Spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo Roberto Walserio apsakymą.

„Pasivaikščiojimas“, bene garsiausias šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymas, iš tiesų vaizduoja jį patį, jo kaip rašytojo ir drovaus, nedrąsaus šio dažnai nedraugiško pasaulio gyventojo būtį. Robertas Walseris, gimęs 1878 metais Bylyje, visą gyvenimą buvo perdėm jautrus žmogus, persekiojamas savų demonų. Jis mirė 1956-aisiais, ilgus dešimtmečius tyliai praleidęs psichiatrijos gydykloje, užmirštas žmonių ir literatūros pasaulio. Tik aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo iš naujo „atrastas“, nors jo labai išskirtine, poetiška proza buvo žavėjęsi jau Robertas Musilis, Franzas Kafka, Walteris Benjaminas ir Hermannas Hesse.

„Pasivaikščiojimą“, pirmą kartą išspausdintą 1917 metais, šveicarų literatūros kritikas Eduardas Korrodis dar anuomet pasveikino kaip „linksmą mažą šedevrą: triūslaus dykinėtojo, paprastų žmonių vadinamo – poetu, apologiją“.

Apsakymo „Pasivaikščiojimas“ vertėja Rūta Jonynaitė.

Spektaklio režisierius Rolandas Kazlas:

„Eureka! Radau! Štai autorius tikrai vertas dėmesio ir didžiausios pagarbos!“ – tokia buvo mano pirmoji reakcija susipažinus su Robertu Walseriu, šiuo išskirtinio talento ir nepaprasto likimo šveicarų rašytoju. O perskaitęs jo „Pasivaikščiojimą“, kurį puikiai į lietuvių kalbą išvertė Rūta Jonynaitė, supratau, jog tai tikras lobis ir dovana teatro scenai, aktoriams bei žiūrovams. Ir štai jau aštuonerius metus mintyse vaikštinėju po šį kūrinį ir bandau jį pakviesti į sceną. Labai šviesus ir žaismingas, skaudus ir linksmas, laisvas ir išmintingas „walseriškas“ žvilgsnis ir žodis galbūt yra tai, ko labiausiai reikia šių dienų žmogui, o sykiu ir man pačiam, kaip aktoriui ir režisieriui.

„Kurti arba mirti…“, „rašyti ir nepadėti taško…“, „pasaulį geriau sukurti pačiam, nei tenkintis tokiu koks jis yra…“ – tokios turbūt mintys yra įaustos į šį kūrinį. „Pasivaikščiojimas“, tai ir yra tikrasis kūrėjo gyvenimas, jo likimas, laimė ir nelaimė. Tai – vaizduotės kelionė po baltą popieriaus lapą, drobę, tuščią sceną, kuri atgyja tik esant vaikštinėtojui: rašytojui, dailininkui, aktoriui, muzikantui, poetui… O tikras vaikštinėtojas negali nevaikštinėti, kitaip jis būtų nevaikštinėtojas. Tad norėtųsi, kad „Pasivaikščiojimas“ po sceną trims aktoriams ir pieštukui, būtų smagus visiems: ir vaikštinėtojams, ir žiūrovams.

Kviečiu visus pasivaikščioti po „Pasivaikščiojimą“ ir tikiuosi, kad šis sakinys patiks visiems, visus patenkins ir sulauks šilto pritarimo.