Peteris Handke’ė – austrų rašytojas, 2019 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija už „paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą“. Pagrindinės autoriaus kūrybos temos – žmogų supanti realybė, kalbos ribų ir subjektyvios tiesos paieškos. „Pranašystė“ sukurta ankstyvuoju rašytojo kūrybos laikotarpiu, kai autoriui tebuvo dvidešimt dveji. Šį kūrinį, kaip ir kitas 1964–1966 m. parašytas pjeses, autorius priskyrė vadinamosioms kalbinėms pjesėms. Pjesėje nėra veiksmo, siužeto linijų, scenografijos: visas dėmesys sutelkiamas į žodį.
Pradžioje buvo žodis – fonetika ir ritmas buvo pirmieji elementai, patraukę jauniausios kartos režisieriaus Justino Vinciūno dėmesį. Jis ieškojo būdų perteikti šį tekstą kaip muziką, sudėlioti jo ritminę partitūrą. Galiausiai kilo klausimas: o kur yra žmogus?
Atsakymo į šį klausimą kartu su režisieriumi scenoje ieško vyriausios kartos teatro aktoriai: Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis – tikrieji teatro scenos grandai, iš aktyvaus gyvenimo jau tarytum pasitraukianti karta. Pasak režisieriaus, šių aktorių patirtis ir tampa kontrapunktu formalistiniam pjesės stiliui. Jų lūpose pranašystė suskamba ir it Biblinė metafora, ir kaip absurdiška, autoironiška odė kasdienybei. Pjesėje paminėti keturi skaitovai A, B, C ir D spektaklyje įgyja benamių pavidalą. Visi jie atsisakę apčiuopiamų nuosavybės formų – stebėtojai, pakilę virš kasdieniško gyvenimo.
Spektaklyje Handke’ės tekstas persipina su autentiškais aktorių pastebėjimais, gyvenimiškomis situacijomis, ir tai byloja apie žmogaus vietos, identiteto paiešką absurdiškos tikrovės akivaizdoje. Handke’ės kūrinys pasiūlo realybės anapus žodžių galimybę. Nuo žaidimo formomis išgelbėja ir pats skaitymo aktas: skaitantysis susiduria su paslaptinga forma, kurios reikšmė nepažini, tačiau tik ją artikuliuodamas jis gali pamėginti atrasti turinį. Šitaip, atsispiriant nuo vidinio žinojimo ar jo įspūdžio, braunamasi į mums nematomą teksto realybę. Tai realybė, iškilusi prieš atsirandant sąvokoms. Todėl „Pranašystė“ gali suskambėti tiems, kuriuos lydi realybės netikrumo jausmas. Ši pjesė yra, kad ir nedidelė, bet visgi paguoda, bylojanti apie kažkur anapus besislepiančią tiesą, – sako režisierius Justinas Vinciūnas.