MARILYN MAZUR (DK)
Marilyn Mazur – dr, perc
Kompozitorė, grupių lyderė, perkusininkė Marilyn Mazur – vardas, džiazo (ir ne tik) pasaulyje tariamas pagarbiai. Jos talentą pripažino ryškiausi pasaulio džiazo atlikėjai, jos pavardė puikuojasi ir prestižinių muzikos festivalių, ir teatro salių afišose. Lietuvos publikai jau gerai pažįstama menininkė į Vilnių šįkart sugrįžta, kad surengtų išskirtinį solinį pasirodymą, įrodantį jos virtuoziškumą ir kūrybinę drąsą. Šios muzikantės pristatymą galima pradėti nuo pelnytų įvertinimų – pavyzdžiui, dar 2001-aisiais ji laimėjo vieną svarbiausių džiazo pasaulio prizų „Jazzpar“, pernai buvo apdovanota Vokietijos džiazo prizu (kaip geriausia būgnininkė / perkusininkė). Marilyn išrinkta Švedijos Karališkosios menų akademijos nare, Danija jai yra skyrusi specialią valstybinę stipendiją už nuopelnus muzikai, o svarbiausias pasaulio džiazo žurnalas „Downbeat“ ne sykį rinko geriausia perkusinių instrumentų virtuoze.
Galima ir kitaip – vardyti jos kelyje sutiktus bendražygius, tarp kurių – žymiausi džiazo istorijos vardai. Marilyn Mazur yra buvusi legendinio Mileso Daviso, šįmet iškeliavusio (ir festivalyje „Vilnius Mama Jazz“ grojusio) Wayne‘o Shorterio, Jano Garbareko grupių narė. Tačiau svarbiausia – veržli pačios Marilyn kūrybos istorija, kurioje yra daugybė visiškai skirtingų skyrių.
Ši muzikantė gimė Niujorke, turi lenkų kraujo, tačiau dar vaikystėje persikraustė į Daniją ir šią šalį laiko savo namais. Ji studijavo fortepijoną, baletą, kelią į meno pasaulį pradėjo kaip šokėja ir pianistė, o tada, būdama devyniolikos, susižavėjo perkusiniais instrumentais. Beje, meilė šokiui niekur nedingo – judesys Marilyn pasirodymuose iki šiol yra labai svarbus, muziką papildantis elementas. Nors studijavo Danijos Karališkojoje konservatorijoje, daugelį instrumentų Marilyn įvaldė pati. Dar 1973-aisiais ji subūrė pirmąją savo grupę „Zirenes“, o šalies scenoje išgarsėjo po penkerių metų – su „fusion“ grupe „Six Winds“ ir kaip teatrališkos moterų muzikinės grupės „Primi Band“ lyderė.
Svarbus postūmis karjeroje ir gyvenimą keičianti pažintis nutiko devintajame dešimtmetyje, kai danų trimitininkas Palle Mikkelborgas pakvietė Marilyn dalyvauti projekte, skirtame džiazo giganto Mileso Daviso kūrybai. Pats Milesas dalyvavo įrašuose ir, pastebėjęs Marilyn talentą, pakvietė prisijungti prie savo grupės, su kuria muzikantė surengė daug pasirodymų visame pasaulyje. Kaip vėliau sakė Marilyn, pažintis su Milesu tapo vienu esminių lūžių, paskatinusių visa galva pasinerti į džiazą. Netrukus ji jau bendradarbiavo ir su Gilu Evansu, Wayne‘u Shorteriu bei kitais džiazo didmeistriais, o 1991-aisiais prisijungė prie norvegų saksofonininko Jano Garbareko grupės, kurioje grojo net 13 metų. Marilyn biografijoje – ir bendri darbai su Nielsu Henningu Ørstedu Pedersenu, Eliane Elias, Norma Winstone, Dave‘u Liebmanu, Flora Purim bei kitais ryškiausiais pasaulio džiazo atlikėjais. Tačiau pastaruosius porą dešimtmečių ji daugiausia dėmesio skiria savo pačios sukurtiems projektams, kurie dar labiau stiprina šios išskirtinės kūrėjos reputaciją. Visus juos išvardyti net būtų sudėtinga – tokie gausūs, įvairūs ir vienas į kitą nepanašūs jie yra.
Nuo rytietiškų garsų iki šiaurietiško minimalizmo, nuo sudėtingų ritmų iki svajingų melodijų – Marilyn Mazur kūryboje telpa tiek daug visko, jog niekas nesistebi, kad spauda ją vadina „neginčijamai save įtvirtinusia muzikine vizioniere“. Paprastai ir aiškiai šios menininkės vaidmenį atspindi 2006-aisiais apie ją sukurtas dokumentinis filmas – jis pavadintas tiesiog „Perkusijos karalienė“. „Muzika ateina iš pasąmonės. Muzika – stebuklinga bendravimo forma“, – sako „Vilnius Mama Jazz“ atidarymo vakaro žvaigždė, šįsyk į sceną žengsianti be jokio papildomo užnugario, apsiginklavusi tik savo gebėjimais ir muzikinėmis idėjomis.
BEADY BELLE (NO)
Beate S. Lech – voc
Bjarne Gustavsen – keys
Bjørn Sæther – dr
Marius Reksjø – b
Ingrid Fantoft – choir
Agnes Andersen – choir
Paklauskite žinomų Lietuvos atlikėjų (ypač – popmuzikos ir džiazo vokalisčių), ir nustebsite, kiek daug jų, išgirdę minint dainininkę Beady Belle, neslėps susižavėjimo. Ar galima šią įstabią norvegę vadinti popžvaigžde? Turbūt ne. Nes ji yra kur kas daugiau – svaigų įvairių žanrų ir prasmingos poezijos kokteilį maišanti menininkė, pelniusi didžiulį ne tik publikos, bet ir kolegų susidomėjimą bei pagarbą.
Lietuvos publika jau turėjo galimybių patirti Beady Belle muzikos grožį gyvai. Pastarąjį sykį – prieš 14 metų, kai dainininkė koncertavo festivalyje „Vilnius Mama Jazz“, o Beady Belle dar buvo ne jos vienos sceninis slapyvardis, o jos suburtos grupės pavadinimas. Nuo to laiko daug kas pasikeitė – Beady Belle pakeitė savo kūrybos ir karjeros trajektoriją, pernai išleistu albumu „Nothing But The Truth“ simboliškai paminėjo karjeros dvidešimtmetį. Nepasikeitė viena – nuostabus balsas, aistra ir talentas kurti dainas, skleidžiančias šilumą ir nuostabiai švelnią melancholiją. Šios išradingos kūrėjos rankose džiazo įkvėptos melodijos gali virsti žavingais elektroninės muzikos piešiniais, staiga įkaisti iki diskotekų ritmų ar tapti popdainomis, kurių niekas neišdrįs pavadinti banaliomis.
Beate S. Lech (tikrasis šios dainininkės vardas su bosininku Mariumi Reksjo prieš daugiau nei du dešimtmečius susipažino Oslo universitete. Keliuose muzikos projektuose iki tol jėgas jau išbandžiusi Beate tuo metu kaupė idėjas pirmam savo soliniam albumui – paraginta norvegų muzikanto, įrašų leidyklos „Jazzland“ savininko Bugge Wesseltofto (beje, pernai viešėjusio festivalyje „Vilnius Mama Jazz“). Tačiau pažintis greitai pakeitė planus – bendraminčių pora stačia galva nėrė į pusantrų metų trukusius eksperimentus, kurių rezultatai 2001-aisiais melomanams buvo pristatyti pirmame grupės „Beady Belle“ albume „Home“. Pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia namus. Ne tik todėl, kad albumo atmosfera – itin jauki. Didžioji dalis jame skambančios muzikos buvo sukurta ir įrašyta namų sąlygomis – vos 6 kvadratinių metrų Beate kambaryje. Pasirodžius plokštelei, dvi jos dainos „Ghosts“ ir „Lose And Win“ išpopuliarėjo visoje Europoje, gandas apie įdomią naują grupę pasklido ir Azijoje bei Australijoje. Du po debiutinio disko sekę albumai, „CEWBEAGAPPIC“ (2003 m.) ir „Closer“ (2005 m.), vis labiau stebino publiką – kiekviename karjeros etape duetas atskleidė vis naujas savo kūrybos spalvas, nuo elektroninės muzikos iki soulo stiliaus elementų. Muzika tapo vis intymesnė – pristatydama trečiąjį albumą, Beate didžiuodamasi pastebėjo, kad jame įsiklausius galima išgirsti muzikantų kvėpavimą.
Į norvegų grupės sumanymus dėmesį atkreipė ir visame pasaulyje garsūs kolegos. Kai 2005-aisiais grupė koncertavo Londone, komplimentų šiai grupei pažėrė vienas populiariausių šių dienų britų džiazo dainininku Jamie Cullumas. Užsimezgė tvirta draugystė – netrukus norvegai jau „apšildė“ eilę J. Cullumo koncertų, o 2008-aisiais išleistame albume „Belvedere“ Beate su juo įrašė dainą „Intermission Music“. Grupės žavesiui neatsispyrė ir JAV soulo muzikos žvaigždė India.Arie – duodama interviu radijui prisipažino, kad „Beady Belle“ yra jos mėgstamiausia grupė. Paskambinusi padėkoti už komplimentą, Beate netrukus su šia vokaliste susitiko įrašų studijoje – moterys kartu įrašė dainą „Self-fulfilling“.
Nuolatinis kūrybos vystymasis ir subtilūs pokyčiai – šios atlikėjos karjeros ženklas. Pavyzdžiui, albume „At Welding Bridge“ (2010 m.) galima rasti kantri muzikos atspindžių, o 2013-aisiais išleisto albumo „Cricklewood Broadway“ pagrindu tapo tekstai, įkvėpti žinomos britų rašytojos Zadie Smith knygos „Balti dantys“.
O 2015-aisiais nutiko ryškus lūžis – grupė „Beady Belle“ išsiskirstė, šis pavadinimas liko vokalistės sceniniu slapyvardžiu. Kardinalius pokyčius pažymėjo Niujorke įrašytas bene labiausiai „džiazinis“ albumas „On My Own“, kuriame groja pasaulinės džiazo žvaigždės Joshua Redmanas, Gregory Hutchinsonas ir Reubenas Rogersas. Taip prasidėjo naujoji Beady Belle era, kuri ir toliau stebina įdomiais posūkiais. 2018-aisiais ji išleido albumą „Dedication“ – su muzika, akivaizdžiai įkvėpta geriausių soulo ir ritmenbliuzo atlikėjų, nuo Stevie Wonderio ir Arethos Franklin iki Alicios Keys ir Lauryn Hill.
Pernai pasirodžiusio naujausio albumo „Nothing But The Truth“ dainas Beady Belle kūrė ir prodiusavo viena. Paradoksalu, bet koronaviruso pandemija tam tikra prasme karjeros jubiliejų mininčią dainininkę privertė sugrįžti prie šaknų – albumas buvo kuriamas namie, kaip ir debiutinis diskas „Home“. Be to, šiame albume į Beady Belle skambesį sugrįžo daugiau elektroninių garsų – neprarandant žavingos šilumos ir žaismingumo, kurių niekada netrūksta jos kūryboje. Beje, į Vilnių Beady Belle atvyks su muzikantų grupe, kurioje groja ir jos muzikinę istoriją nuo karjeros pradžios daug metų kartu rašęs muzikantas Marius Reksjo. Tie, kurie jau lankėsi Beady Belle koncertuose, nedvejodami renkasi šią atlikėją išgirsti dar sykį. Tiems, kurie šią atlikėją „Vilnius Mama Jazz“ scenoje gyvai pirmąsyk išgirs šįmet, galima pavydėti šio laukiančio atradimo džiaugsmo.