdesio, melancholijos metas, kaip dažnai sakoma apie šaltąjį sezoną? Ar vis dėlto žiema tau – kažkas kita?
Žiema tikrai mano sezonas! Aš žiemą atsigaunu. Man labai patinka šaltis, sniegas. Dabar, kai prisnigo, man net sunku pareiti namo – tiesiog noriu būti lauke visada, kvėpuoti tuo oru. Žiema man suteikia energijos, o ne atima.
Bet yra ir tiesos apie tai, kad neturiu laiko paliūdėti. Dirbu labai daug, save laikau darboholike ir maksimaliste. Repetuoju visą dieną, grįžtu, pavalgau – ir toliau: mokausi tekstus, skaitau, žiūriu medžiagą. Nors bandau sau skirti daugiau laiko pailsėti, bet vis tiek…
Ar liūdesio bangos vis tiek ateina, net ir tokioje aktyvioje rutinoje?
Aišku, kažkada užeina tos bangos. Bet dabar – tikrai neturiu apie ką liūdėti. Man dabar neliūdna. Turiu žiauriai daug svajonių, kurias labai noriu šiais metais išpildyti. Galbūt liūdna būtų tik jei nespėčiau jų įgyvendinti, bet priežasčių liūdėti tiesiog nėra.
Kokios tos svajonės – labiau teatro, kūrybinės, ar asmeninės?
Galiu pasakyti bent dvi. Pirmiausia noriu šiais metais sukurti ir parodyti savo pirmą kabareto pasirodymą – kažką savo, asmeniško. Ir pagaliau išsitraukti iš po sofos savo mėgstamiausią svajonių instrumentą – tereminą. Žinai, tas, kur groji oru, be prisilietimo, elektra. Metus ieškojau, iš ko galėčiau pasiskolinti ar gauti, nes nusipirkti kainuoja baisiai brangiai. Pagaliau radau, bet jis jau metus pragulėjo po sofa… Nes labai sunku išmokti groti – reikalauja milžiniškos kantrybės ir precizijos. Bet šiais metais tikrai trauksiu jį lauk ir pradėsiu mokytis.
Kaip save vaizduoji po penkiasdešimties metų – kokia norėtum būti?
Labai tikiuosi, kad būsiu tokia kieta, kaip Kristina Andrejauskaitė – energinga, charizmatiška, nepaisant amžiaus. Šitas ateities klausimas kelia baimės, ne tik dėl politinių dalykų Lietuvoje, bet ir pasaulyje apskritai… Bet jei viskas bus gerai – noriu toliau sėkmingai, entuziastingai vaidinti teatre, kaip dabar.
Norėčiau būti sukūrusi savo spektaklių, performansų – labai degu noru dalintis savo idėjomis. Aišku, pabandyti ir užsienyje. Po 50 metų noriu būti žiauriai energinga kūrėja, šiek tiek „nukvakusi“ nuo visų keistų vaidmenų (juokiasi). Tokia kieta močiutė, kuri spalvingai rengiasi, yra ekstravagantiška, linksma.
Ir dar – turiu siuvimo mašiną, moku siūti, labai domiuosi mada. Noriu išmokti kurti savo rūbus ir galbūt išleisti kažkokią savo drabužių liniją. Tikiuosi visą tai įgyvendinti iki penkiasdešimties!
O kur norėtum gyventi ar turėti savo kampelį – kokioje šalyje, mieste?
Visada svarbu turėti savo pabėgimo kampelį. Būdama Lietuvoje noriu išvažiuoti, bet būdama užsienyje – begalo noriu grįžti namo. Tada supratau, man nėra svarbu kur, svarbu su kuo. Dažnai svajoju, labai myliu Paryžių. Buvau ten daug kartų, keliavau – labai norėčiau turėti savo butuką ir kartais pabūti ten kaip rezidencijoje. Gal Marė rajone – ten daug menininkų, galerijų, bohemiška atmosfera. Idealiai tiktų tokiai ateities vizijai!
Aktorę kalbino Aneta Anra.