Austrų dramaturgas Ödönas von Horváthas „Vienos miško pasakas“ parašė 1931-aisiais ir jose pavaizdavo fašizmo užuomazgas vokiečių ir austrų sąmonėje. Jos paruošė Hitlerio atėjimą į valdžią 1933-iaisiais ir nulėmė, kad fašistinė Vokietija be jokio pasipriešinimo okupavo Austriją 1939-aisiais. Ši Europos teatruose daug kartų interpretuota pjesė Lietuvoje beveik nežinoma.

Pirmą kartą Jaunimo teatre dirbusi režisierė Yana Ross kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi „Vienos miško pasakas“ perskaitė savaip: Mes kuriame adaptaciją, bet esminės pjesės temos – nacionalizmas, kultūrinės tradicijos, veidmainystė – išlieka spektaklio ašis. Spektaklio žanras – tragikomedija. Spektaklis provokuos juoką, tačiau tam tikru metu juokas gali priversti pasijusti labai nepatogiai… M. Nastaravičius taip nusako spektaklio kryptį: Mes šiek tiek keičiame siužetą, veikėjus, iš 1931 metų keliamės į 2019-uosius, iš Vienos – į Vilnių, iš austriško nacionalizmo – į lietuvišką nacionalizmą, iš austrų ir vokiečių santykių – į lietuvių ir rusų santykius, bet kūrinio esmė vis tiek išlieka susijusi su tomis problemomis ir temomis, kurias savo dramaturgijoje įvardija Horváthas.

Ödönas von Horváthas gimė 1901 metais Sušake, Rijekoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, dabartinėje Kroatijos teritorijoje. Jis buvo vyriausias diplomato Ödöno Josefo Horvátho sūnus. Vaikystės ir paauglystės laikotapiu su šeima ne kartą kraustėsi: gyveno Budapešte, Bratislavoje, Vienoje, Murau. 1919 m. Horváthas pradėjo studijuoti Ludwigo Maximiliano universitete Miunchene, tačiau 1922 m. universitetą metė. Horváthas pradėjo rašyti studijų metais, buvo vienas pirmųjų, vokiečių kalba rašiusių pjeses antifašistine tematika. Per savo trumpą gyvenimą parašė 18 pjesių, 4 romanus ir kelis prozos kūrinius. Plačiau žinomi autoriaus kūriniai: „Sladekas, arba Juodoji armija“ (1929), „Aplink kongresą“ (1929), „Don Žuanas grįžta iš karo“ (1936), „Figaro skyrybos“ (1936 ). Pjesė „Italijos naktis“ (1930) ir 1931 m. parašyta liaudiška drama „Vienos miško pasakos“ vadinamos pačiomis svarbiausiomis. Šių dviejų pjesių sėkmė Horváthui pelnė vokiečių rašytojo ir dramaturgo Carlo Zuckmayerio draugystę bei susižavėjimą jo kūryba. Tais pačiais metais už pjesę „Vienos miško pasakos“ Zuckmayerio dėka Horváthas buvo apdovanotas prestižiniu Heinricho von Kleisto prizu. Dėl įsigalinčio nacizmo, XX a. 4-ajame dešimtmetyje Vokietijoje, Horvátho kūriniai buvo uždrausti, tačiau jau 7-ajame dešimtmetyje autoriaus pjesės sėkmingai prisimintos. Jos padarė didžiulę įtaką jaunųjų vokiečių dramaturgų, tokių kaip Franzas Xaveras Kroetzas, Friedrichas Dürrenmattas ir Botho Straussas, kūrybai. 1931 m. Horvátho parašytos pjesės „Vienos miško pasakos“ pasaulinė premjera įvyko tų pačių metų lapkričio 2 d. Berlyno Deutsches Theater. Autorius pjesėje perspėjo apie nacizmo grėsmę, kuri virto realybe 1933 metais, Adolfui Hitleriui tapus Vokietijos kancleriu.

Yana Ross: Horváthas visą savo trumpą ir tragišką gyvenimą nujautė artėjančią nelaimę – nesvarbu, ar tai būtų nelaiminga žiauri mirtis, ar kylanti nacių galia. Horváthas nerimavo, kad likimas jam bus negailestingas ir gyvenimas nutrūks anksčiau laiko. Jis žuvo paslaptingomis aplinkybėmis, audros metu užkritus medžio šakai. Tai įvyko 1938 m. Paryžiuje, kur jis buvo emigravęs iš Vienos, siekdamas išvengti nacių persekiojimo. Kas tai? Dieviškoji apvaizda, likimas ar menininko intuicija? Horváthas buvo talentingas jaunuolis iš didžiulio spalvingo kultūrinio Austrijos-Vengrijos imperijos krašto. Jis atsisakė bet kurios valstybės iš tų, kuriose jam teko augti ir gyventi, tapatybės: „Gimiau Fiume, užaugau Belgrade, Budapešte, Presburge (dabartinėje Bratislavoje), Vienoje ir Miunchene, turiu Vengrijos pasą, bet neturiu tėvynės. Esu labai įprastas senosios Austrijos-Vengrijos imperijos derinys: kroatas, vengras ir čekas; mano šalis yra Vengrija; mano gimtoji kalba – vokiečių.“ Horváthas nuo seno buvo mano kūrybiniame akiratyje. Jis padarė didžiulę įtaką Raineriui Werneriui Fassbinderiui, Peteriui Handkei, o ypač Franzui Xavierui Kroetzui. Horváthas man svarbus bandant suvokti šiuolaikinę smulkiąją buržuaziją, jos socialinę vietą ir įtaką visuomenei.

„Vienos miško pasakos“ yra kandus smulkiosios buržuazijos mentaliteto portretas mažo miestelio aplinkoje: čia viskas jauku ir patogu, užmaršu ir iliuziška. Pjesėje kalbama apie pasipriešinimo siauram, sustingusiam mąstymui būtinybę. Pasipriešinimą gimdo kitoniškumas. Savo gyvenimo kelio ieškanti jauna moteris, susidūrusi su ją supančia aplinka, bando iš jos išsilaisvinti. Jos likimą stebime per visą pjesę, iki pat tragiškos atomazgos. Horvátho dramaturgijos pagrindas yra rūsti vaizduojamos visuomenės satyra. Satyriškai skamba pats pjesės pavadinimas, kuriam pasirinktas ypač populiaraus Johanno Strausso „Vienos miško pasakų“ valso pavadinimas. Kai kurie Horvátho pjesės motyvai man primena lietuvių literatūros klasiką – Žemaitės kūrinį „Marti“.

Ypatingai ironiška yra tai, kad pirmasis Humanistinis manifestas (šviesus ir teigiamas požiūris į žmonių bendradarbiavimą, etinę ir religinę pažangą) buvo paskelbtas tais pačiais metais, kai Adolfas Hitleris užėmė valdžią ir tapo nacistinės Vokietijos kancleriu. Dviem metais anksčiau, 1931-aisiais, Berlyne įvyko Horvátho „Vienos miško pasakų“ premjera. Spektaklis buvo tarsi nepatogi meninė pranašystė. Šis istorinis Europos paradoksas – išaukštinti humanizmą ir kartu leisti įsitvirtinti fašizmui – yra tai, ko negalime pamiršti.

Spektaklio metu rūkomos teatrinės cigaretes be tabako ir nikotino.