Group 5 Grįžti

XXI amžiaus ŠĖPA

Ūbas Caras

Bilietai
2024 m. kovo 5 d., 18:30, Didžioji salė
Bilietai
2024 m. kovo 24 d., 16:00, Didžioji salė
Bilietai
2024 m. balandžio 27 d., 16:00, Didžioji salė
Režisierius Gintaras Varnas
Vaidina
Vytautas Anužis Aldona Bendoriūtė - Gadliauskienė Kristupas Budrys Mindaugas Činčys Matas Dirginčius Nerijus Gadliauskas Giedrė Giedraitytė Sergejus Ivanovas Irmantas Jankaitis Karolis Kasperavičius Rokas Siaurusaitis Matas Sigliukas Dalius Skamarakas Dovydas Stončius Simonas Storpirštis Dovilė Šilkaitytė Donatas Želvys
Dramaturgas
Sigitas Parulskis
Scenografas
Gintaras Makarevičius
Kompozitorius
Martynas Bialobžeskis
Lėlių ir kostiumų dailininkė
Julija Skuratova
Šviesų dailininkas
Vilius Vilutis
Grimo dailininkė
Jolanta Gunovič
Režisieriaus asistentas
Lukas Petrauskas
Trukmė 3 val. 50 min.
Premjera 2023-12-31

„Ūbas Caras“ – režisieriaus Gintaro Varno ir dramaturgo Sigito Parulskio originali politinio „Šėpos“ teatro variacija pagal prancūzų rašytojo Alfredo Jarry pjeses apie Ūbą. Didžiausią populiarumą pelniusi Jarry pjesė „Karalius Ūbas“ parašyta pačioje XIX a. pabaigoje. Ūbo personažas tapo XX a. savimylų diktatorių eros pranašu. Balaganinė nevykėlio Ūbo realybė yra išvirkštinė diktatorių sukeltų revoliucijų ir karų tikrovei, kurios pagrindiniai veikėjai siekė ne šiaip pakeisti pasaulį, bet įtvirtinti savo asmens kultą.

Ūbas yra tipiška Vidutinybė, Menkysta. Įdomi ir gana tiksli André Bretono įžvalga, kad Ūbas yra Z. Freudo „Id“ – „TAI“ (priešingai „ego“), kažkoks vidurkis pačios primityviausios žmogiškosios dalies, susijusios su  pirmykščiais instinktais – galios, valdžios, turtų ir t.t. siekimu. Kartu Ūbas yra tam tikras bendras mases pakerinčio primityvo vardiklis. O gal kaip tik tokio masėms ir reikia, nes jo primityvi asmenybė labai artima joms?  Ūbas yra ir tobulo prisitaikėlio fenomenas – jis kaip chameleonas susilieja su aplinka, kurioje atsiduria ir, jei reikia, tampa nematomas. Ar jums nepanašu į šiandieninį Rusijos carą?, – klausia spektaklio režisierius G. Varnas.

Pasak pjesės „Ūbas Caras“ autoriaus dramaturgo S. Parulskio, tai tirono, tiksliau, eilinio, menko valdininko virtimo tironu istorija. Ūbo, banalios vidutinybės, banalaus blogio įsikūnijimo istorija. Absurdiška, bet kruvina, todėl ne tik juokinga, bet ir šiurpoka. Man patinka surastas santykis su dokumentika: faktinė realybė maitina prasimanytąją, o prasimanytoji apibendrina, paryškina ir galiausiai įprasmina faktinę tikrovę. Blogis banalus, nors, deja, neįveikiamas, nes jis kiekviename iš mūsų ir, sulaukęs progos, įgauna tiek galios, tiek valdžios, kad pasidaro sunkiai sutramdomas. Negaliu sunaikinti blogio, bet galiu iš jo pasijuokti, ir kai juokiuosi, man šiek tiek lengviau.

Spektaklis „Ūbas Caras“ – tai režisieriaus ir jo suburtos talentingų kūrėjų komandos bandymas grįžti prie kovų už Nepriklausomybę laikais G.Varno atgaivinto politinio „Šėpos“ teatro žanro ir per jį pažvelgti į mūsų dienų pasaulio tikrovę.  

1988 m. anuomet dar pirmakursis režisūros studentas G. Varnas su bendramoksliais atkūrė „Šėpos teatro“ tradicijas, siekiančias 1939 m., kai Vilniuje veikė lenkiška studentiška „Szopka Wileńska“. Vos keletą metų gyvavę nauji „Šėpos teatro“ spektakliai tapo ryškiu kultūriniu-politiniu reiškiniu mūsų šalyje.  Spektakliuose „Revoliucijos lopšinės“ ir „Komunistinės nostalgijos“ aktoriai valdė po keletą politikų lėlių: „Šėpos“ (arba tiesiog „spintos“) viršutinėse lentynose reiškėsi Lenino, Stalino, Hitlerio, Dzeržinskio, Gorbačiovo karikatūros, kovoję su Landsbergio, Brazausko, Prunskienės, Šepečio, Juozaičio ir kitų atgimstančios Lietuvos veikėjų figūromis. Visų veiksmus stebėjo Angelas ir Giltinė.

Režisierius G. Varnas prisimena, kad „Šėpos teatro“ veikla pasibaigė, kai pasikeitė gyvenimas, baigėsi nacionalinio išsivadavimo revoliucija, kai toks teatras tarsi nebeteko prasmės. Po to karts nuo karto kas nors vis pasakydavo: „reiktų atgaivinti Šėpą“. Net profesorė Irena Veisaitė keletą kartų įkalbinėjo tai daryti. Bet niekada nekilo noras tą vėl pradėti. Iki dabar, kai supratau – toks teatras, politinis kabaretas – tai karo laiko teatras…

Žiūrovai į spektaklį įleidžiami nuo 15 metų.

Dėmesio! Spektaklyje naudojama necenzūrinė leksika.