Repeticijų procese jaunieji Jaunimo teatro režisieriai kvietė į kūrybinio proceso etapo pristatymą – skaitymus. Kovo 28 d. vykusį skaitymų vakarą Peter Handke kūriniu „Pranašystė“ pradėjo režisierius Justinas Vinciūnas. Kūrinį perteikė aktoriai Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis, Vidas Petkevičius. Antroji pjesė – Fernando Pessoa „Jūreivis“, su šiuo kūriniu dirba režisierius Jonas Kuprevičius. Kūrinį skaitė aktorės Jovita Jankelaitytė, Viktorija Kuodytė, Nelė Savičenko. Po kiekvieno skaitymo kvietėme pasidalinti kūrinių sukeltomis įžvalgomis, išgirsti režisierių motyvus pasirinkti būtent šiuos kūrinius bei sužinoti, kuo skaitymai reikšmingi visam kūrybos procesui.
Handke‘s tekste nematau, o gal ir nenoriu matyti žmogaus – tai, kas šiandien tvyro ore, manyje paralyžuoja idealistinę kūrybą, nepajėgiu dabar nešti žinios, kuri kaip nors žiūrovą įkvėptų praregėti, išgirsti, kovoti, patikėti… Vienas iš mano dėstytojų liūdnai pasakė: „Iš tiesų žmogus yra be galo banalus.“ Ir visgi tai panašu į tiesą – sunku būti nebyliu atsikartojančių įvykių liudininku. Mums net minėti žodį karas tapo banalu. Kaip sakė dramaturgė Sarah Kane, dabar jau nutinka taip, kad nuomonė ir pozicija karo klausimu pasidaro svarbesnė už patį karą, – įžvalgomis dalijasi režisierius Justinas Vinciūnas. Jis priduria, kad darbas su šiuo kūriniu veikiausiai jam reiškia ir tam tikrą asmeninį kūrybinio paralyžiaus pripažinimą. Austrų rašytojo tekstas keturiems skaitovams, pavadintiems raidėmis a, b , c ir d, man tapo absurdiškumo dekonstrukcija – bandymu statyti tekstines formas, kuriose nėra turinio. Viena vertus, tai gali atrodyti kaip smėlio pilių žaidimas, kuriuo užsiimama vardan noro užsimiršti, – kita vertus, suprantame, jog tekstas nėra vien žaidybiškai nereikšmingas: Handke‘s kūrinys pasiūlo realybės anapus žodžių galimybę. Nuo žaidimo formomis išgelbėja ir pats skaitymo aktas: skaitantysis susiduria su paslaptinga forma, kurios reikšmė nepažini, tačiau tik ją artikuliuodamas jis gali pamėginti atrasti turinį. Šitaip, atsispiriant nuo vidinio žinojimo ar jo įspūdžio, braunamasi į mums nematomą teksto realybę. Tai realybė atsiradusi prieš atsirandant sąvokoms – kitokia nei ta, kurią manome pažįstantys. Todėl „Pranašystė“ gali suskambėti tiems, kuriuos lydi realybės netikrumo jausmas. Ši pjesė yra, nors ir nedidelė, tačiau visgi paguoda, bylojanti apie kažkur anapus besislepiančią tiesą, – sako režisierius Justinas Vinciūnas.
Peteris Handke – austrų rašytojas, 2019 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija už „paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą“. Pagrindinės autoriaus kūrybos temos: žmogų supanti realybė, kalbos ribų ir subjektyvios tiesos paieškos. „Pranašystė“ sukurta ankstyvuoju rašytojo kūrybos laikotarpiu, kai autoriui tebuvo dvidešimt dveji. Pjesėje nėra veiksmo, siužeto linijų, scenografijos: visas dėmesys sutelkiamas į žodį.
Režisierius Jonas Kuprevičius pabrėžia, kad Fernando Pessoa pjesė „Jūreivis“ – poetinis, simbolizmo įkvėptas tekstas, kurio skaityti, vadovaujantis įprasta dramatinio teksto analizės logika, neįmanoma. Viena iš šio teksto temų yra svajonė: jos būtinybės ir neįmanomybės dilema. Todėl imtis darbo su Pessoa tekstu man iš esmės yra svajoti apie svajonę – noriu susvajoti spektaklį ir tai išskleisti jį galiausiai sukuriant. Vis dėlto svajoti šiais laikais sudėtinga – kartais manau, kad net neleidžiame sau to daryti, nes atrodo, jog mus supančios aplinkybės nepalieka svajonei galimybės. Aišku, svajonė nebūtinai yra išsigelbėjimas: štai pjesės personažas, taip niekad ir nepasirodantis scenoje išnyksta svajonėje – laivas, pasiekęs negyvenamą salą, kurioje įstrigęs jūreivis sukuria sau naują realybę, paties jūreivio neberanda. Kasdien susiduriu su mintimis, kuriose labai daug vietos užima abejonės: ar tikrai darome tai, ką dabar reikėtų daryti? Kaip veikti žinant, jog tvirtos priežasties veiksmui niekas neįvardys, ir kaip vis dėlto nesiliauti ieškojus tų, atrodytų, nebegalinčių atsiskleisti priežasčių? F. Pessoa, po kurio tekstais mirga daugybė skirtingų vardų, keliančių minčių apie jo sąmonėje gyvavusį egzistencinį nerimą, irgi nuolat sau kėlė klausimus: kas esu aš ir kas yra tas kitas, kurį savyje vis atpažįstu? Manau, teatras puiki erdvė tokių būsenų tyrinėjimams, nes jis pasiūlo alternatyvią laiko plotmę, suteikia įrankių tą laiką, mūsų esatį išbandyti.
Jonas Kuprevičius taip pat pastebi, kad kūrnyje aptariamas santykis tarp ilgesio ir laiko: apie praeities, dabarties ir ateities santykį bei mūsų bandymus šias tris sąvokas apmąstyti. Praeitis – amžinai kūrybai pasmerkta jėga, pati nepatikinti savo prisiminų tikrumu. Dabartis – vis mėginanti save užčiuopti, tačiau kaskart vis nuo savęs pasprunkanti: virpanti, blyksinti, gerai neįžiūrima. O ateitis amžinai kintanti, išsipildanti tik nebuvime, lyg baltame lape, kuriame iš tiesų juk nieko neparašyta. Man ši pjesė primena esamuoju laiku rašomą eilėraštį, kuriame atsiskleidžia to, ko niekada neturėjai, ilgesys: jį skaitydamas suabejoji grynojo prisiminimo galimybe, nebežinai, ko ilgiesi, – jausmo, žmonių, o gal tiesiog laiko, tačiau tuoj pat supranti, kad nei tie jausmai, nei žmonės, patyrimai nei laikas iki galo nepažinūs, tad sunku suprasti, kaip turėtų būti aiškinamas pats ilgesys, bendražmogiškai vis dėlto juntamas kiekvieno. Ir tekste kuriama situacija kreipia į refleksiją apie dar vieną bendražmogiškumo aspektą – prie karsto susirinkę žmonės staiga pasijunta keistai panašūs, juos jungiantis gyvybės elementas ištrina individualius niuansus ir visus sutelkia vienijančiam dvasiniam išgyvenimui. Esminių sąvokų mažėja: viskas darosi veriančiai paprasta ir dėl to, veikiausiai, labai sudėtinga.
Fernando Pessoa – portugalų rašytojas, ryški XX a. literatūros figūra. Tai poetas, vertėjas, filosofas, darbus pasirašinėjęs daugybe skirtingų heteronimų (pats autorius rinkosi šį terminą, kadangi pseudonimo sąvoka jam atrodė nepajėgi atskleisti vartojamų vardų intelektualinio potencialo nepriklausomybės). Autorius parašė poezijos, prozos, dramos kūrinių, o Bernando Soarešo semi-heteronimu (būtent B. Soarešo ir F. Pessoa asmenybės atrodo artimiausios) pasirašytas gyvenimo projektas „Nerimo knyga“ (fragmentiška autobiografija be faktų) susilaukė tarptautinio pripažinimo ir literatūros tyrinėtojų dėmesio.
F. Pessoa „Jūreivis“ – statiška poetinė drama, parašyta vienu atokvėpiu 1913 m. spalio 11-osios naktį. Šis kūrinys išspausdintas 1915 m. modernizmo žurnale „Orpheu“. Tekstą nagrinėjantys mokslininkai ir kūrėjai atsakymų į pjesėje keliamus klausimus ieško besigręždami į Friedricho Nietszhės, Martino Heideggerio, Platono ir kitų filosofų darbus.