„Jauno žmogaus memuarai“: Ričardas Gavelis ir atmintis nepatraukliuose induose

Paskutiniame šio sezono Jaunimo teatro klubo susitikime dalyvavo spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“ kūrėjai: režisierė Eglė Švedkauskaitė ir Leono Cipario vaidmenį spektaklyje kuriantis aktorius Vainius Sodeika. Su renginio dalyviais jie prisiminė spektaklio kūrimo procesą, diskutavo apie atmintį, praeitį bei jauno žmogaus bandymus ją išgyventi esamajame laike. Kviečiame susipažinti su pokalbio ištraukomis.

Eglė Švedkauskaitė: Spektaklio idėja atsirado prieš ketverius metus. Man tuomet daug kas sakė, kad bus labai sunku adaptuoti, kad kūrinys netinka teatrui, bet šie sunkumai man tikriausiai atrodė kaip iššūkis, kurio aš ir norėjau. Suradau partnerį, bendramintį, R. Gavelio kūrybą puikiai išmanantį dramaturgą Mindaugą Nastaravičių. Prieš imantis darbo jis, tiesa, manęs paklausė, ar aš žinau, ką darau. Aš jam atsakiau – taip. Ir mes pradėjome apie tą adaptaciją mąstyti. Mąstymas truko beveik dvejus metus. Iš pradžių buvo sutarta, kad aš nesikišiu į inscenizaciją, na o paskui susiklostė truputį kitaip…

Vainius Sodeika: Didžiausias iššūkis buvo literatūrinį pasakojimą paversti sceniniu veiksmu. Dramaturgas Mindaugas Nastaravičius yra labai pagarbus autoriui ir ta pagarba gal net kažkiek varžė transformacijos procesus. Reikėjo dialogų, scenarijaus, dramaturgijos – reikėjo vis dėlto padaryti taip, kad aktoriams scenoje būtų patogu tą tekstą sakyti. Reikėjo kaip nors išeiti iš literatūrinio prisiminimų pasakojimo, viskas turėjo būti veiksmiška, gyva sceniniam laike. Ir po to gimė inscenizacija. Tekstas, kurį girdite, nėra vien Gavelio žodžiai: knygoje personažas pasakoja įvairius nutikimus tarsi atsitraukęs, iš perspektyvos, o M. Nastaravičius su E. Švedkauskaite visa tai pavertė gyvu „čia ir dabar“ pokalbiu.

Eglė Švedkauskaitė: Pavyzdžiui, spektaklio antrame veiksme įvyksta Leono Cipario ir jo sesers Stanislovos susitikimas. Gavelio kūrinyje apie tai tėra parašyta pora sakinių: maždaug, aš nusivylęs nuvažiavau į Leningradą, susitikau su seserim ir ji man pasakė: „Tu esi prostitutė, o ne aš.“ O iš šio nedidelio epizodo mes spektaklyje sukūrėme, mano galva, vieną paveikesnių scenų. Publika mėgsta Stanislovos personažą…

Publikos komentaras: Man įdomi jūsų refleksija apie vėlyvąjį sovietmetį: mes tikriausiai nedaug turime šio laiko reprezentacijų. Parodos „Spąstai“ („Spąstai su centriniu šildymu“) sumanytojai teigia, jog labai siekė, kad sovietmetis jokiu būdu nepasirodytų nostalgiškas. Jis, anot kuratoriaus, turėjo priminti tik kalėjimą. Ar jūs diskutavote šiuo klausimu?

Eglė Švedkauskaitė: Taip. Nostalgiją tikrai sunku kontroliuoti, suvaldyti. Kai atsirado kūrinio idėja, aš galvojau apie tai, kad natūraliai kyla vidinis konfliktas: pavyzdžiui, jau kurdama spektaklį, lankiausi Palangos viloje „Auska“. Ir man buvo sunku  nesižavėti kai kuriais vizualinio meno kūriniais, kurie ten yra, interjero detalėmis. Bet kartu jaučiau, jog visa tai buvo sukurta laikotarpiu, kuris mūsų sąmonėje yra trauminis. Nesinori šito laikotarpio net prisiminti.

Kai žiūrovai vertina, kaip mums pavyko reflektuoti vėlyvąjį sovietmetį, atsiranda labai prieštaringų nuomonių. Tikrai domu, kad vieniems anuo laiku gyvenusiems žmonėms kyla įspūdis, jog mums puikiai pavyko atkurti to laiko atmosferą, o kitiems, tuo pat metu gyvenusiems, norisi pasakyti, kad na, nebuvo viskas ten taip pilka… Paradoksalu, nes man iš tiesų net neatrodo, kad mes viską vaizduojame pilkai: aš kaip tik visai nemažai išgyvenau, kad tik viskas neatrodytų pernelyg gražu ir romantizuota. Gera muzika, gražūs kostiumai, skoninga scenografija. Žinoma, viską darėme siekdami sceninės kokybės, tačiau visada keli sau klausimus, ar vaizdas, kurį pateiki, netampa pernelyg patrauklus. Čia yra dilemos, kurios gal ir liko neatsakytos, joms gal ir neįmanoma rasti vienareikšmių atsakymų.

Vainius Sodeika: Duosiu pavyzdį – HBO serialas apie Černobylį. Jame rodomas pasaulis ir patrauklus, ir kraupus. Jis patrauklus savo konstrukcija: tuo, kaip visa ta estetika suformuota. Ir staiga ta estetine logika veikiančiame pasaulyje mums parodomas siaubas, kuris atskleidžia, kokiame mele visi gyveno. Gal čia irgi panašiai: nori žiūrėt į tai, ką matai, bet kartu visai nenori ten būti.

Publikos klausimas: Kyla įspūdis, kad jūs tarsi teisinatės. Iš karto sakote, kad sovietmečio negalima vaizduot nostalgiškai, nes ten juk tarsi negalėjo būti jokios estetikos – bendru sutarimu negalėjo.

Vainius Sodeika: Aš visgi nesutikčiau. Nemanau, kad tas laikotarpis turi būti vien kalėjimo alegorija. Ten daug visko vyko: daug  visokių žmonių gyveno ir netgi tuos žmones, kurie palaikė blogį, galima vaizduoti įvairiai. Juos gali rodyti ir kaip monstrus, ir kaip tiesiog absurdiškus personažus. Pas mus tai matosi – pavyzdžiui, Uošvis. Kultūrinis fundamentas, ant kurio laikosi šio personažo veikimo principai, jo bendravimas su žmonėmis – visa tai, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, atrodo tiesiog absurdiška.

Eglė Švedkauskaitė: Yra dar vienas įdomus dalykas… Tiesa, kad mes kažkiek teisinamės. Aš iš tiesų ne visai saugiai jaučiuosi pirmiausia dėl to, kad darbą žiūri  žmonės, kurie gyveno tuo metu. Dar ir karas Ukrainoje dabar vyksta, o jį inicijavusi šiuolaikinė Rusija yra mūsų vaizduojamo laikotarpio išdava. Ir, kuriant šį kūrinį, man buvo labai svarbu nekeliauti tuo keliu, kurį aš esu mačiusi teatre, dar dažniau – televizijoje bei kine. Pastaruoju metu dažnai  bandoma ieškoti būdų vaizduoti skirtingus lietuvių istorinius išgyvenimus: yra daug filmų apie tremtį, vis atsiranda devyniasdešimtuosius reflektuojančių kūrinių. O štai aštunto, devinto dešimtmečio profesionaliai, atrodo, netyrinėjo niekas. Ir vis dėlto tai kažkiek darė televizija. Buvo tokie LRT rodyti serialai „Laisvės kaina“. Aš žiūriu visus pasirodančius lietuviškus filmus. Mane tai domina kaip tyrimų objektas: atrodo, kad juose labai gerai atsispindi, kaip lietuvių tauta nori save vaizduoti. Dėl to ir žiūrėjau tuos serialus. Juos žiūrint man kilo toks atstūmimo jausmas: tai, kaip ten viskas vaizduojama, ir iki Nepriklausomybės (partizanų, disidentų laikai), ir Nepriklausomybės atgavimas – visa tai ten vaizduojama labai grubiais metodais, kur, pavyzdžiui, koks nors vienas nuskilęs puodelis iš sovietinio servizo, esą, reprezentuoja visą epochą. Akivaizdžiai matai, kad žmonės filmuoja šiuolaikiniam bute, nepaslepia kokių nors šiuolaikinių daiktų, matai, kad yra siurblys, televizorius per naujas, megztinis iš „Zaros“ – manyje tai sukelia labai didelį kūrybinį susierzinimą. Todėl aš pagalvojau, kad jeigu aš kada nors vaizduosiu kokį nors konkretų laiką, tai jis bus atsakingai atkurtas, be mulkinimo, subanalinimų ir nereikalingų hiperbolių. Nes net ir teatre dažnai matau, kad tokios figūros, kaip ir ta mūsų minėta Uošvio figūra, dažnai vaizduojamos dirbtinai ir pernelyg išdidintai.

Vainius Sodeika: Kaip šaržai…

Eglė Švedkauskaitė: Na gal net taip, dar stipriau, negu šaržai… Tiesiog neskoningai. Ir tai neperteikia minties – tai tiesiog verčia bjaurėtis. Įsijungia jokių apmąstymų nekelianti automatinė nuostata: viskas buvo kraupu. Aišku, ieškodami subtilumo, atsiduriame pavojingoje zonoje: nori pasistengti labai kokybiškai atkurti, tačiau vienu metu bandai nesuteikti vaizduojamam žmogui automatinio vertinimo geras/blogas aspektu. Mes turėjome daugybę diskusijų, iš tiesų net iki paskutinės dienos, dėl Cipario. Kas tas Ciparis? Jis blogietis ar jis netyčia blogais keliais nuėjęs gerietis? Negali tiesiog nuteisti. Jis elgiasi remdamasis visa savo gyvenimo patirtimi: atsiremia į tai, kur jis užaugo, su kokiais žmonėmis susidūrė, kur jį viena srovė nunešė, kur kita. Gal šie klausimai ir noras kokybiškai atkurti konkretų laiką tave, kaip kūrėją, ir palieka tokioje pilkoje zonoje, kur nebegali duoti konkretaus atsakymo. Kai kuriems žiūrovams jo labai reikia. Čia gerai ar blogai?

Publikos klausimas: Aš norėčiau paklausti apie jūsų kūrinį (ne R. Gavelio romaną). Kiek jūsų kūrinys jums yra apie praeitį ir kiek apie dabartį? Kiek tai apie cenzūrą, savicenzūrą, kiek tai apie šiandieną?

Eglė Švedkauskaitė: Tikrai buvo tikslas kalbėti šiandieniniams žmonėms, paliečiant ir šiandieninius tų žmonių pasirinkimus. Aš, kadangi dirbu teatre, mene, kultūroje, turiu pasakyti, kad čia, kaip ir sporte, yra tam tikros baudos, tam tikros pražangos, varžybos, kovos. Ir daugeliu atvejų tas šiuolaikybės klausimas mūsų kūrinyje atsiskleidžia šiandieninio meno pasaulio refleksijos pavidalu: aš kurdama šį kūrinį, jau buvau susidūrusi su autoritetų, įtakų klausimais. Visa tai vyksta. Ir tai vyksta ne tik teatre, bet ir universitetuose, ligoninėse ir daug kur kitur. Todėl Gavelio vaizduojamas laikotarpis yra pirmiausia priemonė per refleksiją pabrėžtinai parodyti visuomenės bruožą eiti povandeniniais keliukais. Taip pat, aš prisimenu, mes jaudinomės, kad spektaklyje yra keli sakiniai rusų kalba. Nes buvo vos pora mėnesių praėję nuo 2022 m. vasario 24 d., kai mes išleidom premjerą, ir tikrai buvo labai baisu. Buvo baisu, kad žiūrovai nepriims šito kūrinio vien dėl to, kad nuskamba tie keli sakiniai rusų kalba. Mes, kūrėjai, niekada nevengiame paliesti politikos: ir tikrai,  žiūrėdami šitą spektaklį, mes matome, ant ko stovi dabartinė totalitarinė kaimynė.

Publikos klausimas: O mes, ne? Tik totalitarinė kaimynė?

Eglė Švedkauskaitė: Tikriausiai irgi kažkiek taip. Tik kai kalbama apie Lietuvą, aš labai stengiuosi, gal net kiek perdėtai, pozityvų santykį su dabartine valstybe kurti. Tai darau sąmoningai, nes nenoriu turėti neigiamo santykio su mūsų šiuolaikine valstybe, nenoriu jos šitaip matyti, nes tikrai esu įsitikinusi, kad dabar pesimistinei vizijai gal jau ir nebėra pagrindo.

Vainius Sodeika: Aišku, yra visko. Kad ir demokratinėj, laisvoj Lietuvoj vis tiek turime daug trauminio palikimo. Jis yra ir psichologijoj, ir politinėse valdžios struktūrose. Galima būtų pradėti socialinį tyrimą ir aiškintis, kur ten ko daugiausiai likę. Bet jeigu kalbėtume bendrąja prasme, man atrodo, žmonės jaučia, kai, pavyzdžiui, žiūri debatus, kai seka kokius nors politikų sprendimus ar dabartinės politikos fokusą… Tada ir jauti kažkokią netiesą, povadenines sroves, įtakos zonas, lobizmą. Tiesiog dabar visa tai yra kitaip vadinama: tada buvo partija, dabar viskas yra kitaip, tačiau yra tų dalykų… Pavyzdžiui, vienas žymus Lietuvos aktorius pažiūrėjęs „Jauno žmogaus memuarus“ pasakė, kad jo šitas spektaklis nepalietė. Tokių bičiukų, kurie prasisuka ir yra karjeristai, ir mano laikais buvo pilna tokių… Tai, kad dabar jų yra man čia ne naujiena…  Tikriausiai čia komplimentas mums: yra tokių ir dabar. Bet to aktoriaus nedomina tokie žmonės, jis nenori su jais turėti reikalų, tai ir nepaliečia žmogaus…

Eglė Švedkauskaitė: Bet jūs puikų klausimą iškėlėt apie tą šiuolaikybę…

Publikos komentaras: Aš išėjau iš šito spektaklio su įspūdžiu, kad jis yra apie šiandieną. Po visų mūsų šeimos maršų, po įvairiausių visuomenėje kilusių konfliktų… Man dėl to ir atrodo, kad  Gavelis labai aktualus tapęs šiandien. Ir Uošvių šiandien pilna.

Eglė Švedkauskaitė: Taip, taip, uošvių tikrai pilna. Jie vis nežinia iš kur iškyla.

Scenografija: pastangos atkurti belaikę erdvę

Eglė Švedkauskaitė: Gal ir ne visiems tai savaime įdomu, bet aš kažkodėl nuo mažų dienų jaučiau praeities buvimą šalia. Aš gimiau ir užaugau prie seniau buvusio Žalgirio stadiono, todėl man Sporto rūmai yra simbolinė vieta – atminties, kurios negali ištrinti, erdvė. Sporto rūmų apylinkės apskritai yra labai kompleksiška vieta: ir kažkam priklausanti žemė, ir kapinės, ir griūvantis pastatas, kurį galbūt reikėtų nugriauti, bet negali nugriauti, nes saugomas ir laikomas kultūriniu paveldu. Aš manau, kad šis Sporto rūmų pastatas kuo toliau, tuo labiau pildosi kaip metafora. Įdomu, kad jis yra įtrauktas į saugotinų sąrašą, nes jame vyko Sąjūdžio suvažiavimas, o ne dėl savo architektūrinės vertės. Tai irgi kažkoks įdomus paradoksas: pastatas tarsi kėlė Sovietinio periodo „pažangos“ viziją (pavyzdžiui, tokia stogo konstrukcija pirmą kartą būtent pas mus buvo panaudota, žinau, kad po to Sovietų Sąjungos gilumoj atsirado šito pastato dvynys), atrodytų, Sporto rūmai buvo tiesiog sovietų inžinerijos stebuklas, bet mums šitai nėra aktualu, mums aktualu tai, kas ten įvyko. Šitaip atmintis gyvena nepatraukliuose induose. Todėl man metaforiškai labai savita jo vertė.

Vainius Sodeika: Laiko, kuriame negyvenai, atminties tema apkritai labai įdomi. Gal kas nors iš čia susirinkusių seniai gyvena Vilniuj? Man būtų labai įdomu išgirsti, kaip jums atrodo tie pastatai, kurie dabar yra vaiduokliai, o jūs gal net negyvenot tais laikais, kai jie veikė…

Eglė Švedkauskaitė: „Akropolio“ apylinkės tai man irgi atminties vieta. Aš turiu nuotrauką, kurioje man dešimt metų ir mes fotografuojamės prie „Akropolio“ ženklo. dabar po daug metų žiūrėdama aš galvoju, kaip čia žaviai susipina: aš negalėjau nuvykt į Graikiją, tai fotkinausi prie kažkokios akropolio simuliacijos… Reiktų gal atkurt tą nuotrauką. O šiaip, kadangi labai daug jaunų žmonių čia yra, būtų įdomu sužinoti, kaip jūs žiūrite į Sporto rūmų pastatą? Gal jūs jo išvis nepastebit?  Ar kažką ten veikiat? Ten šiaip ir daugelio tokių ne visai legalių susibūrimų vieta…

Publikos komentaras: Ten šokėjų battle‘ai vyksta, visai įdomu. Ten susiburia visokie neformalai, tai man asmeniškai patraukli erdvė: nors pastatas apgriuvęs, jis kažkuo užburia, atrodo bohemiškas.

Eglė Švedkauskaitė: Taip taip… Mes gal ir neradome spektaklyje kur įterpti aiškiau šito aspekto…

Vainius Sodeika: Aš buvau prieš dvi savaites Berlyne. Niekada anksčiau nebuvau matęs Berlyno sienos. Dabar specialiai nuvažiavome jos pasižiūrėti. Atsistojus prie tos sienos pasirodė, kad siena – tokia plona plokštė. Net neaukšta… Ta garsioji siena iš tiesų neatrodė didinga. Legenda apie tą sieną tokia įspūdinga, kad atrodo, jog Berlyno siena – kažkas tokio. Kažkada žinoma, tam tikroje perspektyvoje, ji tokia ir buvo. Tai ir tie Sporto rūmai anuo laiku, aš įsivaizduoju, tokie buvo. Dabar jie štai, tiesiog… avarinės būklės.

Muzika, gimusi iš garsų ieškojimo

Vainius Sodeika: Iš tiesų nebuvo taip, kad kompozitorė parašė muziką. Mes susirinkdavome į teatro bufetą: ten turėjome įvairiausių instrumentų bei daiktų ir mikrofoną, kuris tuos daiktus galėjo įgarsinti. Turėjom spausdinimo mašinėlę, tušinuką, visokių smulkmenų, kanceliarinių daiktelių. Kompozitorė prašė į rankas pasiimti instrumentą, kurį mažiau supranti. O jei išvis nesupranti, tai dar geriau. Pasiimdavome kokią nors temą ar teksto ištrauką, kas nors ją paskaitydavo, kad atsirastų poetinis impulsas. Paskaitydavom ne šiaip sau, ne dėl romantikos, bet tam, kad tema iškiltų, kad pamatytume situaciją. Tada prasidėdavo improvizacijos – garsų ieškojimai. Muzikinės repeticijos buvo labai svarbi viso kūrybinio proceso dalis. Jos mus privertė klausyti ir sukūrė ansamblinę atmosferą – visi aktoriai pasijautė vieno ansamblio dalis. Tų garsų ieškojimas buvo ne melodijos repetavimas, o garsų peizažo paieška. Mes įrašinėjome tuos ieškojimus, o po to kažkuriuos momentus fiksavome. Tada reikėjo pakartoti ir dar labiau išvystyti. Aš manau, kad toks darbo principas yra labai geras būdas suburti aktorinį ansamblį scenoje. Vienas kito klausymas be dominavimo ir bandymas suprasti, kur visa tai veda, aktorius suburia į ansamblį, o jo atmosfera po to atsispindi ir scenoje. Net tada, kai ne muzikuojame, o tiesiog vaidiname, atrodome kaip ansamblis. Viskas persiduoda ir nebereikia atskiros treniruotės. Tai labai padeda, nes po to juk susitinki rodymams pasinėręs į kitus darbus: kartais po mėnesio ar dviejų pertraukos. Na gerai, šitas spektaklis yra tas sėkmingas spektaklis, kuris dažniau būna repertuare, bet vis tiek kad ir po to mėnesio susitikus, visada kas nors kur nors kitur dirba, ką nors stato, turi kitas repeticijas: muzika labai padeda  visiems iš savo gyvenimų sueiti į šitą konkrečią atmosferą, į šitą laiką, į šitą būseną.

Publikos klausimas: O kaip apskritai tokią grupę sugalvojote?

Eglė švedkauskaitė: Iš pradžių buvo mintis, kad rodome sovietinį restoraną: „Neringą“ arba „Erfurtą“. Nes „Erfurtas“ buvo minimas ir romane. Ir kiekviename to meto restorane buvo muzikinė grupė. Tokią mintį išsakius kompozitorei, ji sumanė, kad norėtų pamėginti garsovaizdžių kūrybos koncepciją. Aš manau, jog šis spektaklis ir išsiskiria tuo, kad visi skirtingi kūrybiniai departamentai (šviesa, muzika, kostiumai, scenografija, aktoriai, režisierė) turėjo laiko pavirti bendrame katile. Dėl to man atrodo, kad tos dalys yra gana integralios. Dar mes norėjome, kad didžiąją laiko dalį visi aktoriai būtų scenoje. Muzikos grupės buvimas čia buvo labai svarbus sprendimas: juk yra keista, o kartais ir visiškai nėra pagrindo aktoriui pasakyti, kad štai tu čia tiesiog bare turėsi sėdėti. Jam bus neįdomu – jis turi ką nors veikti. Tada atsirado buitinių bandymų: kad štai, gal, sakykim, sėdi bare ir mezgi.

Vainius Sodeika: Gali miegot. Nenuobodžiai.

Eglė Švedkauskaitė: Na va, nebent taip. Aš prisimenu buvo viena repeticija, kai mes repetavome tą sceną apie sugriuvusį pontoninį tiltą, ir ten kažkoks improvizacijų portalas atsidarė. Sugalvojome, kad reikia vandens garsų. Buvimas kartu atnešė labai daug kūrybiškų sprendimų. Prisimenu, kai sėdėjom tam bufete, tai net juokavom, kad viskas, gal čia ir darykime spektaklį. Bet ėjo laikas ir ta vieta kažkokią keistą nuotaiką pradėjo kurti. Pasidarė sunku ten būti. Ir apskritai visas procesas nebuvo lengvas: tas sėdėjimas kavinėj, kur visada šalta, mažai šviesos, vitražiniai langai…

Vainius Sodeika: Tam tikru metu, kai saulė leidžiasi, tie langai atmuša tokią šviesą… Vieną sekundę ji pasirodo paslaptinga ir įkvepianti, o kartais priešingai – pasodina į debesį ir velka į prietemą.

Leonas Ciparis – permatomas personažas

Vainius Sodeika: Aš skaičiau recenzijas, prisimenu, paskaičiau tą mintį apie kiaurą, be savybių personažą – tokį, kuris yra joks, ir dramaturgui M. Nastaravičiui sakau: žinok, jie viską suprato, nes aš taip ir jaučiuosi. Aš esu joks.  Jeigu remtumėmės kokia nors aktorine mokykla, kur turėtų būti personažas su tikslais, priežastimi ir pasekme, tai tikrai čia jie mane pagavo. Aišku, man po to visi pradėjo mėtyt teatro kūrinių pavyzdžius, kur irgi nebūtinai veikia ta klasikinė schema, bet taip, iš tiesų jaučiausi net blogąja prasme kiauras. Man atrodė, kad reikia klasikinių dramaturgijos taškų: personažo vystymosi, transformacijos. Bet ta diskusija su Mindaugu gal kažkiek mane įkvėpė tikėti, kad tokie pastebėjimai yra ir teigiamas dalykas. Suprantant šio konkretaus spektaklio kontekstą.

Eglė Švedkauskaitė: Aš šitai priėmiau kaip komplimentą. Man atrodė, kad tas kiaurumo aspektas ir yra esminis: jis atliepia mūsų bandymą kelti klausimus apie Leoną Ciparį kaip žmogų. Kodėl jam gyvenime viskas susiklostė taip, kad jis savęs nesurado? Jis vis ką nors kaltino, vis ieškojo priežasčių dėl savo esamosios būsenos. Romane yra tokia dalis, kurią aš norėjau panaudoti, bet, man atrodo, ji liko be žodžių: Ciparis susitikinėja su skirtingais  žmonėmis ir vis jų klausia: „Tu man pasakyk, kas aš esu? Pasakyk, kas aš toks?“ Ir ten skirtingi žmonės jam vis skirtingai atsako. Man atrodo, čia yra labai esminga detalė: Ciparis yra žmogus, kuris pats savęs nepažįsta, jis savyje neturi nieko, kuo galėtų pasitikėti, ir bet kas jį gali pakreipti, kaip nori. Todėl labai įdomu pasidaro, kaip toks žmogus gali būti kūrinio centrinė figūra. Ir tai taip pat yra šio kūrinio stiprybė: kalbame apie žmogų, kurį laikytume vidutinybe, kasdien sutiktume, o po kelių metų nusistebėtume, jeigu netyčia pasirodytų, kad jis kažką pasiekė. Įdomus yra nematomo žmogaus klausimas.

Klausimas iš publikos: Kiek lenkiškos įtakos spektaklyje?

Eglė Švedkauskaitė: Gal labiau lietuvių filmai… Vaidas Jauniškis recenzijoje rašė, kad Jonė Šadeikė jam primena Vaivą Mainelytę. Apskritai, aš tikriausiai daug pavyzdžių aktoriams duodavau iš filmų ir norėjau, kad pati vaidyba būtų kinematografiška. Šiuo atveju ir Leono Cipario gyvenimo permąstymas buvo tarsi prieš akis prabėgantis filmas, kurį Ciparis žiūri kartu su Kelertu įsivaizduojamame kino teatre. Bet taip, mėgstu ir lenkišką kiną, tai gal kas nors ir padarė įtaką.

Publikos klausimas: Kokie dar yra spektaklio kūrybiniai šaltiniai? Be R. Gavelio romano ir kitų tekstų.

Eglė Švedkauskaitė: Buvo toks lenkiškas filmas „Nepalikti žymių“ (režisierius Jan P. Matuszynski), dar Tomo Vaisetos knyga „Nuobodulio visuomenė“, atsiminimai apie Ričardą Gavelį, asmeniniai interviu su tėvais ir kitais tuo metu gyvenusiais žmonėmis. Man buvo labai svarbu sužinoti ką nors apie jų kasdienybę: išgirsti ne apie kokius nors didingus, visus vienijančius įvykius, bet apie tai, ką jie veikdavo: kaip atrodė jų kavinės, žmonės, kurie ten rinkdavosi. Mano mamos prisiminimas, tarkim buvo apie tai, kad pasaulis tada jai atrodė nespalvotas. Žmonės rengdavosi rudai ir pilkai. Taip pat rėmiausi Dariaus Pocevičiaus knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai: 1944-1990“.

Nepatirto laiko prisiminimai

Vainius Sodeika: Kai Eglė Švedkauskaitė pasakė, kad kurs spektaklį ir pakvietė vaidinti, aš atsakiau: „Kokį spektaklį?“ Ir ji sako: „Aš tau duosiu knygą, tu perskaityk.“ Aš sakau: „Gerai, bet, kai skaitysiu, į kokį personažą man atkreipti dėmesį?“  Ir ji sako: „Kaip į kokį? Na gerai, tada tu tiesiog paskaityk, ir pasakyk, kurį norėtum vaidinti.“ Na ir aš perskaičiau. Skaitydamas galvojau, kas man patinka, kartu bandydamas atspėti, kuriame personaže ji mane matė. Aš apie Kelertą galvojau. Ir po to mes susitikome „Kably“, lauko kavinėje. Ji manęs paklausė, ar kūrinys man patiko. Aš bandžiau surinkt žodžius, bet, užuot reflektavęs, aš jai pradėjau pasakoti, kaip aš Druskininkuose vaikščiojau apleistoje sanatorijoje. Ir kai vaikščiojau po tą pastatą vaiduoklį, jaučiau viską, kas ten vyko. Mačiau ir supratau: čia buvo poilsio kambariai su vaizdu į miškus, čia lovos. Aš fotografavau tuos pastatus. Eglei pasakojau, kaip keistai jaučiausi, kai vaikščiojau po tą sanatoriją ir jaučiau nostalgiją erdvei, kurioje niekada nebuvau. Nors tą nostalgiją, atrodo, galėtų jausti nebent mano močiutė. Ir Eglė šypsojosi: mačiau, kad suprato, ką aš sakau. Ir mes iškart susikalbėjome. Toks atradimas mane aplankė ir skaitant R. Gavelio knygą.

Eglė Švedkauskaitė: Aš tai prisiminiau tokį sapną, kurį sapnavau labai seniai. Neprisimenu kada tiksliai jį sapnavau, bet jis man įsirėžė labai labai ilgam. Mūsų šeima turėjo giminių, kurie gyveno Olandų gatvėje – ten, kur dabar yra kažkokia kolegija. Butas senas, aukštom lubom, keli kambariai, dideli langai, girgždantis parketas. Ir aš vaikystėje ten nemažai laiko esu praleidusi. Ten ir mano mama, kai atvažiuodavo į Vilnių (kai manęs dar nebuvo), apsistodavo. O sapnas buvo toks: aš sapne esu mažas vaikas, kokių septynerių – aštuonerių metų, ir su savo jauna mama (tokia, kokia ji buvo, kai jie ten lankydavosi, kai manęs dar nebuvo) esu tame bute. Ir mano mama su manimi šnekasi, bet aš nesu jos vaikas, nes ji dar neturi vaikų. Tas sapnas man yra apie kelionę ten, kur aš nebuvau, bet kažkodėl prisimenu. Tikriausiai ir „Jauno žmogaus memuaruose“ bandžiau tokio sapno įspūdį atkurti.