Balandžio 16 ir 17 d. spektaklis „Užburtas kalnas“ (režisierius Krystianas Lupa) vainikavo 1-ojo tarptautinio Varšuvos teatro festivalio „Lamentacje“ programą. Lenkijos teatro kritikai atseikėjo spektakliui gerų žodžių ir atkreipė dėmesį į kiek kitus aspektus nei teatro kritikai Lietuvoje. Pavyzdžiui, teatro kritiko Tomasz Domagała recenzijoje daug dėmesio skiriama garsiajam Franco Šuberto kūriniui „Liepa (Der Lindenbaum)“ iš ciklo „Žiemos kelionė (Winterreise)“, kuris kritikų Lietuvoje liko nepaminėtas. Kviečiame susipažinti su teatro kritiko recenzijos ištraukomis, visą publikaciją originalo kalba galite perskaityti čia.
Spektaklio esmė, kad Hansas Kastorpas, užmigęs traukinyje į Davosą, tikriausiai taip ir nepabudo, ir vis dar yra pakeliui – kaip jis mums praneša įžanginiais žodžiais. Taigi, žvelgiant iš šios perspektyvos, Lupos spektaklis yra Hanso Kastorpo vaiduokliškas sapnas, iš kurio jis ne tik nepabudo, bet ir negali pabusti, vis iš naujo kartodamas savo kelionę (kiekvieną vakarą, įkalintas teatro mechanizme): „Aš vėl einu, vėl nesuvokdamas, kaip šia kelione provokuoju savo likimą.“ Be to, šis prologas baigiasi nepaprastai įdomiu pasakotojo, čia veikiančio trečiuoju asmeniu, teiginiu: „Hansas Kastorpas nežino, kur važiuoja, ir nebeskiria pasaulio pusių.“ Taigi, darant prielaidą, kad esame pagrindinio veikėjo sapne, jo pasakojimas gali paradoksaliai eiti laiku atgal, visą laiką judėdamas į priekį, ir atvirkščiai: bėgdamas į priekį, iš tikrųjų eina atgal. (…)
„Liepa (Der Lindenbaum)“
Paskutinėje spektaklio scenoje, prieš pat spiritizmo seansą, Hansas Kastorpas pats sau paleidžia Franco Šuberto dainos „Liepa (Der Lindenbaum)“, iš penktojo ciklo „Žiemos kelionė“, vieno garsiausių vokiečių romantikų kūrinių, įrašą. Skyriuje „Harmonijos pilnatvė“ Mannas pavadina „Liepą“ „viena iš tų dainų, kurios, sujungdamos folklorą su meniškumu, pažymimos dvasiniu ir pasaulėžiūros antspaudu“. Ši pasaulėžiūra apskritai glūdi ypatingoje pozicijoje, kurią ši daina iki šiol užima vokiečių kultūroje, sujungdama ir romantikų „neteisėtą pomėgį“ mirčiai, ir liepą kaip po ja susibūrusios vokiečių tautinės bendruomenės simbolį. „Liepos“ lyrinis subjektas, eidamas „į juodą naktį“, praeina pro šį medį, su kuriuo jam asocijuojasi laimingos jaunystės laikas. Nors liepa vilioja jį savo šakų ošimu, dėl ledinio vėjo dvelksmo jis nusprendžia eiti toliau, net neatsigręždamas į ją pažvelgti. Mannas šitaip pašiepia šį Kastorpo „pomėgį“ mirčiai: „nors iš pradžių tai buvo grynas atsidavimas, giliau pagalvojus, jis atvedė į tamsą.“ Kaip paaiškėjo po kelių dešimtmečių, ši tamsa, juodžiausia iš juodų, žinoma, buvo Antrasis pasaulinis karas. Tačiau Thomo Manno romano rašymo laikotarpiu tai buvo Pirmasis pasaulinis karas, kurio laukuose, galų gale, epiloge stebime Kastorpą, sau po nosimi dainuojantį… „Der Lindenbaum“.
Istorijos pasakojimas
Šioje scenoje atsiskleidžia dar vienas itin svarbus šio spektaklio aspektas – istorijos pasakojimo aktas. Pirmosiomis spektaklio minutėmis, minėtame sapne, kuris yra begalinė Lupos istorijos erdvė, Kastorpas teigia: „Dabar aš esu objektas, kažkieno kito istorijos subjektas“. Šis motyvas dar kartą sugrįš, susisiedamas per pieštuką, kurį Kastorpas pasiskolina iš pradžių iš Pšemislovo Hipės, paskui iš Klavdijos – dviejų itin svarbių žmonių jo emocinėje kelionėje. Abu šiuos pieštukus jis turi grąžinti, tačiau Lupos spektaklyje svarbiausia tai, kad šie pasiskolinti pieštukai, ypač iš Klavdijos, yra galimybė pagaliau perimti istoriją apie save ir pradėti ją pasakoti pačiam. Būtent tam ir pasitarnauja spektaklio pabaigoje mažytėje patalpoje (veikėjo galvoje) pasirodantis dienoraštis, kuris yra laukas tikrajai Kastorpo emancipacijai nuo tų, kurie jį savo istorijose naudoja saviems tikslams.
Hansas Kastorpas ir Joachimas Cimsenas
Keliuose naujausiuose spektakliuose Lupa naudojo panašią pasakojimo schemą, įterpdamas pasakotojo figūrą tarp savęs ir pagrindinio herojaus. Taip scenoje atsirado savitos poros: nei protagonistai, nei dvi to paties personažo dalys, kurių istorijos savo konstrukcija remiasi jų sudėtingais santykiais. Romane „Užburtas kalnas“ nuo pat pradžių sutinkame veikėjų porą, nes pagal romano siužetą Hansas Kastorpas oficialiai keliauja į Davosą aplankyti savo pusbrolio Cimsenas. Nuo to laiko iki vieno iš jų mirties jie yra neišskiriami. Vyrai yra savo priešingybės skirtingais lygmenimis. (…) Be to, nuo pat pradžių akivaizdu, kad jų gyvenimo kelionių vektoriai veikia visiškai priešingomis kryptimis: vienas atvyksta iš Hamburgo į Davosą, kitas yra Davose ir nori vykti į žemumą – panašu, kad Kastorpas bando pasiekti vietą, iš kurios išvyko Cimsenas. Lupos atveju tai šiek tiek skvarbiau: kadangi Cimsenas kartkartėmis apsilanko ir garsiajame Kastorpo kambarėlyje, jo pusbrolio personažą galima laikyti tam tikra jo paties dalimi – kilniausia ir nekalčiausia.
(…)
Atvykęs į Berghof sanatoriją minheras Peperkornas paprašo Kastorpo atsivesti keletą draugų, su kuriais jis galėtų išgerti vyno. Pensionato gyventojai susirenka ir komiškai sėda prie stalo, imituodami „Paskutinės vakarienės“ ikoną su Kristaus vietoje sėdinčiu Peperkornu. Šį įspūdį kitoje scenoje sustiprins jo sanatorijos kambaryje kabantis tikrosios „Paskutinės vakarienės“ paveikslas. Ankstesnė scena, kurioje nevaldomai pilamas vynas, iš karto įgauna daugybę papildomų reikšmių, sustiprindama ironišką Lupos žinią: jis rodo mums Peperkorną kaip Jėzaus, kuris nemirė ant kryžiaus, bet paseno ir, visiškai praradęs savo visuotinės meilės revoliucijos idėjas, papuolė į kažkokią beprotybę, atmainą. Šiame kontekste vaizdas prie krioklių, prie kurių Peperkornas nuveda Berghofo gyventojus pasakyti vieno iš savo pamokslų, šokiruoja. Senas paraudęs pranašas sako pamokslą tikriausiai apie naują, geresnį, pasaulį, kupiną meilės, bet niekas jo negirdi, nes krioklys užgožia visus garsus. Šią sceną stebime be žado, tačiau Lupa, nepatraukdamas režisieriaus rankos, ant krioklio vaizdo įrašo uždeda dar kitą video, kuriame matyti krentantys kaulai ir žmonių palaikai. Poveikis pribloškiantis: krikščionybė sulaukė sukrečiančios kulminacijos – koncentracijos stovyklų ir milijonų nužudytų žmonių. K. Lupa, regis, šaiposi iš meilės religijos, o aš, kaip žmogus, užaugęs šiame kultūriniame rate, tyliai nuleidžiu galvą. Po kelių akimirkų paaiškėja, kad minheras Peperkornas taip mylėjo gyvenimą, jog nusprendė nusižudyti. Dar vienas įrodymas, kad meilė (šįkart žmonijai) yra pavojingesnė liga už tuberkuliozę.
Baigiamasis žodis
Šio spektaklio meistriškumas stulbinantis – nuo Krystiano Lupos adaptacijos, scenografijos ir režisūros iki išskirtinių Piotro Skibos kostiumų, Wladimir Schall muzikos ir puikių vaizdo menininkų darbų. „Jaunimo teatro“ aktorės ir aktoriai –visi be išimties puikūs.
Vilniuje Lupa sukūrė vieną geriausių savo pastarųjų metų kūrinių – verčiantį susimąstyti, įžvalgų, jaudinantį. Jis meistriškai įvairiais lygmenimis nagrinėja šį gigantišką kūrinį – būtent toks yra Thomo Manno „Užburtas kalnas“. Mane sužavėjo frazė, kurią per pertrauką man ištarė Grzegorzas Jarzyna: „Susidaro įspūdis, kad Krystianas tiesiog ramiai sėdi ir apgalvotai tepa vieną dažų sluoksnį ant kito“. Galima drąsiai pridurti, kad šio darbo rezultatas – judanti, daugiamatė teatrinė freska, sudaryta iš daugybės puikių vaizdų. Jos centre, žinoma, žmogus ir jo „žiemos kelionė“ „juodoje naktyje“.
„Nuo liepos mane jau skiria/ Ilgas, tolimas kelias/ Vis dar girdžiu jos šlamamus žodžius:/ Ten tu rasi ramybę!“ – tai paskutiniai dainos „Der Lindenbaum“ žodžiai. Užmerkiu akis ir staiga liepa virsta Lupa, o aš žinau, kad ramybės po jo „Užburto kalno“ neberasiu.
Tomasz Domagała