Jaunimo teatras kiekvieną paskutinį mėnesio pirmadienį kviečia į interaktyvius susitikimus su jaunaisiais kūrėjais. Antrasis susitikimas vyks su režisieriumi Naubertu Jasinsku vasario 26 d. Interaktyvios diskusijos – pokalbio tema: Teatras – vieta dialogui. Įrankis keisti(s).
Jei dvejojate, ar Jums verta eiti į susitikimą, kviečiame susipažinti su keliomis režisieriaus Nauberto Jasinsko mintimis:
Teatras jaunimo vaizduotėje vis dar likęs kaip princesių ir princų susitikimo vieta. Arba kaip kokia močiutės nuobodulio apraiška: norisi, kad šis įvaizdis keistųsi. Man atrodo, kad kaip tik teatre gali iškilti temos, kurioms mokyklos programose (o vėliau ir gyvenime) nelieka vietos.
<…>
Kaip šiandien kalbėti su teatro žiūrovu? Sakyčiau, visų pirma, nerėkti, nemoralizuoti ir nebrukti dalykų per prievartą. Reikia leisti žiūrovams kartu su aktoriais, su literatūriniu tekstu, su scenos vyksmu permąstyti tikrovę.
<…>
Išsami informacija apie susitikimą:
Interaktyvi diskusija-pokalbis. Režisierius Naubertas Jasinskas
Teatras – vieta dialogui. Įrankis keisti(s)
Interaktyvus edukacinis susitikimas. Temos: teatras – įrankis keisti(s), socialinė meno funkcija, betarpiško dialogo su žiūrovu galimybė.
Data: vasario 26 d.
Laikas: 18.00
Vieta: Jaunimo teatras | Studija
Renginys nemokamas.
Būtina išankstinė registracija.
Registruotis galite paspaudę nuorodą: https://forms.gle/r7A6noMJphPeg5od9
Įdomiausias vietas praleidome tyčia. Ateik vasario 26 d., 18:00
<…>
Kviečiame susipažinti su pirmojo šio ciklo susitikimo įspūdžiais:
Nors pirmadieniais teatre spektakliai nevyksta, sausio 29 d. vakarą Jaunimo teatro durys vis varstėsi – jaunosios kartos režisierius Justinas Vinciūnas kartu su aktoriumi Šarūnu Rapolu Meliešiumi teatro studijoje susitiko su jaunimu, šitaip pradėdami „BlackBox“ jaunimo klubo veiklą. Renginio dalyviams Justinas pasiūlė pasikalbėti apie „tvarkingos netvarkos“ bei asmeniškumo dėmens kūryboje paieškas, kartu su spektaklyje vaidmenį sukūrusiu aktoriumi Šarūnu pasakojo apie „Dulkių“ kūrybinį procesą, svarstė apie jauno žmogaus bandymus kūryboje priartėti prie praeityje užkoduotų, šiame laike vis dar reikšmes generuojančių, tačiau taip lengvai jaunam kūrėjui neprieinamų temų.
Kasmet prie pat Pravieniškių geležinkelio stoties vyksta Sibiro tremtinių minėjimai. Aš kiekvienais metais, iš pradžių gal ir palieptas tėvų, o vėliau jau pats eidavau ten ir klausydavausi tų išlikusiųjų balsų. Per vieną renginį dainuoti išėjo mūsų bendruomenės folkloro ansamblis „Praviena“ – vien močiutės, vienai jau 92 metai. Ir aš klausau, kaip jos dainuoja tokią lyrišką dainą – kai kurios pjauna pro šalį, taip pro šalį, kad net įdomu… Ir dainuoja, dainuoja jos, pro šalį, bet iš širdies dainuoja – ir staiga per vidurį kūrinio, kadangi esame prie pat geležinkelio stoties, pasigirsta krovininio traukinio garsas. Jis toks garsus, kad užgožia viską – traukinys važiuoja, važiuoja, niekas dainos nebegirdi, o kai pravažiuoja, – daina jau būna pasibaigusi. Ir štai kai aš statydamas „Dulkes“ vysčiau užmaršties temą, man prieš akis vis iškildavo tas geležinkelio stoties vaizdas, galvojau – ta daina, kurią matau dainuojant, bet jos per traukinį jau nebesigirdi, man irgi yra apie užmarštį,- pasakojo Justinas.
Po to vystėsi pašnekesys apie teatrinės tiesos paieškas. Šarūnas, svarstydamas apie jauno žmogaus ir atminties temos kūryboje santykį, iškėlė sumažėjusios jautros klausimą: Prisimenu kad ir tą „Dulkių“ kūrybinį procesą. Dirbam, čia, Arklių g., prie pat Vilniaus geto sienos, repetuojam, sakom skaudžius monologus, bandom juos pasakyti gerai, mėginam reflektuoti ir tas neįsivaizduojamas būsenas, bet staiga ateina pertrauka. Ir ką, mes nueinam tiesiog į kavinę, pasiimam itališką burgerį, kolos, jau nuotaika gera, smagu. Tada vėl grįžtam į repeticiją ir vėl sakom tuos monologus. Po to apima labai nemalonus ir keistas jausmas – esi vietoje, kur, atrodo, prieš aštuoniasdešimt metų vaikščiojo žmonės, apie kuriuos užrašyti tie kraupūs prisiminimai, o tu kažkokį burgerį valgai. Staiga permąstai, ką iš tiesų tokie istorijos momentai tau asmeniškai reiškia. Pasidaro baisu galvoje kilus minčiai: o kas, jeigu nieko?
Šarūnas ir Justinas su dalyviais ne tik kalbėjosi, bet ir pasiūlė atlikti kūrybinį pratimą užmaršties tema. Renginio dalyvaviai iš įvairiausių Justino surinktų daiktų turėjo greitai ir intuityviai sudėlioti kompoziciją, kuri jiems reikštų užmarštį: tikslas buvo ne išrinkti geriausią kūrinį ar išmokti kompozicijos meno, o leistis į trumpą intuityvios idėjos paieškos kelionę – mėginti greitai atrasti individualiai reikšmingą giją, kuri galėtų tapti atspirties tašku bendrųjų temų refleksijai.
<…>
Valstybinio jaunimo teatro įsteigtas jaunųjų menininkų skatinimo projektas „Black Box“ atsiveria teatro pasauliu besidominčiam jaunimui. „Black Box“ programoje dalyvaujantys jauni kūrėjai rengia susitikimų ciklą, kurio metu dalinsis įžvalgomis apie savo kūrybinę erdvę: teatrą, mus supantį pasaulį ir autentišką jo patirtį. Remdamiesi savo sukurtais darbais jie pristatys sau artimus režisūrinius principus, padės suprasti ir praktiškai išmėginti teatro kūrybinius procesus. Tai ne akademija ir ne teatro meistriškumo pamokos: visgi tai pirmoji pažintis su teatro minties logika, kryptimis ir jos raiška jaunų kūrėjų gyvenime. Svarstančius apie teatro meno studijas, kuriančius mėgėjiškuose kolektyvuose, aktyviai besidominčius kultūriniu lauku ir, apskritai, norinčius geriau suprasti teatrą jaunus žiūrovus kviesime pradėti nuo minties judesio – sukinio, kūlversčio, o gal tiesiog mirktelėjimo akim. Susitikim.