Group 5 Grįžti

Pagal Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“ (pranc. Les Bienveillantes)

Erinijos

Bilietai 2022 m. gruodis 14 d., 18:30
Bilietai 2022 m. gruodis 15 d., 18:30
Bilietai 2023 m. sausis 25 d., 18:30
Režisierius Sergej Loznica
Vaidina
Simonas Storpirštis Nerijus Gadliauskas Lukas Petrauskas Saulius Sipaitis Matas Sigliukas Ignas Ciplijauskas Ina Kartašova Dalia Brenciūtė Kristina Andrejauskaitė Rasa Marazaitė Aldona Bendoriūtė Donatas Želvys Dainius Gavenonis Vytautas Kaniušonis Aurelijus Pocius Karolis Kasperavičius Vygandas Vadeiša Arūnas Vozbutas Pijus Ganusauskas Raimondas Klezys Simonas Dovidauskas Valerijus Jevsejevas Alvydė Pikturnaitė Augustė Šimulynaitė Martynas Berulis Gediminas Ilonis Ričardas Mikalkevičius Vilius Kalasūnas Kristupas Budrys
Scenarijaus autorius
Sergej Loznica
Scenografijos dailininkas
Kiril Šuvalov
Kostiumų dailininkė
Dorothée Roqueplo
Šviesų dailininkė
Katarzyna Łuszczyk
Kompozitorius
Algirdas Martinaitis
Garsų dizaineris
Vladimir Golovnitski
Chormeisteris
Tadas Šumskas
Režisieriaus asistentas
Tauras Čižas

Grandiozinės apimties ir aštrias literatų, istorikų, sociologų bei kultūros tyrėjų diskusijas įžiebusį romaną apie praėjusio šimtmečio didžiausią žmonijos katastrofą II pasauliniame kare teatro scenoje interpretuoja vienas ryškiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų, ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica.

S. Loznica: Atėjo laikas įsisąmoninti vieną fundamentaliai svarbų klausimą. Supraskime, kad šiuo metu vykstantis karas yra tąsa to paties II pasaulinio karo, apie kurį mes čia, mūsų regione, nedaug tesvarstėme ir apskritai neperžiūrėjome. Dėl skirtingų priežasčių. Reikalas tas, kad, praėjus Niurnbergo procesui ir pasmerkus totalitarinį Trečiojo reicho režimą, teisiančiųjų gretose, tarp nugalėtojų aljanso šalių buvo ir Tarybų Sąjunga, kuri pati buvo valdoma tokio paties totalitarinio režimo. Dėl politinių priežasčių, Stalino svarbos ir gebėjimų visi su karo pradžia ir sovietų nusikaltimais susiję klausimai peržiūrėti nebuvo. Tai nereiškia, kad jų nebuvo, ir tai nereiškia, kad jie nepasikartos ateityje. Tas totalitarinis režimas pasklido po teritorijas, kurias jam pavyko užgrobti – įskaitant ir Rytų Europos šalis. Ir dabar jis toliau egzistuoja. Todėl, žinant, kad istorijos egzistavimas nėra momentinis, kad istorijos šaknys siekia giliai ir kai kurie procesai, kurie buvo įšaldyti, būtinai vėl pasireikš, visa tai, kas vyksta šiandien, nė trupučio nestebina.

2006 m. rugsėjį prancūzų kalba išleistas Jonathano Littello (g. 1967 m.) istorinis romanas „Gero linkinčiosios“ (pranc. Les Bienveillantes) sukrėtė kultūrinį pasaulį. Autoriaus biografija, jo užsibrėžta knygos tema, milžiniška romano apimtis, rašymo stilius ir specifinis pasakojimo būdas tarytum išpranašavo, jog šis, anuomet vos 38 metų amžiaus žydiškų šaknų prancūziškai rašančio amerikiečių autoriaus romanas taps išskirtiniu literatūriniu reiškiniu bei aistringų daugelio visuomenininkų, istorikų, kultūrologų diskusijų objektu.

Nepaisant to, o veikiausiai kaip tik būtent dėl to, šis J. Littello romanas tapo tikru bestseleriu, atnešė jo autoriui prestižinę Gonkūrų premiją, teikiamą už geriausią prozos kūrinį prancūzų kalba, buvo apdovanotas Prancūzijos akademijos didžiuoju prizu, išverstas į anglų, vokiečių, ispanų, italų, portugalų, hebrajų, rusų, lenkų, švedų, norvegų, suomių, ukrainiečių ir daugelį kitų pasaulio kalbų. Pasaulinė kritika pažymėjo J. Littello romano „absoliutų istorinį tikslumą“, o britų The Times pavadino jį „didžiu literatūriniu reiškiniu, kurį skaitytojai ir tyrinėtojai analizuos dešimtmečius“, ir įtraukė tarp penkių reikšmingiausių meno kūrinių apie II pasaulinį karą.

Ruošdamasis rašyti šį romaną, J. Littellas ne vienerius metus praleido Vokietijos, Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos archyvuose bei bibliotekose, rėmėsi daugeliu istorinių knygų ir studijų apie Holokaustą, taip pat asmenine karo ir barbariškumo patirtimi, kurią įgijo dalyvaudamas humanitarinėje misijoje „Akcija prieš badą“ vykstant karams Čečėnijoje, Bosnijoje, Afganistane ir Demokratinėje Kongo respublikoje. „Gero linkinčiosios“ – tai bandymas naujai pažvelgti į Holokaustą ir nacistinės Vokietijos nusikaltimus, II pasaulinio karo istoriją pasakojant ne, kaip įprasta, daugelio nacių ir kitų karo nusikaltimų aukų lūpomis, o iš budelio, tiesioginio nusikaltimų dalyvio ir vykdytojo, perspektyvos. Romane istoriniai įvykiai pasakojami fiktyvaus nacių SS pareigūno Maksimiljano Aujė autobiografinių prisiminimų forma, čia nesiekiama aiškios, nuoseklios fabulos, nėra personažų, su kuriais skaitytojas galėtų tapatintis, tačiau yra be galo tamsus pasakojimas apie biurokratinėmis ir sisteminėmis priemonėmis kuriamą masinio žudymo mašiną ir šalto, negailestingo, nors ir „paprasto“ žmogaus, kuris tik „dirba savo darbą“, perversiškos sąmonės srautas.

Maksimiljanas Aujė, viena vertus, yra intelektualas, jis domisi filosofija, gėrisi literatūra ir klasikine muzika. Bet tuo pat metu jis ir šaltakraujis žudikas, negailestingo nacių biurokratinio žudymo aparato vienas iš sraigtelių. Romanas prasideda pasakotojo kreipimusi į skaitytoją: „Žmonės, broliai mano, leiskite, aš jums papasakosiu, kaip tai įvyko.“ Aujė nuo pat pirmųjų romano eilučių leidžia suprasti, kad jis nėra tik pasyvus stebėtojas. Jis bando įtraukti žiūrovą į kultūrinės, visuomeninės ir antropologinės griūties paženklintą savo tikrovę, tarsi įvilioti skaitytoją į savo ideologinės psichozės kalėjimą. Nors romano pasakotojas yra išgalvotas personažas, jo pasaulyje veikia realios istorinės asmenybės, pvz., Eichmannas, Himmleris, Heydrychas ir net pats Hitleris. Vis dėlto J. Littello knygos tikrovė – tarsi Aujė išpažįstamos pasaulėžiūros iškreiptas veidrodis, kuriame per tirštą ideologinį rūką atsispindi dabar jau buvusio nacių režimo tarnautojo, po karo pradėjusio gyventi normalų civilį gyvenimą šiaurės Prancūzijoje, kelionė nuo nelaimingos vaikystės, ideologinio „praregėjimo“ studijų metais iki dalyvavimo nacių nusikaltimuose Lenkijoje, Ukrainoje, Kaukaze, Stalingrado mūšyje, nacių mirties stovyklose, sąjungininkų subombarduoto Berlyno zoologijos sodo griuvėsiuose…

Erinijos (gr. Erinyes) – tai trys antikinės Graikijos keršto ir bausmės deivės, persekiojančios ir baudžiančios nusikaltėlius. Vėlesniuose graikų mituose jos tampa nusikaltėlių atgailos deivėmis ir garbinamos eumenidžių (arba „gero linkinčiųjų“) vardu. Erinijos ryškiausiai aprašomos Aischilo trilogijos „Orestėja“ paskutinėje dalyje: čia jos persekioja savo motiną ir jos meilužį nužudžiusį Trojos valdovo Agamemnono sūnų Orestą. Šios Aischilo tragedijos tampa ir savotišku J. Littello romano pagrindu: knygoje gausu citatų, intertekstinių nuorodų, siužetinių ir kontekstinių sutapimų, provokuojančių kraujomaišos, motinžudystės ir gausybės pasyviai stebėtų arba aktyviai įgyvendintų karo nusikaltimų slegiamo Maksimiljano autobiografiją ir pasirinkimus suvokti keliaujant mitologiniais įvaizdžiais ir antikinės tragedijos nuotrupomis.

Romane keliami klausimai yra kur kas platesni nei pats romanas, literatūros ar istorijos tyrimų laukas. Kaip galima liudyti įvykius, kuriuose pats nesi dalyvavęs? Kaip išsaugoti ir aktyvinti Holokausto atmintį šiandien, kai žiaurius nusikaltimus patyrusių arba mačiusių žmonių beveik nebeliko? Koks galėtų būti literatūros ir teatro vaidmuo, siekiant suprasti, kur slypi žmogaus žiaurumo, paniekos kitoms kultūroms, žvėriškos neapykantos, imperinio šovinizmo ir kitus nužmoginančių ideologijų šaknys? Galiausiai, kaip biurokratinėmis sisteminėmis priemonėmis galėjo būti sukurta masinio žudymo mašina, kuri šiais laikais, matome, atsiranda kituose kraštuose, teritorijose. Ir ne kur nors anapus ekvatoriaus, o čia pat, ant senosios Europos slenksčio.

***

Tarptautinė spauda apie J. Littello romaną

Didelis knygos pasisekimas yra susijęs su visame romane naudojama pasakojimo technika, kuri leidžia sujungti itin šiurpias scenas su intarpais iš kasdienybės, supinti siaubingus ir žemiškus dalykus taip įtikinamai, kad net gniaužia kvapą. <…> Man atrodo, kad Littellas taip rašo būtent dėl to, kad mes esame pripratę prie nacistinio blogio vaizdavimo literatūroje ir ypač kine. Turbūt jis jaučia poreikį sulaužyti naujus tabu tam, kad priverstų mus susimąstyti apie blogį, apie blogyje nugyventą gyvenimą ir apie protą, kuris nori, arba net trokšta, be jokių sentimentų priimti tokio pasirinkimo pasekmes.

Daniel Mendelsohn, The New York Review of Books

Akivaizdu, kad Aujė (pagrindinis personažas) yra sudurtinis veikėjas, arba technika, kuri įgalina Littellą nuosekliai parodyti skaitytojams, kaip buvo svarstoma ir panaudojama preciziška žudymo mašinerija, įveikti techniniai ir moraliniai barjerai bei visoje Europoje įgyvendintas „Galutinis žydų klausimo sprendimas“. Dar daugiau: Littellas tai daro neįtikėtinai gabiai cituodamas istorinius šaltinius, kurie tuo pat metu ir nepriekaištingai tikslūs, ir jaudinantys… Littello sprendimu, Aujė keliauja iš vienos vietos į kitą tam, kad skaitytojo sąmonėje sukeltų nerimą ir panaikintų atstumą, kuris randasi, žvelgiant į Holokaustą per istorijos mokslo prizmę. <…> Jo kaltininkai čia iš tikrųjų prabyla.

Peter Fritzsche, H-Net: Humanities & Social Sciences Online

Natūralu, kad finalinė Littello žinutė yra niūri. Tam tikra prasme, perkeldami šią didžiausią Europos traumą į aukų atminimo dienų minėjimus, muziejus ir knygas, galime patogiai išvengti akistatos su pačiais sudėtingiausiais klausimais, kurie yra susiję net ne su aukomis, o su pačiais žudikais. <…> Kokią reakciją šis romanas besukeltų, Littellas neabejotinai padarė tai, kas nepavyko daugeliui ambicingų rašytojų. Tai, kas pasakojama „Gero linkinčiosiose“, slegia ir varo į neviltį, tačiau šiandien, o ir visais laikais, tai yra nepaprastai svarbu. SS budelis Maksas Aujė tiesą konstatuoja su jam būdingu brutaliu minties skaidrumu: „Aš esu toks pat žmogus kaip ir jūs. Sakau jums, patikėkite, – aš toks kaip jūs.“

Jason Burke, The Guardian

***

Baltarusių kilmės ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica (g. 1964 m.) – vienas žinomiausių Rytų Europos kino kūrėjų. Jo vaidybiniai ir dokumentiniai filmai dalyvavo Kanų, Venecijos, Berlyno kino festivaliuose ir pelnė prestižinius prizus. S. Loznicos filmai, aštriai analizuojantys posovietinės masinės sąmonės ir individo konfrontaciją, kelia debatus ir prieštaringus vertinimus – ypač šiandieninėje Rusijoje, kur jų sklaida oficialiai draudžiama.

Pirmasis S.Loznicos vaidybinis filmas „Mano laimė“ (2010) buvo pristatytas pagrindinėje Kanų kino festivalio programoje, „Rūke“ (2012) Kanuose pelnė FIPRESCI prizą, „Nuolankioji“ (2017) varžėsi pagrindiniame Kanų konkurse, o „Donbasas“ (2018) apdovanotas už geriausią režisūrą Kanų programoje „Ypatingas žvilgsnis“. S. Loznicos dokumentinis filmas „Maidanas“ (2014), atskleidžiantis Ukrainos revoliucijos kronikas, Kanų kino festivalyje buvo pristatytas „Specialiųjų seansų“ programoje. Jo vėlesni pilno metro dokumentiniai filmai „Įvykis“ (2015), „Austerlicas“ (2016), „Procesas“ (2018) ir „Valstybinės laidotuvės“ (2019) parodyti tarptautiniame Venecijos kino festivalyje. 2021 m. specialiuoju žiuri prizu L’oeil d’Or Kanų kino festivalyje įvertintas režisieriaus filmas „Babin Jaras. Kontekstas“. Kurdamas šį filmą, tyrinėdamas Holokausto temą, S. Loznica susipažino ir bendradarbiavo su rašytoju J. Littellu.

Lietuvos kino žiūrovai turėjo galimybę pamatyti daugelį S.Loznicos darbų, o vienas naujausių Lietuvoje nuskambėjusių įvykių – apie 1988–1991 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį per dramatiškų įvykių epicentre atsidūrusios asmenybės prizmę pasakojantis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021).

Jaunimo teatre pagal J. Littello knygą statomas spektaklis „Erinijos“ – patyrusio kino menininko debiutas profesionalioje teatro scenoje.

Žiūrovai į spektaklį įleidžiami nuo 16 metų.

Spektaklis bus rodomas su titrais anglų kalba.

Spektaklio partneriai: