60-ąjį sezoną Jaunimo teatras pradėjo jaunojo režisieriaus Jono Kuprevičiaus spektaklio „Shopping and Fucking“ premjera, pagal kultinio britų dramaturgo Marko Ravenhillo kūrinį. Spektaklio premjera įvyko 2024 m. rugsėjo 12 d.
Markas Ravenhillas pjesę „Shopping and Fucking“ sukūrė 1996 m. Lietuvoje ji pirmą kartą pristatyta 1999 m. „Naujosios dramos akcijoje“, kur vyko pjesės skaitymas. Režisierius Oskaras Koršunovas pagal pjesę sukūrė spektaklį tuo pačiu pavadinimu, ir su juo gimė Oskaro Koršunovo teatras (OKT). Jaunimo teatras pristato jauniausios kartos spektaklį pagal šią pjesę. Jos atstovai galėtų būti ano spektaklio kūrėjų vaikai. Tai provokuoja klausimą: kuo vaikų požiūris skiriasi nuo tėvų?
Režisierius Jonas Kuprevičius prisipažįsta šią pjesę skaitęs ne kartą ir niekad nesuabejojęs jos žavesiu bei reikalingumu, nes, pasak jo, prieš pat XXI a. parašytas kūrinys išpranašavo tai, kas dabar tapo tam tikros visuomenės dalies veidu.
Šis spektaklis man buvo lyg žaidimas su tuo, apie ką niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kalbėsiu, – tam tikras visuomenės skerspjūvio suvokimas, įvairiapusiškumo, žmogiškumo ieškojimas. Kadaise girdėjau frazę, kad, suprasdamas kitą, daugiau suprasi ir save. Absoliučiai ja tikiu ir jaučiu, ypač dabar. Manau, kad „Shopping and Fucking“ – tai savotiška mūsų duoklė kartai, kuriai priklausome, ir dar jaunesnėms, kurios tik žengia pirmuosius žingsnius jaunųjų suaugusiųjų pasaulyje, kurio dalies aidai girdimi spektaklyje, – sako spektaklio režisierius.
Spektaklyje „Shopping and Fucking“ vaidmenis kuria talentingi jauniausios kartos aktoriai, ką tik baigę teatro vaidybos studijas LMTA (kurso vadovas – Gintaras Varnas). Rengdamiesi premjerai jie dalijasi mintimis apie kūrinio aktualumą savo kartos žmonėms.
Kalbėti apie spektaklyje atspindimus visuomenėje vykstančius procesus norėčiau iš savo personažo Gerio perspektyvos, per jo išreiškiamą idėją. Gerio sukeltą atspindį pamatyti nėra sunku, dauguma žmonių nepastebimai sugeba įsukti save į savižalojantį ratą, kurį jie pateisina kaip naudingą ar net didingą. Kad ir žmogus, kiekvieną rytą atsikeliantis ir einantis į darbą, kurio visa širdimi neapkenčia, – vienas sakys, kad tai daro dėl pinigų, kitas – jog dėl šeimos, trečias – kad kito kelio nėra. Taip tapdami vergais savo pačių susikurtų iliuzijų, kurios labai iš lėto siurbia iš jų žmogiškumą ir palieka tik tuščią vidų slepiančią kaukę, – sako aktorius Nojus Mikalauskas.
Pasak aktoriaus, pagrindinė spektaklio tema geriausiai geba atsiskleisti tarp jaunų žmonių, tačiau ji aktuali platesnei auditorijai – kiekvienam, kuris nori būti mylimas, bet nemoka mylėti.
Rūta Jonikaitė, spektaklyje atliekanti Lulu vaidmenį pastebi, kad visi kūrinio personažai yra nelaimingi, tačiau desperatiškai norintys, kad situacija pasikeistų, bet, galų gale, nieko dėl to nedarantys. Veikėjai trokšta meilės, tačiau net meilė šitame pasaulyje yra nupiginta, netikra, greita, kaip ir beskonis greitas maistas, kurį jie kasdien valgo. Su meile ateina ir atsakomybė, o jie to nenori, negali prisiimti, bijo įsipareigoti. Spektaklio pagrindinė mintis ir problema gali būti išreikšta pagrindinio veikėjo Marko žodžiais: „Noriu pasakyt, ar iš viso dar liko kokių nors jausmų? Noriu sužinot, noriu suprast, ar dar liko kokių nors jausmų, – sako aktorė.
Marką spektaklyje įkūnijantis aktorius Gerardas Ciparis pabrėžia, kad nors kūrinio personažai gyvena malonumų persmelktą gyvenimą, spektaklyje jų pasirinkimai nekritikuojami. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra, ir tiek. Personažai dievina savo susikurtas iliuzijas, trumpus pabėgimus nuo realybės. Jie susikuria net savo istorijas, pasakojimus ir jais tiki. Pastebiu, kad mūsų visuomenė taip pat ieško tokios laisvės, sukuriančios iliuzijas. Turbūt spektaklio herojams, kaip ir mums, pasakų pasaulis daug mielesnis, nes ten gyvena mūsų giliausi troškimai. Galvoju, kokiems žmonėms labiausiai reikalingos svajonės, iliuzijos? Turbūt tiems, kurie negali pakelti realybės, tikėti, kad viskas yra tik tai, ką matome ir girdime, tiems, kurie negali priimti savęs, savo skausmų, traumų, klaidų. Šiame spektaklyje matome, kaip žmogus gyvena, suvokęs savo silpnumą ir atsisakęs iliuzijos, – tvirtina G. Ciparis.
Šarūnas Rapolas Meliešius, kuris spektaklyje žengia personažo Robio keliu, atkreipia dėmesį į reikšmingus pokyčius, kuriuos visuomenė išgyveno per paskutinius dešimtmečius: Gal net šiek tiek baisu, kad Marko Ravenhillo pjesė, parašyta 1996 m., šokiravo visuomenę, kaip ir O. Koršunovo pastatymas Lietuvoje, o šiandien „Shopping and Fucking“ pjesės siužetas yra šių laikų dalies jaunimo kasdienybė. Per tokį trumpą laiko tarpą tai, kas 1996 m. gal dar buvo tabu, šiandien tapo gyvenimo realybe.
Per beveik tris dešimtmečius nuo pirmųjų pjesės pastatymų, teatras taip pat keitėsi ir tai, kas anksčiau šokiravo publiką, šiandien scenoje vertinama kitaip. Samuelis Valentinas Sauchatas pastebi, kad spektaklis paliečia tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo jau labai visur paplitę, gal net kiek nuvalkiota, – vaizduoti ribines asocialias visuomenės grupes. Mes kviečiame žiūrovą į tai pažvelgti nauju kampu: kodėl būtent taip mes elgiamės, kas lemia šių personažų nusiritimą į žemiausius visuomenės sluoksnius, kodėl būtent jų pasimetimas, vaikiškumas ir labiausiai iš tiesų norėjimas būti mylimiems verčia juos elgtis, atrodo, kone priešingai šiam tikslui. Tai spektaklis apie savo šešėlio priėmimą, nes kuo labiau jį užgniauši, tuo labiau jis veršis. Personažai kviečia žiūrovą susitikti su savo šešėliu.
Režisierius Jonas Kuprevičius pabrėžia, kad jaunieji aktoriai labai pasišventę dalyvavo spektaklio kūrimo procese: Su viltingomis nuotaikomis, begaliniu atsidavimu ir noru reflektuoti ši aktorių komanda, su kuria džiaugiuosi dirbdamas, kartu kūrė vaidmenis ir scenas. Man beliko tik prisidėti su tam tikru stiliaus, estetikos, režisūrinių sprendimų kūrimu ir vesti visą procesą iki rezultato.
Kviečiame išvysti spektaklį jau nuo rugsėjo 12 d.
Spektaklis rodomas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija.