Balandžio 4 ir 5 dienomis Jaunimo teatras ir Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) pristatys premjerą – spektaklį „Chroma“. Nauberto Jasinsko ir Maksymo Teteruko kūrinys tyrinėja, kas lieka, kai kalba tampa bejėgė perteikti tikrovę, kai vaizdas perima žodžio funkciją, o grožis virsta ne tik troškimu, bet ir skausmu.
Spektaklio centre – senstantis rašytojas (aktorius Dainius Gumauskas), kuris jaučia, kad nebegali perteikti tikrovės žodžiais. Jis susižavi jaunu vyru (aktorius Motiejus Aškelovičius), kurio grožis jam tampa nepasiekiama, bet visa apimančia realybe. Rašytojas viską fiksuoja kamera, tikėdamasis pagauti tai, kas slysta jam iš rankų – troškimą, gyvenimą, tiesą.
„Kalba varžo, nes žodžiai dažnai paklaidina – manome, kad suprantame vieni kitus, bet iš tiesų kiekvienas juos suvokiame skirtingai. Kai sakau „gražu“, turiu paaiškinti, ką man tai reiškia, nes be konteksto tai tik tuščia sąvoka. Todėl turime pasitelkti ne tik kalbą, bet ir nuojautas, vaizdus, pojūčius. Raiška negali apsiriboti vien žodžiais – tyla, kaip jų priešprieša, irgi yra stipri bendravimo forma, tik mūsų kultūroje ji dažnai suvokiama kaip nejauka“, – sako Naubertas Jasinskas.
Įkvėptas rašytojo Thomo Manno novelės „Mirtis Venecijoje“ bei britų kino kūrėjo Dereko Jarmano kūrybos ir gyvenimo istorijos, spektaklis kelia klausimus apie vienatvę, queer balsų nutildymą vis labiau radikalėjančioje visuomenėje bei grožio paradoksą – jėgą, kuri vienu metu traukia, žavi, slopina ir naikina.
„Dramaturgiškai mes iškėlėme pagrindinius klausimus, kuriuos Mannas suformulavo „Mirtyje Venecijoje“. Tačiau į juos pabandėme atsakyti pasitelkdami XX a. pabaigos menininko patirtį ir kūrybą – žmogaus, kuris galėjo būti mūsų laikų menininkas, jei nebūtų miręs nuo AIDS sukeltų komplikacijų“, – teigia Maksymas Teterukas.
Spektaklio inspiracija tapo ne tik vis ryškesnės radikalėjimo tendencijos, bet ir konkretus įvykis Vilniuje – prieš pat NATO viršūnių susitikimą, šalia MO muziejaus, ant vaivorykštės spalvų perėjos buvo nupieštos penkios svastikos, tapusios agresijos ir nepakantumo simboliu.
„Tai byloja apie radikalėjimą, kurį jau ne tik pastebime, bet ir pradedame jausti kaip realią grėsmę. Šis įvykis greitai buvo pamirštas – jo niekas nesureikšmino, nes buvo „svarbesnių“ dalykų, tokių kaip NATO susitikimas. Tokie ženklai išduoda, kad tam tikri procesai mūsų visuomenėje jau vyksta, tik mes jų dar nenorime pripažinti“, – sako N. Jasinskas. Šis požiūrių susipriešinimas natūraliai nuvedė kūrėjus prie Thomo Manno kūrybos ir jo užduodamų klausimų apie grožio ir troškimo santykį su moralės, visuomenės ir politinių jėgų įtaka.
Spektaklio vizualinė estetika įkvėpta Dereko Jarmano paskutiniųjų gyvenimo metų, kai jis, nusivylęs visuomene, pasitraukė iš Londono ir apsigyveno atokioje vietovėje, protestuodamas prieš vartotojišką civilizaciją. Šis radikalus ir manifestuojantis Jarmano pasirinkimas tapo įkvėpimu spektaklio sceninei erdvei. Jo vizualinis sprendimas suponuoja erdvę už Vilniaus ribų – atokų vienkiemį miške, keliaujant link Ignalinos ar Dūkšto, nenusakytą vietą, kur viskas kuriama savarankiškai, tarsi Jarmano sode.
„Šiandien matome, kad tai, kas Jarmano laikais buvo maišto ir išsilaisvinimo simbolis – naujas gyvenimo būdas, nauja vertybių sistema, – deja, tapo preke. Jaunimo maištas buvo paverstas produktu ir prarado savo galią“, – sako M. Teterukas.
Spektaklio pastatymą inicijavo MMLAB. „Chroma“ kūrėjai 2024 m. tapo Dalios Tamulevičiūtės nacionalinės dramaturgijos konkurso laureatais.
Spektaklyje vaidina: Kristina Andrejauskaitė, Rūta Jonikaitė, Motiejus Aškelovičius, Darius Gumauskas. Scenografiją kuria Sigita Šimkūnaitė, kostiumus – Liucija Kvašytė, muziką – Dominykas Digimas. „Chromos“ choreografė – Ieva Navickaitė, šviesų dailininkas – Dainius Urbonis, videomenininkas – Vytautas Plukas. Prodiuserė – Rusnė Kregždaitė.
Spektaklį finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.