„Užburtam kalnui“ Zalcburgas buvo kalnas, kurį reikėjo įveikti. Taip sutapo, kad spektaklis turėjo gimti čia. Neatsitiktinai šią vietą ženklina kalnas su įspūdinga pilimi viršūnėje…
Zalcburgo festivalis – atšiauriausia vieta „kitokiam“, ne vokiškam teatrui. Čia viskas persmelkta meile tradicijoms ir pasididžiavimu savo austriška-vokiška kultūra. Opera, didžiausia ir svarbiausia Zalcburgo festivalio dalis, jau ne pirmus metus kviečia pastatymams šiuolaikinio teatro žvaigždes – Krzysztofą Warlikowskį, Romeo Castellucci. Bet jų režisuotos operos anaiptol ne originalūs spektakliai, nes šiame žanre veikia kiti dėsniai, ypač tradicijų šventovėje Zalcburge. Pasirodyti Zalcburgo publikai su originaliu, jų supratimą apie teatrą ir estetinį skonį kvestionuojančiu darbu – milžiniškas iššūkis. O ypač kai darbas paremtas vienu sakramentalių vokiškai kultūrai literatūros kūriniu.
„Užburtas kalnas“ legendiniame Landestheater, kuriam kadaise vadovavo pats Zalcburgo festivalio įkūrėjas teatro reformatorius Maxas Reinhardtas, tapo būtent tokios teatro ir publikos konfrontacijos indikatoriumi. Nuo konservatyvių kritikų pastabų festivalio organizatoriams, kad „Zalcburgas – ne eksperimentų vieta“, nuo atskirų žiūrovų nuostabos, kodėl „mūsų Thomas Mannas čia vaidinamas ne vokiškai“ ir atviro pasipriešinimo spektaklio estetikai paliekant salę, iki ovacijų su šūksniais „bravo!“ pasitinkant nusilenkti išeinančius artistus… Pasak festivalio dramos programos sudarytojos ir Krystiano Lupos teatro gerbėjos Marinos Davydovos, – „Užburtą kalną“ iki galo pamatę vokiečių žiūrovai atsiverčia į kitą teatrinį tikėjimą“.
Jaunimo teatrui teko misionieriškas iššūkis ir garbė atstovauti visai kitokią, vokiečių publikai nepažįstamą ir net svetimą teatrinę kultūrą. Teatras atrėmė jį aukštai pakelta galva.
„Užburto kalno“ komanda atsisveikina su Zalcburgu.
Iki pasimatymo Vilniuje!
Audronis Liuga